Šatrijos kalnas, Luokės parapija, Šiaulių pav. Pasakoja, busią kuomet tai labasenai čia buvusi bažnyčia, kuri vėliau apaugusi. Ją buvę galima išliuosuoti, tik tam tikslui reikėję eiti su visų didžiausia iškilme ir pasiimti visus bažnyčios įrankius. Bet, zakrastijonui užmiršus prietaisą žvakėms gesinti, išgelbėti jos nepavykę.
Pilės kalnas, septyni varstai nuo Šiaulių.
Čia taipogi esanti apaugusi bažnyčia. Kuomet tai per Velykas koks tai ūkininkas, važiuodamas ant prisikėlimo, matęs einant apie tą kalną procesiją, girdėjęs giedojimą ir skambinimą varpais. Jis apie tą pranešęs vienam kunigui. Tas-gi pradėjęs kasti tą kalną, bet per sapną jam buvę paliepta mesti savo pradėtąjį darbą.
Luponių kalnas, Luponių kaime, Kužių parapijoj. Vietoje to kalno buvęs kuomet tai nelaimingas gyvenimas. Senovėj, pro tą kalnelį praeinant, reikėdavę ką nors palikti, kad išlikus gyvam: skareli, drapanas, stuomenį ar ką kitą. Laiks nuo laiko iš jo (kalno) išbėgdavusios labai riebios ir puikios kiaulės, kurias nežinomas balsas vakare vėl sušaukdavęs.
Gyvenęs apie tą kaimą ūkininkas vis rasdavęs iš nakties atidarinėtas duris.
Netoli to kalno griovyj buvo didelis akmuo, dabar jau kiek apskaldytas. Pasakoja, busią velnias, norėdamas parodyti savo jiegą, metęs jį nuo Žagarės kalno ant Luponių; bet tas bandymas jam nepavykęs.
Saldusis kalnas, apie Šiaulius.
Kur dabar yra tas kalnas, kuomet tai buvęs miestelis ir bažnyčia. Gyventojai buvę labai išdykę. Laike kokios tai didelės šventės pakilęs baisiausias vėjas ir smiltimis užpylęs tą bažnyčią ir miestelį. Koksai tai drąsuolis atkasęs nuo šiaurės pusės tą kalną nakties laiku, surado duris, kurias pravėręs, pamatęs tokį paveikslą: kunigas, pakėlęs ostiją, stovi prie altoriaus, tarnai išvirtę, o žmonės visi klupčioją su knygomis ir rožančiais rankose. Tasai žmogus pranešęs apie tą vyriausybei, kuri paliepusi jam vėl užkasti.
Viršūnė to kalno indubusi panašiai į bliūdą. Pasakoja busią ji kas-kart daugiau įsileidžianti ir su laiku visai ingriūsianti, supuvus stogui apaugusios bažnyčios.
Ant to kalno negalima esą pastatyti kryžių. Gyventojai mėginę statyti, bet jie visi iš nakties prapuolą.
Saldžiuoju jį vadino dėl tokios priežasties: netoli to kalno gyvenęs kažin koks grovas. Jis įsimylėjęs į savo artimą giminaitę, su kuria ir atėjęs čia pasivaikščiotų.
Jiemdviem ant viršūnės to kalno atsidavus savo geiduliams, toj pačioj minutėj į juos trenkęs griaustinis.
Taipogi yra kalbama, kad par švedų kares čia likę užkasti keli tūkstančiai švedų kareivių.
Jis busią iš kur tai atlėkęs ir besilaikęs ore virš miesto. Kažin kam prisisapnavę, kad jei niekas jo vardo neatspėsiąs, tai jis nukrisiąs ant miesto. Žmonės buvę didelėj baimėj, besimeldę per kiauras dienas ir naktis, darydavę procesijas po miestą, kad tik atspėjus jo vardą ir išsiliuosavus nuo pražūties. Mieste gyvenusi kokia tai senė-žydė, kuri verkdama ir raudodama visaip jį meilindama pavadino jį Bitinėliu. Tas vardas kaip tik ir buvęs ežero vardas. Ir kaip buvę pranašauta, ežeras nusileidęs šalia miesto ton vieton, kame jis ir dabar esti.
Pastačius Šiauliuose bažnyčią, žmonės gabenę jai varpus. Pavasario laiku, kada ledas buvęs nelabai stiprus, juos vežę skersai ežero. Bevežant vienas iš jų inkritęs vandenin ir jo jokiu būdu nebegalėję išgelbėti. Per sapną kunigui buvę apreikšta, kad galima esą jis ištraukti, tik reikią eiti su visa iškilme. Ištraukti jį pavykę, bet kada reikėję užgesinti žvakes, pasirodę, kad užmirštas įrankis žvakėms gesinti. Dėl to varpas atgal nugrimzdęs. Užėjus audrai, tas varpas baisiai ūžiąs. Nekurį laiką jis šaukdavęs į du kitu varpu, kurie buvo pargabenti bažnyčion: „Petrai, Jonai, paskendau”, tie-gi atsakydavę-negali jo išliuosuoti.
Manūšių kaimas, Gruždžių parapija.
To kaimo laukuose yra balos. Kuomet tai labai senai toj vietoj buvęs ežeras. Kokį laiką jis labai ūžęs. Paskum pasikėlęs ir išlėkęs. Iš pradžios toj vietoj pasilikęs puikus smiltynas ir labai daug žuvies. Per tą ruožą, kuriuo jis lėkęs, taipogi rasdavę daugybes primėtytų žuvų. Praslinkus kokiam laikui, iš to smiltyno pasidariusios balos, kurios dabar džiūna.
J. Semaška „Kalnai ir ežerai” // Vasaros darbai: priedas prie „Lietuvos žinių“ Nr. 59 ir „Aušrinės“ Nr. 3 (10). – 1911, p. 43-44.
