Vienas rečiausių mūsų praeities paminklų. Praėjus šimtams metų po krikščionybės įvedimo — pagoniškos apeigos. Kas deginta ir aukota. Slapta nuo jėzuitų akies.
Žemaitijos gyvenvietę Mosėdį galima pavadinti akmenų karalyste. Čia gydytojas V. Intas įsteigė akmenų muziejų. Šio unikalaus muziejaus kolekciją sudaro įvairaus didumo, įdomių formų gamtiniai akmenys. Daug tų akmenų puošia muziejaus centrą, ligoninę, gyvenvietės aikštę, sodybas, o daugelis guli tiesiog laukuose, pakelėse, raistuose, pelkėse, tose vietose, kur tie akmenys išgulėjo tūkstančius metų.
Bene pats didžiausias šio muziejaus eksponatas yra Šilalės ir Naujokų kaimų riboje esantis didžiulis akmuo, vietinių žmonių vadinamas Šilalės kūliu. Štai čia, netoli šio milžino, 1970 m. buvo atrastas vienas iš rečiausių mūsų krašto praeities paminklų — pagoniška šventykla.
Viskas prasidėjo paprastai. Į Šilalės kūlį supančią pelkę atėjo melioratoriai. Iškirto krūmus, iškasė griovį. Greit turėjo pradėti rinkti ir akmenis, palikdami tik tuos, kurie buvo atrinkti akmenų muziejui. Šiuos gydytojas V. Intas yra sunumeravęs ir pažymėjęs baltais dažais. Iš pažymėtųjų akmenų vienas buvo cilindro formos su iškaltu dubeniu. Iš žemės kyšojo tik vienas šio akmens šonas ir dalis briaunos. Ekskavatorininkai, nenorėdami šio akmens suskaldyti, iškėlė jį į žemės paviršių ir pernešė prie Šilalės kūlio. Atostogavęs tėviškėje kretingiškis inž. I. Jablonskis iškelto akmens vietoje pastebėjo anglių ir molinio puodo šukių. Apie radinius buvo pranešta Istorijos instituto archeologams. Rugpjūčio mėn. čia buvo atlikti bandomieji kasinėjimai, o rugsėjo mėn., dalyvaujant Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejaus archeologams ir Vilniaus universiteto studentų Romuvos klubo nariams, darbas buvo baigtas.
Atkasus 7×9 m didumo plotą, paaiškėjo, kad dubenuotas akmuo yra aukuras, stovėjęs prie židinio. Židinys — tai 1,5 m skersmens ir 70 cm gylio duobė, kurios dugno pakraštys apjuostas 10—15 cm dydžio akmenų vainiku. Duobės šlaitai nuolaidūs, grįsti didesniais akmenimis. Tik šiaurinis jos šlaitas statesnis. Čia ant pastovo stovėjo pats aukuras.
Duobutėje — židinyje buvo matyti susimaišę degėsių ir kalkių tufo sluoksneliai. Iš židinyje rastų anglių biologė E. Šimkūnaitė nustatė, kad ugnis čia buvo kūrenta ne vieną kartą ir ilgą laiką, nes buvę duobės dugne akmenėliai (ne tik granitai, bet ir porfirai ir kt.) sudegę beveik į pelenus. Židinys kūrentas įvairia mediena. Rasta ir beržo, ir ąžuolo anglių, tačiau yra nemaža ir sudegusių pušų žievių, kurios tiko ilgą laiką ugniai palaikyti. Rasta taip pat ir kadagių anglių, kurios ilgai smilksta ir rūksta. Jokių kaulų degimo pėdsakų nėra, tačiau rasta su pelenais susilydžiusio gintaro ar sakų gabalų. Kalkių tufo nuosėdos rodo, kad židinys ilgą laiką, gal net kelis šimtus metų, buvo apleistas ir spėjęs apaugti. Vėl iš naujo užkurtas, jis jau nebebuvo nuolat kurstomas, nes dar rasta ne visai sudegusių asiūklių šaknų, kurie čia buvo užaugę, kai židinys kurį laiką buvo nenaudojamas. Šiuo antruoju židinio atgaivinimo laikotarpiu į jį pateko ir puodų šukės.
Vienas iš puodų — tai 16,5 cm skersmens ir 7,2 cm aukščio dubenėlis. Antrasis — puodynėlė kiek atloštu kraštu, 18 cm skersmens anga. Trečiojo puodo išlikęs tik dugnelis. Tiksliai nustatyti, kuriam amžiui jie priklausė, kol kas sunkoka, tačiau tokios formos ir taip žiesti puodai Lietuvoje buvo žinomi nuo XVI a. iki pat XIX a.
Šiauriniame židinio pakraštyje buvo įtaisytas pastovas aukurui iš didelių akmenų, apkamšytas mažesniais aptašytais plokščiais akmenimis, kad dubenuotasis geriau stovėtų. Net jo užpakalinė pusė, kuri prieina prie pakilumėlės, paremta dviem plokščiais statmenais akmenimis.
Dubenuotasis akmuo yra 80 — 110 cm aukščio, apatinėje dalyje tai netaisyklingas keturšonis, viršutinė dalis turi apie 45 cm aukščio, yra dailiai nukalta, ritinio pavidalo, tartum girnos. Skersmuo 115 cm. Per vidurį iškaltas 32 cm skersmens ir 11 cm gylio dubuo. Pastaruoju metu akmuo buvo įvirtęs į duobę, iš dalies apneštas žemėmis. Atkasus židinį, dubenuotasis akmuo buvo sugrąžintas į savo vietą ir gerai sutapo su visais pastovo įlinkimais. Aukščiausiąja savo dalimi jis yra stovėjęs į šiaurę, o žemesniąja į pietus, t.y. į duobės pusę. Keturšonės dalies plokštumomis jis buvo orientuotas pagal pasaulio šalis.
Židinys ir aukuras — dubenuotasis akmuo — sudarė pagoniškos šventyklos kompleksą. Greičiausiai ši šventyklą buvo lankoma jau po krikščionybės įvedimo. Iš pradžių ugnis buvo nuolat palaikoma arba bent ilgesnius laiko tarpus deginama. Vėliau šventykla dėl kažkokių priežasčių buvo apleista. Vėl atgaivinus ją, ugnis būdavo kūrenama tik tam tikromis progomis. Iš turimos medžiagos nebeįmanoma atkurti pilno apeigų vaizdo. Gal būt, čia ugnis buvo net garbinama ir aukojamos nekruvinos aukos. Jos galėjo būti susijusios su vėlių pagerbimu bei jų maitinimu. Jos turėjo būti panašios į apeigas, atliekamas kapinėse, laidojant mirusiuosius, kada, kaip teigia rašytiniai XVII a. šaltiniai, čia būdavo puotaujama, o mirusiojo vėlė laikoma pilnateise puotos dalyve. Šią mintį paremia kapuose randami degėsiai bei puodų šukės.
Šventyklos vieta rodo, kad ji buvo nelegali. Ji yra įrengta vakariniame pailgos kalvelės pakraštyje. Kalvelės plotis apie 50 m. Iš visų pusių ją supo pelkės. Visu vakariniu kalvelės pakraščiu eina natūralus akmenų grindinys, besitęsiąs apie 1 km nuo Šilalės kaimo pusės. Tai savotiška natūrali kūlgrinda, kurios gale ir buvo įrengta šventykla. Visa kalvelė dar ir dabar apaugusi ąžuolais. Tiesa, likę tik menki, jauni ąžuolai, bet vietos gyventojai pasakoja, jog dar prieš keliasdešimt metų čia būta seno ąžuolyno. Pelkių apsuptas ąžuolynas — ideali vieta pagoniškai šventyklai. Juo labiau, kad ąžuolynas buvęs apie 1 km nuo gyvenvietės ar didesnių kelių. Kodėl ir nuo ko reikėjo taip slėptis?
Įvedus Lietuvoje krikščionybę (Žemaitijoje 1413 m.), pagoniškosios apeigos buvo uždraustos. Iškirsti šventi miškeliai, nugriauti aukurai. Oficialiosios pagonybės laikais šventyklos greičiausiai buvo įrengtos ant kalnų, vadinamų alkomis. Jos minimos dar ilgai po krikščionybės įvedimo. Jas žinojo kiekvienas vietos gyventojas. Pagonis labiau persekioti pradėta tik XVI—XVII amžiais.
Galima sugriauti šventovę, galima iškirsti šventą miškelį, tam daug laiko nereikia, tačiau pakeisti žmonių sąmonei reikia ne vieno ir net ne kelių dešimtmečių. Nėra abejonės, kad, uždraudus oficialiai atlikinėti pagoniškas apeigas, jos būdavo atliekamos neoficialiai, slaptai, sunkiai prieinamose vietose, toliau nuo pašalinių akių. Matyt, kai buvo imta aktyviau persekioti pagonybę, pagoniškos šventyklos buvo perkeltos į nuošalesnes vietas, kur joms grėsė mažesnis pavojus.
Kada išnyko tokios šventyklos, konkrečių duomenų neturime. Tačiau rašytiniai šaltiniai teigia, kad XVII a. jos dar veikė. Antai jėzuitai savo veiklos ataskaitose, rašytose XVII a. pradžioje, nurodo, kad Žemaitijoje dar yra daug pagonių, kurie garbina šventus miškus, atlieka kitas pagoniškas apeigas, o didžiųjų švenčių metu susirenka ant kapų ir čia puotauja. Už pagoniškas apeigas ir už katalikų bažnyčios nelankymą žemaičiai XVII a. buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir net kūno bausmėmis.
Laikas ir prievarta padarė savo: pagoniškieji papročiai ėmė nykti, o šventyklos buvo sugriautos. Sugriauta buvo ir šventykla prie Mosėdžio. Senųjų papročių persekiotojai aukuro akmenį įvertė į židinio duobę, kur jis, apneštas žemių, išgulėjo iki mūsų dienų. Apie 200 m į pietus nuo šio akmens, tos pačios kalvelės vakariniame šlaite yra dar vienas dubenuotas akmuo. Jo dubuo mažesnis, į apačią siaurėjantis. Pats akmuo pailgas, natūralus, neaptašytas. Šio akmens aplinka taip pat buvo ištirta, tačiau ugnies pėdsakų čia nepastebėta. Matyt, prie šio akmens buvo atliekamos kokios nors kitos apeigos.
Tokių akmenų Lietuvoje yra gana daug. Vien tik Mosėdžio apylinkėje vietos kraštotyrininkas R. Granauskas yra suregistravęs 9. O kiek dar jų nežinomų tūno pelkėse, krūmuose ir raistuose? Ištyrus jų kelias dešimtis, gal būt, susidarytų žymiai pilnesnis vaizdas apie pagoniškąsias apeigas, žmonių tikėjimą, jų pasaulėžiūrą.
R. Rimantienė, V. Urbanavičius / Mokslas ir gyvenimas 1971 m. nr. 161 (2). p. 11 – 13.