Daug yra Lietuvoje gražių, aukštų, pušimis ir ąžuolais apaugusių kalnelių. Vieni jų aukštesni, kiti žemesni, bet visi nepaprasti, visi slepia savyje kažin kokius lietuvio sielai brangius turtus, visi jie lietuviui primena kažką nepaprasto, paslaptingo. Turtingiausias tais kalneliais kraštas – tai Dzūkija. Nerasi nei vieno upelio, prie kurio nebūtų vieno ar net kelių tokių kalnelių.
Tai nepaprasti kalneliai, tai mūsų bočių rankų darbas. Visi tie kalneliai – tai piliakalniai, vietinių žmonių „gojais“ vadinami.
O kiek daug gražiausių padavimų apie juos prapasakoja mūsų seneliai! Vieni tie padavimai pinasi apie didžiūnus bajorus ir kunigaikščius, kurie tuos kalnus pylė iš „Prūsų žemės“, kepurėmis žemę nešiodami. Kiti – apie nežinomus karžygius, kurie šiltomis vasaros dienomis joja arklius į upelį girdyti. Ypatingai ten bijo rodytis žmonės šv. Jono naktimis, nes ten raganos suktinį šokančios arba upelyje žlugtą skalbiančios. Ir vargas tam vaikinui arba mergaitei, kuriuos jos į savo draugystę pakviečiančios. Jų pakviestieji asmenys po trumpo laiko turi būtinai mirti.
Be kalnelių yra dar ir salelių ežeruose ir balose. Jos irgi yra ne kas kita, kaip mūsų bočių darbas, kad priešui užklupus turėtų kur nuo jo pasislėpti. Apie tas saleles irgi yra padavimų, kad tai esą užkeikti dvarai, kuriuos Dievas už jų valdovų kaltes paskandinęs, palikęs vandens paviršiuje tik salelę, kad kaimynai prisimintų ir panašiai nedarytų.
Žodžiu sakant, padavimų apie Dzūkijos piliakalnius yra begalės, bet jie nyksta drauge su mūsų seneliais, kurie vieni dar juos atmena. Jaunoji karta juos jau užmiršta. Žūva padavimai apie senovę, žūva ir mūsų jaunimo dora bei tėvynės meilė. Bet mes turime laiku susiprasti ir tuos padavimus užrašinėti ir siųsti laikraščiams atspausdinti. Kada jie tarp mūsų ilgais žiemos vakarais vėl bus pasakojami, tai mes, prisiminę, kaip mūsų bočiai gyveno, patys stebėsimės jų galinga dvasia.
Ir jaunuomenei nereikės trankytis po svetimus kaimus ir vestuvėse bonkomis galvas daužyti. Pabandykit pasiklausyti senelių pasakojimų – tikrai pamilsit juos, o užrašę patarnausit tėvynei.
A. A. „Padavimai apie Dzūkijos piliakalnius” // Šaltinis 1929 m., nr. 9, p. 112-113