Pavandenė mažas ́miestelis Danilavičių nousavybė; jame parapijos bažnyčia iš oro ir vidaus gerai apveizdėta, beveik kaip visos šios vyskupystės bažnyčios nuo tam, tikro laiko iš oro ir vidaus rūpestingai užlaikoma, savo vyriausiąją globėja turi šv. Uną. Altorių teplioti paveikslai ir skaptuoti papuošalai nekuomi neatsižymi. Miestelis dailioje vietoje, gerai pastatytų, namų nera; katalikų gyventojų yra 113 asmenų, žydų apie šimtą, jie turi gana menką medine meldyklą.
Parapijoje katalikų tikėjimo yra 2917 asmenų, kuriems patarnauja du kunigu. Ypatingas tos parapijos padėjimas kerčiose trijų pavietų: Telšių, Šiaulių ir Raseinių, o pertai ji susideda iš gyvenančių trijuose pavietuose parapijiečių. Užima ruimą pustrečios mylios ilgio ir 2 pločio. Liuterio tikybos keletas asmenų, žydų gi apie šimtą; tšli jų užsiima žemdirbyste. Sodiečiai iš dalies liuosi, iš dalies priguli – dvarams; vienuose dvaruose namai yra sodiečių nuosavybe, kituose gi dvarponių. Yra taipogi sodiečiai valdiškieji, buvusieji dvasiškijos ir be do viensėdijų bajorija užima smulkias ūkes. Kad liaudies medžiagiškasis pasiturėjimas būtų geras, pasakyti negalima, nes dažniausiai jis paeina nuo asmeniškojo palinkumo: rimtumas, darbštumas, taupnumas veda į pasiturėjimą, apdirbant net mažai derlingą žemę, kokios šioje parapijoje randasi daugiausia. Kur kitur asmeniškai sodiečiui neprigulintis darbas negali užtikrinti jam gyvenimo ir čia tai turtingumas, nors ir ne taip labai žymus, pasiturėjimas geras, vidutinis, o pagaliaus ir vargingumas tenka parapijoje: pamatyti greta viens kito. Rūpestingumas apie žemės išdirbimą iki šiol nedidelis, išskyrus keletą dvaru, kaip tai: Pavandenį, Liubašiškių, Kuolainius. Ūkininkavimo būdas visiškai toks pat kaip, kad patėmijam Janapalio parapijoje. Lygiu būdu tokia pat liaudies išvaizda, papročiai ir mados. Savo žemės vaisius gabena į Rygą arba Mintaujon už 27 ir 21 mylių, o dažniausia į Klaipėdą arba Tilžę už 13 mylių. Pievos nedidelės, ganyklos neplačios ir menkai želia. Girių stoka, o kiškiai tikt po brūzgynus slapstosi. Durpių didelė daugybė. Vaisinių medžių sodiečiai neturi, juos galima užtikti vien tikt dvaruose; bitininkystės, dėlei neatsakančio jai tarp vandenų padėjimo, nėra visiškai.
Pavandenio parapijos sodiečiams, lygiai, kaip ir aplinkiniams, Varniai, nors menkas miestelis, tečiaus duoda madą ir pramogą sodiečiai sau rūbus siūdosi pagal bajoriškąją formą, pilkais retai nešioja; sodietės nepasitenkina šlebėmis, skraistėmis, apsiaustais ir skepetomis savo išdirbimo, kurios sulig vietinio papročio ataustos gijomis puikiai išrodo, bet dar prisisiuva rūbų iš įvairios medžiagos, (žinoma ne iš šilkų arba aksomų), žydelių krautuvėse prirankiotos, kurią partraukia iš Prūsų, ir dvigubai apmokamos. Rubai tai jų perteklius; mergos, norinčios ištekėti, prilipę yra prie savo staklių, rūbus skaito savo turtais, o dažnai ir pasoga.
Anksčiaus pasakėme, kad ši parapija yra turtinga vandenimi; suskaitysime pirmiausia ežerus: Gudas, užimantis pustrečio valako ruimą, guli Pavandenio dvaro lankuose, jame randasi lydeka, baltoji žuvis ir vėžiai. Gušra Bradžių dvaro laukuose užima apie valaką. Kietas Augštojoje Labūnavoje labai gilus ir žuvingas užima plotą apie 10 margių. Pagaunytis, užimantis tik margės ploto, gilus, apžėlęs, žuvingas. Meddainis prie seniūnijos kaimo Žvirždai. Pasakojama, kad aplinkui tą ežerą kitą-kart buvo didžios girios, o jose girdėdavosi kokios tai dainos, nuo ko jis ir gavo Meddainio vardą; jis gilus, bet nežuvingas. Atlavas Žemutinėje Labūnavoje, užima apie 18 margių, labai žuvingas, prieinamas. Biržulis, valdiškasis, prieinamas dviejose užtakose ir 8 žvejojimo vietose.
Upeliai taipogi labai skaitlingi ir išvagoja visą parapiją: Venta, kurią anuomet norėta perdirbti į kanalą, ima savo pradžią Atlavo ežere, o savo vardą gavo nuo vardo pievos, greta to ežero gulinčios, kaip tai paliudija nuo keletos šimtų metų užsilikę turtų sąrašai; ji kreipdamos į rytus, pereina į Užvenčio parapiją, bėga per miestelį Kuolainius, o paskui pasisuka į šiaurius, prisiartindama prie pat Užvenčio. Jos vanduo čia varo diktoką malūną, paskui pro Šaukėnus, Kuršėnus, Papilę, Viekšnius, Lackavą kas-kart papildydama savo vandenis, įeina į Kuršą ties pirmosios gildės prekijo Štiglico dvaru Grečais ir pagaliaus atlikus taip tolimą kelionę ties miesteliu su uostu Vindava pranyksta Baltmarėse.
Upeliai: Žvirždis bėga iš ežero Meddainis, vingiuoją per dvaro Bijotavos ganyklas ir laukus, o susivienijęs su upeliu bėgančiu iš ežero Kietas, įpuola į Ventą. Grabė prasideda sodžiaus Užgrabio pievose, susivienija su upyte Šuke, prasidedančia Pagirgždučio kalnuose Varnių parapijoje ir įpuola į Kražentę taipogi išvardintuose kalnuose prasidedančią ir atskiriančią Pavandenio parapiją nuo Pašilio ir Kražių parapijų. Alnupis išbėga iš Pagirgždučio pelkių Varnių parapijoje, kreipdamos rytų link praeina pro Užgirio dvarą ir įpuola į upelę Grabę. Skiedra prasideda seniūnijos sodžiaus Žiogų pievose, teka rytų link, perskrodžia Karklėnų seniūnijos sodžiaus Reksčių pievas ir įpuola į upelį Žvirgždį, Markupis prasideda viensėdijos Užgirio pievose įpuola į upelį Žvirgždį. Dukšna prasideda viensėdijos Burbiškių durplaukiuose, teka per dvarponio Dymšos laukus, įbėga į ežerą Biržulį. Žioginė prasideda iš šaltinio pievose netoli Žiogu, sriuvena vakarų link ir įbėga į Biržulį. Pūkė gavo savo vardą nuo augmens, kerojančio durpynėse, pūkais apžėlusio, ji bėga vakarų link ir įpuola į ežerą Biržulį, ties kaimų taipogi Biržuliu vadinamu. Gudupis įpuolantis taipogi į tą ežerą gauna pradžią sodžiaus Burbiškių versmėse. Žvirgždis prasideda pievose, vadinamose Plinkšnys, bėga per Karklėnų seniūnijos sodžiaus Šukainių laukus ir čia išsižada, savo vardo ir gauna kitą ne ką švelnesnį „Zebaro„, pagaliaus įpuola į seniūnijos ežerą Biržulį. Viksinis gema sodžiaus Lenkulių pievose, teka vakarų linkon ir susivienija su upeliu Žvirgždžių. Vėsa išeina iš buvusiojo dvasiškijos dvaro Kuolainių girių, bėga į tarpą žiemių ir vakarų, vardą gavo nuo kalno, vadinamojo Vėskalniu (vėjų kalnas), nes anot žmonių kalbos ant to kalno vėjai smarkiau pučia; pereina per sodžiaus Miksodžių laukus, paskui per ežerėlį Gušra, iš jo išėjus perskrodžia sodžiaus Drujos laukus ir užsibaigia seniūnijos ežere Biržulyje po Gušros vardu. Deimantas išeina iš Patumševos seniūnijos Viekšnėlių pelkių Luokės parapijoje, bėga per Spuraičių sodžių Pavandenio parapijoje ir įpuola upelę Viesą. Vedaikis prasideda iš Slovėnų ežerėlio Janapalio parapijoje, pereina per Bardžių dvaro kūdrą ir susivienija su Gušra. Kuršupis išeina iš Kuršų ežero Janapalio parapijoje, perskrodžia Pavandenio parapiją, įpuola į Melninkų kūdra, is ten per sodžių Kalniškius jau su Baltupio vardu kreipiasi į tarpą žiemių ir vakarų ir įpuola į Biržulį, valdiškąjį ežerą. Gladas išėjęs iš to pat vardo ežero ir kreipdamos į rytus įpuola į Krupainų kūdrą, seniaus buvusią Pavandenio klebonijos nuosavybė, iš ten gi išsiveržęs įpuola į Ventą Užvenčio parapijoje.
Tarp tų taip skaitlingų į įvairius kraštus bėgančiųjų, arba ant tos pačios vietos blizgančiųjų, tartum veidrodis, vandenų, iškyla įvairaus augštumo kalvos, o viskas draug padaro stebėtinai puikų reginį apibrėžtą Pavandenio parapijos ribomis.
Didžiausias kalnas Moteraitis stūkso Pavandenio dvaro lauke ir savo vardu nurodo vyriausybę ant daugelio kitų kalnų; – iš žiemių pusės labai status, menkiaus iš rytų, iš pietų ir vakarų pusės nuožiulnus, pailgas, daug ant savęs kalnelių turi. Nuo to kalno, pasigaunant suklų, galima matyti bažnyčios: Šiaulių už 10 mylių, Kurtuvėnų, Kražių, Telšių ir kitos. Ant to kalno 1831 m. buvo susispietus rusų kariuomėnė, matydama priešai save savo priešininkų kariuomenę ant kalno Gautkalnis.
Spradis taipogi Pavandenio dvaro laukuose prieinamas tiktai iš pietų ir vakarų pasės. Ant jo yra aiškiai matomi apkasai, platus plecius ir ant jo išvadžioti keliąi, anot padavimų tai yra žuvėdų darbas. Nuo kalno viršūnės galima pasigėrėti puikiais reginiais.
Sklepkalnis taipogi prie to dvaro. Ant jo dar neseniai galima buvo matyti mūrų griuvėsiai, dabar jau plytos iš jų išimtos. Kalbama, kad ant to kalno kita – kart stovėjus kalvinų meldykla, bet kuomet nežinoma.
Knobis taip vadinamas, turbūt dėl to, kad į vieną pusę griežtai užsilaužęs (nuknebęs); jis yra seniūnijos sožiaus Miksodžio laukuose.
Rudelė, prie jos apačios yra pastatytos Pavandenio dvaro arklidės, tvartai ir kitokios triobos; tas kalnas apžėlęs įvairiais medžiais, viršūnė nulyginta ir laukia pradėsiant statyti savininko žadamus rūmus.
Kuolainiai – Lubašiškiai to paties vardo dvare; prie jo papėdės gyvenamasis dvarponių namas, iš rytų status, iš vakarų gi diktokai paplokščias; ant jo yra senobiniai kapai, čia iškasami žmonių kaulai eilėmis suguldyti, o tarp jų randami puodai, kuriuose randasi supėlėjus tyrė (košė). Taipogi iškasami kariškieji ginklai: durtuvai, kardai, skardos, turinčios kryžiaus ir galvokaušio paveikslus, taipogi vietinės rinkitės, sagtis ir tiems panašus daiktai. Yra padavimas, kad tai kryžiuočių karių liekanos. Iškasami taipogi vėlybesniųjų laikų Zigmunto III pinigai.
Gautkalnis stūkso dvaro Zdaniškių laukuose, iš vakarų krašto labai status, viršunė gi paplokščia, sėjama.
Rekščių kalnas prie Rekščių sodžiaus Karklėnų seniūnijoje; ant to kalno yra kapai; pasakojamą, kad prieš keletą metų tuose kapuose buvo rasti šarvai.
Avies pirštas pavadintas dėlei panašumo į persiskirusią avies nagą (kanopą) yra Užgirių dvaro lauke ir skaitosi augščiausiu visoje parapijoje; pasakojama, kad nuo jo viršūnės galima matyti dvylika bažnyčių.
Visa apielinkė čia liuosa nuo pelkių tvaikų; prie daugelio tyrų šaltinių ir augštų kalvų, tos apielinkės gyventojai yra geros sveikatos, jeigu tikt patys jos negadina. Malonus gamtos reginiai gyventojus patraukia prie linksmybės, jeigu tikt gyvena santaikoje su savo sąžine. Ko gi čia stokuoja? Yra akmenų laukinių ir kalkinių, atsiranda molis ir apsčiai durpių: stokuoja patraukimo prie įvairios pramonės, taip statymo geresnių triobų, kaip lygiai sunaudojimo banguojančių vandenų ir be naudos pasiliekančių tai apielinkei, kurioje jie gema; stokuoja protingesniojo ūkės vedimo, nors ir tarp skaitlingos dvarponijos, kursai padaugintų iki šiolei mažai pelningos žemės, vaisius; trūksta net rūpestingesnių pastangų padaryti malonesnėmis savo sodybas; tečiaus, kuomet vis tai, kaip galima spėlioti anksčiaus ar vėliaus čia išsidirbs ir išsiplėtos, tai bus vienas puikiausiųjų Žemaitijos kampelių.
B. Smigielskis „Pavandenio parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 27, p. 226-231