Pabarė -

Pabarė

Turinys

Pabarė. Pabares bažnytkaimis, kadaise buvęs dvaras, yra įsikūręs apie 13 km į šiaurę nuo Eišiškių, prie nedidelio Kubankos (ar Kukaukos) upelio (Maltupės-Šalčios intakas 6 km ilgio). Pro Pabarę eina Eišiškių-Rudninkų kelias. Buvęs dvaras priklausė Jundilams. Dvare kalbėta lietuviškai. 1908-1909 m. dvarą dalimis nupirko keli, rodos, devyni apylinkės ūkininkai. 1911 ar 1912 m. Pabarėj buvo pastatyta didelė medinė rusų pradžios mokykla, 1919 m. įsteigta Romos katalikų parapija, sudaryta iš Eišiškių, Valkininkų ir Butrimonių parapijų kaimų. Pradžioje pamaldos buvo laikomos jau minėtoje mokykloje. Kiek vėliau pastatyta nuolatinė bažnyčia, pašventinta 1934 m. ir priskirta Rodūnios dekanatui. Pabarės apylinkės jau gerokai sugudejusios, okolicose (šlėktų kaimuose) gyveno sulenkėję bajorėliai. Pamaldos bažnyčioj būdavo lenkų kalba; tik per didžiuosius atlaidus tebuvo sakomi ir lietuviški pamokslai. 1939 m. parapijai priklausė 1994 asmenys, o pačioje Pabarėje 1936 m. tebuvo 9 ūkiai ir apie 50 gyventojų. 1939 m. Pabarė grįžo Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo metu (1943) Pabarės apylinkėje buvo įsikūręs Lenkų krašto armijos (Armia Krajowa) bataliono štabas ir siaubė lietuviškus apylinkės kaimus. Sovietinės okupacijos metais vietovė paversta Eišiškių rajono apylinkės centru.

B. Kviklys „Pabarė” // Mūsų Lietuva I tomas, 1991 m., p. 308;

Pabarės apylinkės

Pabares apylinkės gyvenamos nuo seniausiųjų laikų. Apie 2 km į rytus nuo Pabarės, važiuojant j Navokonis, Šalčios — Visinčios upių slėnio pakraštyje, kalvų papėdėje yra apie 50 pilkapių, kurie tęsiasi iš rytų į vakarus apie 250 m . Kai kurie pilkapiai siekia 3,5 m aukštį, kiti tėra tik 50 cm, greičiausia, suslūgę. 1893 m. archeologas V. Šukevičius ištyrė keturis šios grupės pilkapius. Rasta žmonių ir žirgų laidojimų, ginklų, namų apyvokos daiktų ir papuošalų; radiniai perduoti Vilniaus muziejui, kur ir dabar tebėra. Pilkapiai priskiriami VI-VII a. po Kr., tačiau kai kurie laidojimai gali būti ir iš vėlesniųjų amžių. Mirusieji čia buvo deginami atskirai įrengtoje laužavietėje drauge su įkapėmis. Apdegusieji kaulai ir kitos liekanos buvo surenkamos ir laidojamos, supilant ant jų pilkapius. Visi laidojimai būdingi Rytu Lietuvos pilkapiams.

Lietuviški ir apylinkės vietų vardai: Maltupė, Uta, Dainava, Nevainonys, Milžonys ir kt.

B. Kviklys „Pabarė” // Mūsų Lietuva I tomas, 1991 m., p. 308;