V. R. „Papilės piliakalnis“ // Trimitas – 1921, Nr. 29, p. 23-26
Menkas, nuskuręs, didžiojo karo metu apdegintas Papilės miestelis, išsisvaidęs ant Ventos kranto toje vietoje, kur susieina keliai iš Telšių, Šiaulių, Viekšnių ir Pakūršės. Prieš karą šis miestelis, turėjo didesnės reikšmės. Per Papilę gabeno mūsų žaliąją medžiaga iš tolimų nuo geležinkelio Žemaičių kampų. Per Papilę ėjo į Žemaičius ir miestų dirbiniai visokios rūšies geležies bei plieno daiktai, fabrikų audiniai ir t.t.
Kasdien ėjo prekių vežimai iš Papilės. Ir visiems jiems tekdavo važiuoti pro Papilės kapines.
Lygioj vietoj prie pat kelio stovi aukštas kalnas visas kryžiais apkaišiotas. Į čia per ilgus metus veždavo nuilsusių gyvenimo kovoj Papilės parapijiečių kūnus. Čia nuliūdimo valandėlėj ieško vaikai nusiraminimo prie savo tėvų kapų. Metais, dešimtmečiais stovi mediniai kryžiai, kurie pagaliau supūva, griūva ir pražūsta paskutinis atminimas tų, kurie kadaise tarp mūsų gyveno, mūsų džiaugsmais džiaugėsi, mūsų vargais vargo.
Tik ne visu Papilės kapinių gyventojų atminimas toks trumpalaikis. Štai ant kalno viršūnės tarp tankių krūmų guli didelis akmuo, kad ir kiek apžėlęs, vis dėlto išskaitomas. Čia palaidotas mūsų garsiojo darbuotojo Simono Daukanto kūnas. ilgus metus, „it vargo pelė” sunkiausiu Lietuvai laiku, Simonas Daukantas atsidėjęs darbavosi savo numylėto krašto gerovei. Sunku buvo tais laikas kas nors lietuviui nuveikti. Dar visur baudžiavos siautė. Žmonės kaip gyvuliai nuo aušros iki aušros svetimai naudai prakaitą liejo. Kas buvo turtingesnis, daugiau apsišvietęs, — skubėjo pamiršti savo tėvų kalbą, atsikratyti giminių — baudžiauninkų. Jųjų tarpe kone vienas tiktai atsirado kuris savo jėgas padėjo, kad išsklaidytų tą tamsųjį rūką. Tai buvo Simonas Daukantas. Pamylėjęs Lietuvos senovę, jis pirmas jos istoriją surašo ir atpasakoja senovės lietuvių būdą. Norėdamas įmesti šviesos spindulėlį į tamsias lietuvių baudžiauninkų trobeles, jis leidžia daugybę knygelių, žmonėms prieinamų. Ir vis tai darė toli nuo Lietuvos gyvendamas, nes Lietuvoj tuo laiku duonos sau rasti nebūtų galėjęs. Tik senatvei atėjus, jis gavo grįžti Žemaitijon, ir tenai keliose vietose pagyvenęs savo kaulus Papilėj sudėjo. Ant jojo kapo jo artimas draugas kunigas Vaišvila tą akmeninį paminklą padėjo. Ilgai jis tenai ilsėjosi beveik visų pamirštas, retai kieno lankomas-— nes dar ilgai tęsėsi tamsūs Lietuvos laikai. Ir tik dabar, kitiems laikams atėjus, jaunimas jam atminti įtaisė toje pačioje Papilėje „Simono Daukanto“ knygyną, norėdami skleisti per knygas šviesą, dėl kurios taip S. Daukantas kovojo.
Palaidojo Daukantą tokiose kapinėse, kur viskas jo numylėtąją senovę primena.
Jis guli ne paprastoj vietoj, bet gilios senovės piliakalnyje. Jau bus daug metų, kai papiliečiai, norėdami tą piliakalnį nuo sunaikinimo apsaugoti ir savo senovę pagerbti, įtaisė jame kapines.
Daug tokių piliakalnių yra Žemaičiuose, daug jų Lietuvoj. Ir vis daugiausia paupiais. Jų praeitis labai sena. Ji siekia tuos laikus, kada visas mūsų kraštas buvo apaugęs dideliausiais miškais, kuriuose nebuvo nei kelio nei kelelio, tik šuntakiais pavieniai žmonės keliauti turėdavo, o didesni žmonių būriai — upių slėniais. Tik retkarčiais kur ne kur sodžius pasitaikydavo. Tuomet Lietuva iš visų pusių buvo apsupta kraštų, kurių valdovai Lietuvon verždavosi, ją pavergti stengdamiesi. Vokiečiai Kryžeiviai, lenkai, rusai — visi Lietuvon dideliais ginkluotais būriais traukdavo, plėšdavo ją, degindavo, naikindavo, pagrobtus belaisvius pas save varu varydavo. Kol lietuviai susirinkdavo didesnių jėgų — jau priešai pranykdavo. Nebuvo tais laikais nei teIefonų, nei telegrafų, nei geležinkelių, nei gerų kelių, kuriais pavojui atsiradus galima būtų duoti žinių į tolimesnius kampus. Ir sumanė žmonės tam reikalui ugnį naudoti. Surinkdavo laužą ant aukštesnių kalnų ir, tik priešui pasirodžius, užkurdavo jį. Ugnį pamatę kitų vietų sargybiniai irgi sukurdavo laužą antroj, trečioj, ketvirtoj vietoj. Ir nespėdavo priešas Lietuvos sieną peržengti, kaip jau visas kraštas kovon rengdavosi. Tuoj visi vyrai savo kaimus apleisdavo, moteris, vaikus, galvijus miškų tankmėse, ir neprieinamose pelkėse paslėpdavo, ir pasigriebę už ginklo rinkdavosi piliakalnius ginti. Tie piliakalniai tai buvo kalvos, tyčia žmonių apipiltos smėlio, apteptos iš šonų molių ir tankiais basliais aptvertos — nelyginant mūsų laikų tvirtovės. Piliakalniai supilti daugiausia prie tų kelių, kuriais priešams lengviausia buvo keliauti; paupiais, prie brastų. Ant piliakalnių susirinkę vyrai gindavosi nuo užpuolikų ligi paskutiniosios. Tuo pačiu laiku kur nors nuošaliai vadai — kunigaikščiai rinkdavo pulkus, kad priešą iš užpakalio galėtų užpulti.
Bet ne vien dėl Daukanto, ne vien dėl tokio piliakalnio plačiai yra žinoma Papilė. Ne tik pas mus, bet ir svetur. Štai Venta, kaip tik priešais piliakalnį, tolydžio graužia, ardo dešinįjį krantą, aukštą skardžių ir kloja pakrantėj kažkokius keistus akmenėlius. Renka juos jau nuo senų senovės aplinkiniai žmonės, tai „Perkūno kulkomis“, tai kitaip kaip juos vadindami. Vieni manė, kad tos „kulkos“ nuo ligų saugojančios, kiti tikėjo, jog nuo kitų nelaimių.
Ir pakliuvo tie akmenėliai į mokslininkų rankas. Tyrinėjo, svarstė, galvojo ir jau bus šimtas metų, kaip galų gale jie pripažino, jog tai nebe paprasti akmenėliai, o tik suakmenėję gyvūnėliai ir ne bet kokie, o tik jūrų — marių gyvūnėliai. Ir net pradžoje patys nustebo, tą išvadą padarę: iš kur čia radosi jūrų gyvuliai, jei tos jūros nuo Papilės tik už poros šimtų kilometrų banguoja. Bet pagaIiau pripažino, kad kadaise, nebepamenamoj, nebeapskaitomoj senovėje čia vis dėlto jūros būta.
Per amžių amžius keitėsi Lietuvos paviršius. Tai jį jūros užliedavo, tai sausumos vėl iškeldavo, tai ledai visą užklodavo. Ir kiekvienas toks laikotarpis savo žymių palikdavo.
Nuo ledlaikio turime daugybę akmenų, po laukus išsvaidytų, ledynų suneštų iš tolimų šiaurės kalnų. Turime mūsų upes, ežerus ir pelkes, atsiradusias ledynams tirpstant. Nuo jūrų gadynės — Papilės kranto suakmenėjusius gyvūnėlius, kurie čia dar jūrai esant per ilgus laikus krisdavo į jos dugną ir ten kraudavosi ištisais klotais. O kai jūra atslūgo, kai dugnas pakilo ir tie dugno klodai iškilo į viršų, tad Papilė savo paslaptis žmonėms pareiškė. Jei to nebūtų buvę, sunku mums būtų teisingai nupiešti mūsų žemės giliausios senovės istoriją. Žmonių istoriją raštai atpasakoja, o žemės istoriją pati žemė savo palikimais aprašo. Ir tik reikia mokėti tinkamai tuos raštus išskaityti.
