Nemuno vingiuose slypi ne tik ramūs peizažai ir žaliuojančios lankos, bet ir aštrūs ginčai dėl mūsų pačių atminties. Šiame 1927 m. „Lietuvos žiniose“ publikuotame A. R. straipsnyje Nemunas vaizduojamas ne kaip priešus sulaikanti siena, bet kaip gyva Lietuvos arterija – kelias, kuriuo plūdo ir prekyba, ir pavojai, ir istorijos audros.
Autorius polemizuoja su romantizuotais pasakojimais, primindamas, kad upės senovėje buvo ne kliūtys, o svarbiausi susisiekimo keliai. Nemuno pakrantėse kilusios pilys, piliakalniai ir legendos liudija ne mitinę ramybę, o nuolatinę kovą – su kryžiuočiais, su užmarštimi, su pačių abejingumu.
Straipsnis tampa ne vien istorine apžvalga, bet ir aštria pastaba mums: ar mokame pažinti ir gerbti savo praeitį, ar tik kartojame garsius vardus, pamiršdami tyliai byrančius piliakalnius Nemuno vingiuose?
Nemuno vingiuose
Paskučiausiame p. Ruzgo leistame „Ekskursijų vadovėlyje“, 146 puslapyje, išskaičiau, būk Nemunas sulaikydavęs Lietuvos priešus. Įdomu, kaip jis tą galėtų atlikti, juoba, kad abu krantai lietuvių buvo apgyventi. Įdomu taip pat, kaip tą pasaką autorius mėgintų įrodyti, nes vienu puslapiu prieš tai pats mini, jog „senovėje upės buvo beveik vieninteliai susisiekimo keliai“. Reikia todėl suprasti, kad ir Nemunas, kaip svarbiausia Lietuvos arterija, nesudarydavo išimties ir buvo patogiausias kelias Lietuvos gilumon. Tuo keliu skverbėsi kryžiuočiai ir, sustodami pakeliais, leisdavosi į tarpmiškius medžioti žmonių ir jų turto. Prisiplėšdavo ir grįždavo prie upės, kur laukė jų sargybos saugomi, paupiu traukiami laivai.
Tiesa, mūsų protėviai gindavo tą svarbiausią krašto gyslą. Pristatydavo išilgai tvirtovių, apjuosdavo jas vandeniu, dirbtinai paaukštindavo kalnus ir jų aptvertose viršūnėse statėsi medines pilis, bet geriau ginkluotiems ir krikščioniško entuziazmo pagautiems ateiviams ne per sunkiausia tas pilis paimti. Galima buvo jas ir aplenkti, nes vargu bau galima buvo bent kiek sunkesnį akmenį sviesti iš kranto į plaukiančius šalia laivus.
Mūsų proseneliai gynėsi didvyriškai, ir nors kryžiuočiai – protėviai tų pačių prusokų, su kuriais dabar eina ekonominės derybos – jau kokie latrai buvo, visgi savo kronikose tą didvyriškumą atžymėdavo. Vietos liaudyje išnyko, susipainiojo seni padavimai, nelyginant galvoje žilo senio, kuris nebeatmena, kas buvo pirmiau – Napoleono karas ar lenkmetis. Paliko vien vardų aidai. Be to, garsesni ar tik daugiau literatūros išpažinti vardai nustelbė kuklesnius atsiminimus.
Kiek aš mušiaus, kiek klausinėjau, ar nepamena kas padavimų, bet dėl kokios nors ypatingai dailios pilvietės nieko nepešiau. „Tai, girdi, čia, matyt, žmonių gyventa, nes anglys, šukės, juodžemis ir bendrai žemė sumaišyta, vežta ar nešta iš apačios, dar žymu, iš kur imta, pakilo ligi soželkos ir grioviai, bet kas tai darė – rusai, prancūzai ar švedai – ir kuriam galui, čia, girdi, niekas nebeatmena. Buvo vienas senis, jis tai gal pasakytų, bet ir tas pernai, amžiną jam atilsį, pasimirė.“
„Ką čia, čia mažas kalniukas ir vardas jo nekoks. Piliakalnis, piliakalnis, taip žmonės jį šaukia. Ir tiek. Va, yra Lietuvoj Pilėnai, ir ten būta kadaise Pilėnų kunigaikščio, tai apie jį dargi knygelėse prispausdinta. Va, štai langai, tai to kaimyno tetulė turi knygutę kaip reikiant, tik, deja, išėjus bažnyčion, tai raktą nuo kupro, matyt, bus išsinešus… O tai buvo pilis! Pilėnų kunigaikščio Margirio pilis!“
Kad jūs surūgtumėt su savo Margiriu, pamaniau sau nelabai mandagiai. Margirį ir be jūsų žinau; svetimus, tolimus vardus pramokot, savus pamiršot, kad jus dievai! Pagaliau užsigeidžiau tą Pilėnų pilį pamatyti, bet, deja, niekas nežinojo, kur ji.
Ir štai, besitrankydamas Panemunėj aukštyn žemyn, užtikau Punioj neišpasakyto grožio, trijų kondignacijų (aukštų), upės gana energingai ardomą pylimą. Ir čia iš vietinių patyriau, kad tas kryžius, kuris pačioj kalno viršūnėj kokių tai barbarų tarp dviejų medžių įkaltas, tai ir yra kapas ugnyje savanoriškai žuvusiam, stabmeldystę beginant, Margiriui pagerbti.
Ir ne tiek aš dėl to kryžiaus, angelai jo nematė, nusiminiau. Vaižgantas, rodos, kitados šaukdavosi patriotu, tėvynės senovės mylėtoju, ir tas, pamenu, drįso šventinti kryžių Gediminui pagerbti, o čia kas? Užsinorėjo koks klebonas, kad nuo bažnyčios būtų jam visur kryžiai matyti, ir įkišo. Riogsok, kol supūsi, o kad ten apačioj Margirio ir visos jo narsios kariuomenės pelenai iškoneveikti, tai čia lietuviams mažas darbas – by tik Dievui ant garbės.
Čia pat ant pačios viršūnės kokie tai trobelninkai bulves sodina, knisasi, žagrėm plytgalius, pamatų akmenis vartalioja. Jiems gi būtinas reikalas šalia kryžiaus pasistatyti daug naudingesnį perkūnsargį, o ateity gal ir radijo stiebus. Ir apkaišios lietuviškai savo milžinų protėvių kapus, kaip nereikė biauriau.
Vėliau užsimanys lyginti kalnus, ims ir nukas – ką tu jam padarysi, čia gi jo privatiška nuosavybė. Gediminų, Margirių dvasios liks be vietos, klaidžios ir naktimis kuniguose patriotizmą žadins. Bent kad gerokai išgąsdintų, ypač kurie dabar į tautininkus rašosi – gal prabiltų jame krivės balsas ir, nusimetęs sutaną, gal apsijuostų trisdešimt tris kartus balta linų juosta; gal pasiėmęs krivulę išdrįstų bent keletą ne vietoje augančių kryžiukų išrauti!
Bet Punioj aš ne dėl to nusiminiau. Man baisu pasidarė, stačiai plaukai pasišiaušė, kuomet vietinis žmogelis jokiu būdu negalėjo prisiminti, ar jis buvo kada nors Margirį gyvą matęs, ar tas ponas buvo jau miręs pasakotojui dar negimus. „Žiaurus buvo. Uždarė kariuomenę kalne ir padegė, ir pats drauge sudegė. Bet aš dar labai mažas, matyt, buvau, nes nieko nebeatsimenu – taip tik žmonės bajina…“
Va, kas baisu. Kad mes bent pusę tiek mokyklų turėtum, kiek kryžių Lietuvoje, būtų šaly šviesiau, ir praeitį savo žinotumėm, ir mokėtumėm ją tinkamai gerbti.
P. S. Kas norėtų pasisemti smulkesnių žinių, lai paskaito majoro Tarasenkos rašinius, Radziukyno „Suvalkų rėdybos piliakalniai su žemėlapiu“ (1909), Dzūko Trakiečio „Margagiris“ (1926), p. Ruzgio pradžioj minėtą knygą ir pan. Jas visas galima gauti Kaune, Spaudos fondo knygyne. Pilėnų kunigaikštis išparduotas, bet žadama persigabenti iš leidėjų daugiau.
A. R. „Nemuno vingiuose” //Lietuvos žinios. – 1927 m., rugs. 16, p. 3.