Palei Rambyną atsiveria ne tik Nemuno pakrančių peizažai, bet ir gyva Mažosios Lietuvos atmintis – kupina senųjų vietovardžių, lietuviškų pavardžių ir padavimų apie šventąjį Rambyno akmenį. Šiame 1927 m. laikraštyje Lietuva publikuotame nežinomo autoriaus, pasivadinusio „Min-as” straipsnyje susipina keliautojo įspūdžiai ir vietos žmonių pasakojimai apie laikus, kai ant kalno dar buvo dedamos aukos, kai senoji tikyba buvo gyva, o namų relikvijos buvo saugomos kaip tautos garbė. Tai jautrus ir gyvas liudijimas apie krašto dvasią, kuri išlieka ne tik akmenyse, bet ir žmonių atmintyje.
Palei Rambyną
Bastūno įspūdžiai ir padavimų žiupsnelis
Kas man labiausiai ir iš karto krito į akis, į šitą kraštą patekus, tai charakteringiausi lietuviškų kaimų bei vietų pavadinimai: Žemaitkiemis, Bitėnai, Užbičiai, Šilėnai ir t. t. Tokios pat gyventojų lietuviškos pavardės manęs jau nebestebino, nes keliais metais anksčiau buvau su jomis susipažinęs iš užrašų Klaipėdos miesto kapų akmenyse bei kryžiuose…
Mano bendrakalbė – 68 metų senutė.
— Seniai, seniai, dar kada šičion žmonės balvonams meldėsi, – pasakojo ji man, – ant Rambyno kalno gulėjo šventas akmuo. Ant to akmens lietuviai sudėdavo savo aukas dievams, tiems balvonams, į kuriuos jie tikėjo. Jeigu kas norėjo, kad gerai sektųsi namie arba padėkoti dievams už kokį gerai pavykusį darbą, tai tas nešdavo kokią nors dovaną ant Rambyno kalno ir padėdavo ant aukų akmens. Mano mama, būdama dar gyva, pasakojo mums, vaikams, kad jos bobutė ištekėjo už vyro per tą akmenį, atnešdama ant jo savo afierą. Tada visi taip darydavo: jaunoji padėdavo ant akmens, nusirišdama nuo liemens stuomenį, o jaunikis – pakėlęs savo vyriškumo ir puikybės ženklą. Na, tai po to jie buvo kaip vyras ir žmona.
Toliau senutė man papasakojo, kad vėliau, kada atėjo šviesesni laikai ir žmonės balvonams nustojo melstis, aukų akmuo ilgą laiką gulėjo ant kalno niekam nereikalingas, kol pagaliau du Lumpėnų gyventojai sumanė panaudoti jį malūno girnoms. Bet tik prisiartino ir norėjo imtis akmenį skelti – abudu kartu apako. Žinia apie tą atsitikimą aplėkė apylinkę, ir žmonės, bijodami senų dievų keršto, pakasė akmenį kalne, niekam dabar nežinomoje vietoje.
Baigusi pasakojimą, senutė parodė man septynių mastų ilgumo seną, išsigulėjusią, gana dailaus rankų darbo juostą. Ta juosta, pagal senutės žodžius, padaryta prieš 200 metų jos protėvių ir ainių saugoma kaip kokia namų šventenybė. 1879 metais ūkyje buvo kilęs gaisras ir beveik viską sunaikinęs, tačiau juostą su nedideliu skaičiumi kitų daiktų pavyko iš ugnies išgelbėti. Per tautines šventes ir kitas iškilmes senutė duoda juostą savo dukteriai, tose šventėse dalyvaujančiai, pasipuošti. Tilžės vokiečiai prieš karą matė juostą ir norėjo ją nupirkti: siūlė senutei 190 markių, bet senutė juostos nepardavė.
Min-as „Palei Rambyną” // Lietuva 1927 m., geg. 24, p. 4.