Padavimas apie Gedminų piliakalnį
Mūsų senieji žmonės žino daug istorinių padavimų apie Klaipėdos krašto piliakalnius. Jie yra gan įdomūs ir svarbūs. Štai ir yra vienas padavimas apie Gedminų piliakalnį, kuris dalinai su tikrenybe atitinka.
Gedminų piliakalnis, kuris yra Ruslių kaime, Dovilų valsčiuje, atsirado Lietuvos karaliaus Gedimino laikais. Šitame piliakalnyje yra palaidotas karaliaus Gedimino talkininkas ir giminaitis Gedminas. Jis buvo labai gabus ir drąsus karžygys. Visi priešai jį pamatę bėgo.
Kartą karaliui Gediminui besipešant prie Minijos su kryžiuočiais, žuvo jo talkininkas Gedminas. Vienoje pusėje Minijos buvo kryžiuočių kariuomenė, o kitoje pusėje Lietuvos kariuomenė.
Baisieji šalčiai trukdė lietuviams sėkmingai kovoti. O kryžiuočiai, išnaudodami progą, puolė smarkiai mūsų karius. Lietuvos giminaitis Gedminas, matydamas pavojų, puolė su keliais kareiviais priešus. Drąsuoliui perbridus upę, jis buvo vokiečių nužudytas. Lietuviai įnirto ir, išvaikę priešus, palaidojo žuvusįjį. Kartu su juo palaidojo sidabrinius ginklus, šarvus, indus ir ietis. Kad priešai neišvogtų brangenybių, lietuviai supylė ant kapo didį kalną. Karalius tą kalną pavadino Gedmino piliakalniu, o tą vietą, kurioje jų kariuomenė stovyklą turėjo, pavadino Gedmino kaimu. Tie vardai dar iki šių dienų užsiliko.
Baisieji kryžiuočiai, susitvarkę, puolė mūsų karius iš naujo. Karalius Gediminas, būdamas sumišime, šaukėsi velnių, kad jie tą kalną sergėtų. Velniai žaibo greitumu atūžė ir ten apsigyveno. Naujieji gyventojai neužleido nė vieno žmogaus ant to piliakalnio. Tik jie patys dažnai užpuldinėjo žmones.
Vieną vakarą važiavo vienas ūkininkas iš Gedminų per Miniją. Sraunioji upė trukdė pervažiuoti. Piliakalnio sergėtojai, tai matydami, nuėjo pas jį ir pasiūlė jam pinigų, kad jis paliktų arklius ir eitų su jais. Bet ūkininkas juos išpažinęs paliko arklius ir pabėgo.
Kitą vakarą tas pats ūkininkas išvedė su sūnumi Jurgiu likusius arklius į ganyklą. Begrįždami juodu pastebėjo ant gardino kuolo besėdintį katiną. Jurgis manė, kad tai kaimyno katinas. Jis smarkiai metė į jį brizgilus. Katinas greit prapuolė ir vėl pasirodė ant kito kuolo. Jaunuolis supykęs metė dar smarkiau, bet katinas vėl nubėgo ant sekančio kuolo. Ūkininkas vėl suprato, kad tai velniai, ir nuėjo su Jurgiu namo.
Velniai, matydami, kad nieko nepeš, pasitraukė nuo to piliakalnio. Šiandien jis yra visų mylimas ir mielai lankomas.
„Padavimas apie Gedminų piliakalnį” // Keleivis 1929 m. nr., 43, p. 351-352