Šilalės akmuo

Šilalės akmuo

Šilalės akmuo, vad. Didžiuoju kūliu, Šilalės kūliu – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šilalėje (Mosėdžio seniūnija), 0,28 km į pietryčius nuo Šakalės upelio, 0,15 km į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė.

Šilalės kūlis – tai 5 pagal dydį akmuo Lietuvoje. Šio riedulio ilgis siekia net 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus, tarytum byra dideliais gabalais. Šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi” granitu. „Rapa” suomiškai reiškia „supuvęs, sutrešęs”, o „kivi” – „akmuo”. Granitą sudaro labai dideli (iki 5-8 cm.), vietomis neįprastai suapvalinti, įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai” sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Taip vadinama „rapakivi’ struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas. Dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo – tai pagoniškos šventyklos palikimas.

Aukuro akmuo: Šis respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, mitologinė vieta iš balų iškilusioje salelėje, buvo išaiškintas 1959 m. Jis 1,1 m. skersmens ir 80 cm. aukščio. Viršuje – 33 cm. skersmens ir 10 cm. gylio įdubimas – duobutė. Viršutinė 40 cm. aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Archeologai nustatė, kad čia buvo pagonių apeigų vieta. Į ją būdavo galima patekti kūlgrinda iš vakarų pusės. Seniau aplink šį akmenį augo šventoji giraitė.

Šalia kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Joje ugnis kūrenta iki XV – XVIII a., o gal net ir iki XIX amžiaus. Į šią buvusią vietovę buvo galima patekti iš vakarų pusės padarytu akmeniniu taku – kūlgrinda.

Tyrinėjimai

Šilalės kaime, šalia Mo­sėdžio (Skuodo raj.). Čia pelkėse esančioje sausesnėje salelėje yra vadinamasis Šilalės kūlis — didelis akmuo. Netoli jo gulėjo pusiau ant šono nuverstas akmuo su iškaltu dubeniu. Sausinda­mi pelkę, melioratoriai iškėlė šį akmenį ir padėjo šalia Šilalės kulio. Atsitiktinai čia užsukęs Kretingos rajono architektas I. Jablonskis dubenuotojo akmens vietoje pastebėjo anglių ir puodų šukių. Apie tai nedelsdamas informavo Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutą, kuris ištyrė šią vietą.

Atkasus 7×9 m plotą, paaiškėjo, kad minėtasis akmuo yra stovėjęs prie židinio. Židinį sudarė 1,5 m skersmens ir 0,7 m gy­lio duobė, kurios dugno pakraštys apjuostas 10 — 15 cm dydžio akmenų vainiku. Duobės šlaitai nuolaidūs, grįsti didesniais ak­menimis. Tik šiaurinis jo šlaitas statesnis. Čia ant pastovo sto­vėjęs ir pats aukuras — akmuo su dubeniu. Duobėje – židinyje ap­tikti degėsių ir tufo sluoksneliai. Iš židinyje rastų anglių biologi­jos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė nustatė, kad ugnis čia buvo kūrenta ne vieną kartą ir ilgą laiką. Deginta beržas, ąžuolas, ap­tikta ir pušų žievių, kadagių anglių, kurios ilgai smilksta ir rūks­ta, be to, su pelenais susilydžiusio gintaro ir sakų. Kalkių tufo nuosėdos rodo, kad židinys ilgą laiką stovėjo apleistas ir spėjo apaugti.

Vėl iš naujo užkurtas, jis jau nebebuvo nuolat kurstomas, nes rasta ne visai sudegusių asiūklių šaknų, kurie čia buvo už­augę, kai židinys kurį laiką buvo nenaudojamas. Antruoju židi­nio atgaivinimo laikotarpiu į jį pateko ir molinių indų šukės.

Vienas iš jų yra 16,5 cm skersmens ir 7,2 cm aukščio dube­nėlis. Antrasis — puodynėlė kiek atloštu kraštu, 18 cm skersmens anga. Trečiojo puodo išlikęs tik dugnelis. Tiksliai nustatyti, ku­riam amžiui jis priklausė, sunku, tačiaus tokios formos ir taip žiesti puodai Lietuvoje buvo pažįstami nuo XVI a. iki pat XIX a.

Šiauriniame židinio pakraštyje iš akmenų buvo sukrautas pastovas dubenuotajam akmeniui. Pastarasis yra 80 — 110 cm aukščio, apatinė jo dalis — netaisyklingas keturšonis, viršutinė turi apie 45 cm aukščio ir yra ritinio pavidalo, 115 cm skers­mens, tartum girnos. Viduryje iškaltas 32 cm skersmens ir 11 cm gylio plokščiadugnis dubuo. Pastaruoju metu akmuo buvo įvirtęs į židinio duobę.

Atkasus židinį, dubenuotasis akmuo buvo sugrąžintas į seną savo vietą ir gerai sutapo su visais pastovo įlinkimais. Jis yra stovėjęs žemesniąja puse į pietus, t. y. į duobės pusę. Keturšo­nės dalies plokštumomis jis buvo orientuotas pagal pasaulio šalis.

Greičiausiai ši šventvietė dar buvo lankoma po krikščiony­bės įvedimo. Iš pradžių ugnis degė nuolat arba bent ilgesniais laiko tarpais. Vėliau šventvietė dėl kažkokių priežasčių buvo apleista. Vėl ją atgaivinus, ugnis būdavo kūrenama tik kažko­kiomis progomis. Iš turimos medžiagos atkurti pilną apeigų vaiz­dą nebeįmanoma.

Padėtis pelkėje rodo, kad šventvietė buvo nelegali, 50 m skersmens kalvelę iš visų pusių supo pelkės. Visu vakariniu kal­velės pakraščiu eina natūralus akmenų grindinys, besitęsiąs apie 1 km nuo Šilalės kaimo pusės. Tai savotiška natūrali kūl­grinda, kurios gale ir buvo įrengta šventvietė. Gyventojai pasa­koja, jog dar prieš keliasdešimt metų čia būta seno ąžuolyno. Pelkių apsuptas ąžuolynas buvo apie 1 km nuo gyvenvietės.

Kodėl ir nuo ko reikėjo taip slėptis?

Įvedus Lietuvoje krikščionybę (Žemaitijoje 1413 m.), pago­niškosios apeigos buvo uždraustos. Iškirsti šventi miškeliai, nu­griauti aukurai. Matyt, šventvietės tada buvo perkeltos į nuoša­lesnes vietas, kur joms grėsė mažesnis pavojus. Kada išnyko to­kios šventvietės, konkrečių duomenų neturime. Tačiau rašytiniai šaltiniai teigia, kad XVII a. jos dar veikė. Jėzuitai savo veiklos ataskaitose XVII a. pradžioje nurodo, kad Žemaitijoje dar yra pagonių, kurie garbina šventus miškus, atlieka kitas pagoniškas apeigas, o didžiųjų švenčių metu susirenka ant kapų ir čia puo­tauja. Už pagoniškas apeigas, už katalikų bažnyčios nelankymą žemaičiai XVII a. buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir kūno bausmėmis.

Laikas ir prievarta padarė savo: pagoniškieji papročiai ėmė nykti, o šventvietės buvo sugriautos. Sugriauta buvo ir švent­vietė Šilalės kaime. Senųjų papročių persekiotojai aukuro ak­menį įvertė į židinio duobę, kur jis išgulėjo iki mūsų dienų.

Padavimai ir legendos

Šilalės kūlis vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – „akmuo”). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus.