Vardą tai vietai suteikė koks tai senesnis miestas; gal Panevėžys iki šiolei vadinamas „Senamiesčiu“. Nors Naujamiestis reiškia miesto vardą, bet iki šiolei nenustojo būti tikt sodžiumi su bažnyčia. Ta vieta buvo viena iš tarpo skaitlingų prigulėjusių Radvilams, o prieš keletą dešimčių metų tapo Karpių nuosavybe.
Naujamiestis randasi nuo Panevėžio už dviejų myliu, nuo Kėdainių beveik už septynių – prie buvusio kitados vieškelio. Parapijos bažnyčia, statyta 1689 m. didžiojo Lietuvos kunigaikštystės kanclerio Marcijono Oginskio sudegė 1775 m. inventorius aprašydamas menką, šlopą, primena apie užgriuvusius medinės bažnyčios sklepus. 1778 m. bažnyčių lankymo aprašymas liūdija, kad tuomi laiku rūpesčiu vietinio klebono, kun. Antano Slogerio statėési bažnyčia ir buvo išvesta jau iki langų, paskui ta didoka bažnyčia tapo užbaigta ir iki šiole dar tebestovi. Viduje altoriai ir paveikslai neikuomi neatsižymi. Dabar sienos ir lubos aiškiais dažais nuteptos.
Katalikiškosios liaudies abiejų lyčių yra 316 dūšių, kalvinų 6, žydų 20, karaimų 10; pirm keturių dešimčių metų čia buvo žymus jų skaitlius ūkininkyste ir daržovių veisimu užsiimančių, dabar-gi net savo maldnamio neturi; pripažįstama, jog tai gero pasielgimo žmonės. Ūkininkų namų su triobėsiais 40, amatninkų 4, menkų stubelių prie rinkos 10, iš kurių 8 draug su palivarku Naugala priguli valdžiai perėję nuo evangelikų. Yra mūro karčiama. Prie miestelio dvaras su triobesiais. Nauja klebonija ir prieglaudos namai dėl 16 elgetų; yra parapijos mokyklėlė, į kurią žiemos laiku susirenka apie 30 mokinių. Kermošių nėra.
Po Radvilų užsiliko maža kalvinų bažnyčaitė su namais dėl „docento” porą kartų per metus atvažiuoja pastorius.
Parapija išilgai ir skersai tęsiasi per 3 mylias. Parapijoje katalikų gyventojų abejų lyčių 1790, tame skaitliuje valdiškujų 49, prigulėjusių dvasiškijai 30, viensėdijose gyvenančios bajorijos 1050. Likusieji gyventojai ir žemė priguli dvarponiams, šeimynų parapijoje, 500, trečia dalis prigulėjo Karpiams, dabar toji liaudis yra liuosa dėlei Ignato Karpiaus ant rašto išduoto paliuosavimo. Keletas dešimčių dubų gana pasiturinčios. Iš atsižymėjusių mūsų bajorijos pravardžių Pakiršinių sodžiuje vien tikt Sobieskių, buvo keletas dubų, kol Stanevičė jas kaimiečiais neapgyvendino. Kaimiečių pavardės paeina nuo gyvulių, paukščių, medžių, augmenų vardų, pvz: Briedis, Liepa, Užalas, Rūta ir t. t. Keletas sodiečių turi nuosavą Žemę.
Nors pusė Upytės pavieto seniaus prigulėjo prie Žemaičių vyskupystės ir priedermes link valdžios pilde draug su žemaičiais, tečiaus čia skaitėsi esant Lietuva, mat čia laudis yra ukrai lietuviškosios kilmės ir vartoja gražią lietuvišką kalbą, sulig kun. Konstantino Sirvydo žodyno. Liaudis švelnaus ir nuolankaus būdo, todėl galima turėti vilties, kad susidėjus tinkamoms aplinkybėms, kurias galima pramatyti, duosis pakreipti į vispusišką tobulinimosi kelią; dėlto apie jos būda, papročius ir ydas dabar ne laikas kalbėti.
Paprastose mergaičių dainose, kaip apie tai jau kitoje vietoje priminiau, dažnai vartojama slaptingi sakiniai: „čura, ruta, sadula, ruta-linga, tatala”, gal jie prie stabmeldiškųjų aukų deginimo būdavo vartojami, dabar sunku jų reikšmę atspėti. Dainuoja tų žodžių nesupraszdami, kaipo užsilikusių nuo žilos senovės.
Žemė nors lygi, bet visur turi nuokalnumus, ūkininkavimui reikalingus. Sulig agronomų ištyrimų žemė tinkama, rupi, apačioj turi molį ir beveik visur ji galima puikiai išdirbti. Laikas nuo tokios žemės pradėti reikalauti didesnės derlos, tečiaus niekas dar čia neišdrįsta padėti šiokius tokius iškaščius užvedant naują ūkininkavimo būdą; nors tie, iškaščiai vėliaus turėtų sugrįžti, tečiaus į tai nepaisoma ir jų apsilenkiama. Tame dalyke pavyzdį paduoti reikėtų turtingesniesiems žemvaldžiams. Tiesa, jau buvo daryti bandymai, bet jiems nepasisekus, vien įbaugino kaimynus ir sodiečius. Ūkiškosios mašinos nesiplatina, pargabenta tikt keletas kuliamųjų iš užrubežio ir viena Naujamiestyje Karpių anglo Duglas’o padirbta, labai brangi.
Rugiai čia prinoksta tarp 20 ir 30 liepos. Kviečių sėja tikt dešimtą dalį rugių sėjos. Javus veža į Rygą, Mintaują arba upe Nevėžiu per Štabovincą į Prūsus.
Ūkiškoji pramonė apsireiškia vien linų sėjimu ir degtinės varymu. Linai retai apmoka užimtos žemės vertę, tečiaus bent negadina žmonių doros. Parapijoje yra penkios sulig naujausiųjų išradimų ištobulintos degtinės varyklos.
Girių parapijoje, nedaug. Tiktai Eidrigevičių Upytė ir Marijampolė turtingi ŝilais, Bieliauskių Narutiškė tur daug medžių kurui. Likusiuose plotuose vien maži lapuotųjų medžių bruzgai ir jaunos giraitės kaip tikt gali gyventojus kuru pakakinti.
Užliejamųjų pievų mažai, girinių dideli plotai, bet iš jų, menka nauda, nėra tinkamo nei vasarinio, nei žieminio pašaro galvijams ir arkliams, o girias galutinai sunaikins. Pradeda jau sėti vikius, kaipo žalią pašarą, tečiaus tai nedidelė gyvulių užlaikymui paspirtis.
Durpių nėra, ežerų taipogi nėra; išviso Panevėžio paviete jų buvo penki, bet du pasiliko priskirti prie Šiaulių pavieto.
Didžiausia paviete upė – Nevėžis atskiria beveik ketvirtą parapijos dalį į kairiają pusę įėjus į parapiją iki iš jos išeisiant bėga iš žiemių pietų linkon. Į ją įbėga šios trys upelės: Šaja, Kiršinas ir Upytė; be jų dar šie žymesni upeliai: Saužila, Sudromala, Laba, Liaudė ir keletas upeliukų; įbėgantieji iš dešinės Nevėžio pusės eina iš šiaur-vakarų pietų linkon, o iš kairėsės pusės nuo rytų pietų linkon.
Prieš 1780 metus buvo inžinierių išdirbti ir valdžios jau priimti sumanymai sujungti Nevėžį su Lėvene kanalu upelio Saužilos vaga; tokiu būdu būtų padarytas vandeninis kelias nuo Nemuno Nevėžiu per Levenę ir Mušą iki Baltijos jūrių; tuomi keliu būtų likęs sujungtas Kaunas su Ryga.
Pelkių ir netinkamų apdirbimui žemės plotų nėra surinkti krūvon kalnų slankiai, lekiančiosios smilties ploteliai ir kiti nenaudingos žemės sklypai išviso nepadarytų gal ir 15 valaku. Kalnų nėra. Kur-ne-kur atsiranda kalkių sluogsniai, visuomet pavieniai ir netoli žemės paviršiaus. Suakmenėjusių iškasenų labai retai tepasitaiko; p. F. K., kursai šį aprašymą suteikė, yra matęs Nevėžio apielinkėje suakmenėjusį buliaus ragą ir laukinių bičių vaško korį. Iš tarpo laukinių akmenų dažniausiai čia pasitaiko pilkas, rausvas ir tamsmėlinis granitas. Ties pelkėtu upeliu Vašeta šioje parapijoje yra potvinio suneštas sluogsnis, einantis nuo rytų pietų, linkon; jis pereina Vaišyilkų sodžių, Kibiškių dvarą, Tautgino Memetele ir eina ant Upytės; jį galima patėmyti ir kitose parapijos vietose. Plytos iš molio vietiniems reikalams deginamos keliose vietose; molio slugsnis nestoras, o jo gerumas vos antrosios rūšies tegali skaityties. Gipso nesiranda, margelis nejieškoma.
Griuvėsių ir senovės paminklų nėra, apart Upytės pilies. Upytė. Medinė, filijinė šiaudais dengta bažnytėlė, menkutė klebonija, nuskurus karčiama, keletą apdriskusių bakužėlių, Bistromų nuosavybė.
Panevėžio pavietas pirm keletos metų nustojo vadiņties Upytės pavietu; tą vardą nešiojo nuo upelės Upytės, o ne nuo miestelio vardo, ką galima patirti iš teismų aktų ir ką tyrinėtojai priparodė pasiremdami tuomi faktu, jog Upytėje teismo įstaigų niekados nebūta. Ten buvo pelkėto upelio Vašetos apjuosta pilis arba tvirtovė, kuri gulėjo per pusantros myliosnuo upelės Upytės. Tvirtovės būta ant pilekalnio, kuriame seniaus galima buvo pastebėti dargi užgriuvusių rūsių (sklepų) įdubenas, net pačioje pilekalnio išvaizdoje galima matyti strategiškąją mintį: pilekalnis yra keturkampis, o senobiniuose kariškuose raštuose besikapstant, pasitaikė surasti patėmijią kursai. taip skamba: „užlaikymui Upytėje tvirtovės išleista keletas šimtų lenkiškų muštinių (złotych), o Zygmantas-Augustas apginklavo ją armotomis”.
Be to tarp liaudies yra prasiplatinusi legenda tiesiai su šiąja vieta surišta. Upytės bažnytėlės sklepe tapo atrastas grabe nuo neatmenamų laikų sudžiūvęs lavonas. Per pusę amžiaus tas radinys buvo vartojamas vaikų ir tamsios liaudies bauginimui; XVIII amžio pabaigoje šis lavonas tapo pripažintas Šičinskio lavonu: valkiota ji po žydų karčiamas, o kai-kada ir po sodžius laike linksmų švenčių tarp Kalėdų ir Užgavėnių, kadangi iš griūvančios bažnytėlės lengvą lavona nesunku buvo paimti ir kur-norint nugabenti. Pasibaigus gi linksmiems laikams, buvo pasakojama baisi Sicinskio historija: kaip jį Dievas nubaudęs už karaliaus ir savo tėvynės įžeidimą, kaip jį užtai perkūnas užtrenkęs grįžtant namo jo pilies vartuose; jo namais tuomet buvus Upytės pilis. Kuomet vėliaus nuolatinai apsigyveno prie bažnytėlės kunigas, kad išvengti su tuomi lavonu praktikuojamųjų šposu, jį liepta patalpinti žmonėms neprieinamoje bažnyčios vietoje, o pirm keletos metų tapo apvilktas marškiniais ir patalpintas bažnyčios bobinčiuje. Toki visi paniekos ir neapykantos darbai lavoną żymiai sugadino; sulig mokslo vyrų nuomonės jis nebuvo balzamuotas, nes tos operacijos žymių ant jo visiškai negalima pastebėti. Išneštas iš sklepo jis buk tai turėjęs uosio medžio spalvą, vėliaus gelsvą, o dabar jau yra rausvos spalvos. Sicinski, kaipo didelį prieš tėvynę prasikaltėlį, ainiai pripažino vertu tariamosios bausmės, tečiaus ar tai yra bausmė?
Pirmame šio amžio (XIX), ketvirtyje taipogi įvyko panašus iš fyziško žvilgsnio prajovai, bet kaip labai skirtingi iš morališkojo!. Vilniuje po Šv. Jokubo mūrais taipogi buvo ilgai paniekoje laikytas lavonas, kol pagaliaus tapo susekta, jog tai yra kūnas maldingo ir mokyto Kijevo vyskupo Tomo Ujejskio, kursai atsisakęs nuo vyskupiškosios garbės, pasiliko jezuitu ir mirė 1689 metuose, turėdamas 76 metus amžiaus. Šio garsingo vyro kūnas per taip ilgą metų eilę visiškai nesugedęs, pagaliaus galutinai ištyrus, kieno jis buvo, tapo priderinčiai papuoštas ir laikinai patalpintas Vyriausiosios Seminarijos mūruose. Panašias kūnų nepuvimo priežastis fyziologija dar iki šiolei laiko tarp savo slėpinių; tokiais pavyzdžiais gali būti dorasis Ujejskis ir nusidėjėlis Sicinskis. Pirmasis, kaipo senatorius galėjo veizdėti į šio antrojo riaušes.
Historiškasis faktas šitoks: Sicinskis turtingas dvarponis ir Upytės atstovas pertrauke 26 d. sausio 1652 m. seimą, sušauktą sulaikymui Chmielnickio sukilimo, o pertraukė, įširdęs ant karaliaus Jono Kazimiero už tai, kad jam neatidavė nuomon Šiaulių ekonomijos, ir užtat įvedė madon liberum veto; grįžtantį iš seimo namon užtrenkė perkūnas, kaip apie tai yra priminta vokiškame veikalėlyje „Die Republique Pohlen”. Historija Hilzeno apie Inflantus taipogi rašo apic Sicinskį. Taip pat galima skaityti Rudawskio Historijoje, kur yra išrodyta, kad Sicinskis prie to biauraus darbo tapo prikalbėtas dviejų magnatų Janušo Radvilo ir Opalinskio. Tai yra tikras faktas, tečiaus ar Sicinskio kūnas yra Upytėje?
Adomas Mickevičius eilėse „Pasiganymas Upytėje” padavė apie Sicinskį naujas legendos smulkmenas neva nuo bažnyčios tarno sulig žmonių padavimo girdėtas ir tas labai erzinančias eiles taip užbaigė: (paduodame, imdami iš V tomo pusl. 7. 1858 m. išleidimo Varšuvoje)
………………………………………….còż są gminne dzieje?
Popiół, w którym zaledwie iskra piawdy tleje;
Hieroglif mchem zarosłe zdobiący kamienie;
Napis, w którym spowite usnęło znaczenie;
Odgłos sławy wiejący przez lat oceany,
Odbity o wypadki, o kłamstwa złamany,
Godzien śmiechu uczonych; lecz nim się zaśmieje,
Niechaj powie uczony, czém są wszystkie dzieje?“
šis atsiliepimas be abejonės siekia augščiaus už legendą apie Sicinskį.
Be Upytės filijos šioje parapijoje yra dar dvi koplyči: viena medinė Vadaktuose, ant dešinio Nevėžio kranto, Kọpauskių dvare, kur randasi tos familijos kapu sklepai; antra Nevežninkuose ant kairiojo kranto iš tamsmelsvo granito maūryta, viduje arabeskais išpuošta ir su įvairių formų puikiai padirbta gipsatura. Tą išmūrijo Mykolas Eidrigevičius dėl laidojimos ir kaipo paminklą savo tėvui Stanislovui.
B. Smigielskis „Naujamiesčio parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (XIX a.). Draugija 1909 m., nr. 36, p. 354-359