Piliakalniai Stakliškų apylinkėje
Trakų paviete yra daug piliakalnių – Merkunėj, Pataronys, palei Rudiškes ir daugėlios vietos. Bent keli jų yra apilynkij miestelio Stakliškių. Apie juos noriu paduot čia nors trumpučias žinias. Vienas toks piliakalnis, gan aukštas, su nukirsta tik viršūne (lauku užleista) yra dvėjose, trėjos verstose nuo miestelio, laukuose sodžiaus Lepolionių prie ežerelio vadinamojo Lėlka (Lelka nuo dvaro turbut Lėlionių, versto atstume esančio). Apie jį tai turbut ir mini Valančius, savo suraše Lietuvos piliakalnių (Pasakojimas Antano Tretininko), vadindamas jį pilė Lelonų. Žmonės jį vadina Žuvėdų (švedų) kalnu. Kitas kalnelis, vadinamas žmoniu „pilekalniu” yra atstume versto nuo Stakliškių, palei sodžiaus Budos. Nėra tai toks, kaip pas Lepelionys aukštas ir status, Budų pilekalnis mažne visai nė žymus ir sunku jį atskirti nuo gretimų kalnelių. Dvejos verstos toliaus, netol Užuguščio bažnytkiemio yra mišku apaugęs, aukščiausis visoj apilynkej kalnas, vadinamas „Senakalniu„, ant jo viršugalvio yra krūvos didelių akmenių, lyg pamatai kokio sugruvusio rūmo. Netol sodžiaus Alšeninkų (Stakliškių igi parapijos), Pieštuvėnų šile vienoj vietoj yra bent keli pilekalniai. Nėra jie aukšti ir status, ir visi supilti po viena miera. Matomai, yra tai senos kapynes. Žmonės vadina tuos kalnelius „Vytaldo kapais”. Iš kur toksai pavadinimas? Ar nebuvo tik toj vietoj laikuos Vytauto kunigaikščio mušys koks terp lietuvių ir kryžeivių ir ar nepalaiduoti ten kritusiejie kovoj. Irgi vardas „Pieštuvėnai” (šilo ir dvaro) ar ne pritaria tik tam, kad būta čia peštynės, mūšio? Prie kelio iš Stakliškių į Dersuniškes-Jiezno parapijoj jau, netoli sodžiaus Vilkų — prie ežero teipogi yra gražus, smailas ypač ir aukštas piliakalnis. Padavymų apie jį nežinau. Kaip matome tad Stakliškių apygarda ypač vaisinga yra piliakalniais ir todėl rodos verta yra, kad mūsų tautiškos senovės tyrėjai ant jos savo atydą atverstų.
Pataronių piliakalnis
Sodžius ir gelžkelio statis Pataronys yra Trakų paviete ir-gi parapijoj Aloves (tiesiaus Alitaus par.-Alove tik pilija). Daržuos to sodžiaus yra ir-gi užtėmitinas piliakalnis. Viešpatauna jisai ant viso sodžiaus ir apilynkio. Einant vieškeliu iš Alovės (dvėjos verstos atstumo), matai jau iš tolo jo seną, aukštą galvą, lyg sergstančią ir laiminančią tą Lietuvos kaimeli. Riogso jisai ant daržo Pateronių ūkininko Motiejaus Zelionio. Daržas tas yra sodžiaus vidury ir dalija jį į dvi pusi. Prie pat piliakalnio, tvora aptverta, eina kelelis jungiantis abi pusi kaimo. Kalnas tas matomai yra žmogaus ranka išpiltas. Gan aukštas, platus, opvalus ir status. Nuo vakarų pats jo statumas ir aukštis. Viršugalvis piliakalnio vidury įgriuvęs ir paslinkęs į pietus ir pietryčius. Iš pietų šono pakalnėj srovena šaltinis ir auga retas ir mažas alksnynėlis. Iš piliakalnio matosi visas sodžius ir rami vieta. Padavymas aplinkinių gyventojų tvirtina, kad kalnelis tas supiltas labai gilioj senovėj – dar stabmeldžių laikuose ir kad ant jo lietuviai susirinkdavo melstis dievams savo. Štai, prieš metus, kilus vaidui terp Alitiškių parapijonų kaslink lietuviškų pamaldų Alitaus bažnyčioje (nuo Alovės į porą mylių) lenkai Alitaus nenorėdami įleisti lietuvišką kalbą bažnycion, sakė te lietuviai eina sau melstis ant Pataronių kalno! Vertėtų mūsų tyrėjams ir tą piliakalnį aplankyti. Juk piliakalniai mūsų tai paliekanes tos šventos praeigos! Kaipgi jie dėlto brangiais mums tur buti! Kiek jose rasti gal dėl savo mokslo archeologas (sérovės tyrėjas)!
„Ant smėliokalnio, ant piliakalnio
dolu Ąžuolai švęti kerėjo,
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos Lietuviai turėjo„. (Baranauskas).
Gira L. Mūsų senovės tyrėjams / L. Gerulis // Lietuvių laikraštis (Peterburgas). – 1905. Nr. 27, p. 377.
Žemiau pateikiame straipsnyje minimų piliakalnių galeriją. Visi šie piliakalniai yra patalpinti svetainės vietosdvasia.lt kataloge.
