Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
Dubysos žiotys – tai ne tik dviejų upių susiliejimo vieta, bet ir istorinės atminties šerdis, kurią dar 1939 m. straipsnyje „XX amžius“ laikraštyje įtaigiai aprašė istorikas Zenonas Ivinskis. Remdamasis šaltiniais, pasakojimais ir kryžiuočių kronikomis, jis rekonstruoja vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinės istorijos vietų – Salą (Sallinwerder), kur 1398 m….
Peržiūrėti daugiau
Velnio krėslas – tai ne šiaip akmuo, o pragariškų galių liudininkas Linkuvos apylinkėse. Pasakojama, kad kadaise čia, tarp Titonių ir Gailionių kaimų plytėjusioje baisioje Velniobaloje, gyveno iš pragaro ištremtas velnias su savo ragana. Tamsiose pelkėse virė šiurpios puotos, susirinkdavo pragaro pabaisos, o velnias sėdėdavo ant milžiniško akmens – Velnio krėslo….
Peržiūrėti daugiau
Legendomis apipintas Platelių kraštas nuo seno žadina vaizduotę ir vilioja pasinerti į paslaptingą Žemaitijos glėbį. Tai žemė, kur kiekviena kalva, giraitė ar akmuo mena senovės atgarsius, kur šimtmečius sklandė padavimai apie protėvių kovas, aukurus ir dievų garbinimą. Šiose apylinkėse tyliai alsuoja ir istorijos dvasia, ir gamtos didybė — nuo tviskančio…
Peržiūrėti daugiau
Kai akmuo kalbėjo žmogui, jis nekalbėjo balsu – jo kalba buvo gili, archajiška, išgirstama ne ausimis, bet siela. Senovės lietuvis suprato akmenį kaip gyvą būtybę, kaip ženklą, kuriame apsigyvena dievybė ar prabyla neregima jėga. Šventi akmenys stovėjo ant kalvų, slėnių, miškų tankmėse ar šalia upių – jie buvo pažymėtos vietos,…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Gedimino kapas Veliuonoje. Nespalvotas, horizontalios kompozicijos atvirukas, spausdintas iš fotografijos. Jame nufotografuotas Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu. Viršuje, kairėje pusėje, išspausdinta antraštė: „Gedimino kapas Veliuonoje“. Spaudos būdas: atviruko – giliaspaudis, teksto – iškiliaspaudis. ~ 1911 m. © Kretingos muziejus Veliuona ir Gedimino kalnas – tai viena iš tų Lietuvos…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Švėkšnos turgaus aikštės vaizdas, sutinkant atvykstantį LR prezidentą Antaną Smetoną 1928 m. Foto atviruke matosi šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, naujai pastatyta Švėkšnos „Saulės” gimnazija, specialiai sukurta instaliacija – Gedimino stulpai. © Šilutės Hugo Šojaus muziejus Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos – tai gyvas praeities atspindys, kurį dar 1924 m. spaudoje…
Peržiūrėti daugiau
Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias…
Peržiūrėti daugiau
Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji…
Peržiūrėti daugiau
Milda – lietuvių meilės ir piršlybų deivė, romantiška ir paslaptinga, šiandien dažnai vadinama mūsų tautos Venera. Tačiau svarbu žinoti, jog šis Deivės aprašymas paimtas iš Teodoro Narbuto raštų – šio XIX a. autoriaus darbai vertingi kaip kultūrinis paveldas, tačiau kritinis požiūris būtinas. Narbutas ne visada griežtai skyrė istorinius faktus nuo…
Peržiūrėti daugiau
Kaunis – paslaptingasis meilės nykštukas iš lietuvių senųjų pasakojimų, glūdintis tarp tikėjimo ir romantinės vaizduotės, įkūnija senovės meilės magijos pasaulį, kurį T. Narbutas – bene garsiausias, bet ir prieštaringiausias XIX a. Lietuvos istorikas – pabandė užrašyti savo darbuose. Nors Teodoras Narbutas nėra šaltinis, kuriuo būtų galima pasitikėti šimtu procentų, jo…
Peržiūrėti daugiau
Aukojimas Žemės dievybei – tai vienas seniausių ir svarbiausių lietuvių prigimtinės religijos apeiginių veiksmų, atspindintis giluminį protėvių ryšį su gamta, žeme ir jos gyvybės jėga. Mūsų protėviai tikėjo, kad visa, kas auga, dera ir gyvena, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis, kurį būtina gerbti, puoselėti ir nuolankiai pagerbti…
Peržiūrėti daugiau
Dangaus ir dangaus dievybių simboliai – tai viena seniausių ir universaliausių žmogaus pasaulėvokos išraiškų. Dar prieš pradedant rašyti istoriją, mūsų protėviai stebėjo dangų kaip gyvą, nuolat judantį, pasikartojantį reiškinį, kuris teikė šviesą, ritmą, tvarką ir gyvybę. Ne žemė, o dangus jiems atrodė esantis aktyvus, gyvas – saulė riedėdavo per padangę,…
Peržiūrėti daugiau