Gargždų dvaras, anksčiau seniūnija, tapo Rusų Imperatorienės Katrės II-sios dovanotas Ottonui Igelström’ui († 1823), nūnai gi, yra Rönne’ų nuosavybe.
Pats miestelis guli prie Prūsų sienos ant Minijos kranto pakilioje vietoje; parapijinė bažnyčia medinė ir kaip didesnoji Žemaitijos bažnyčių dalis, išvaizdi gana paprastai; joks tapytojas nepridėjo prie jos savo rankos, bet viduje užlaikoma švariai, ir kaip iš vidaus, taip ir iš oro pusės atsižymi savo tvirtumu. Miestelio namai mediniai, prie rinkos smuklė ir vieni mūro namai. Prie bažnyčios prieglaudos namai taipogi mūriniai. Dvarponio namai prie pat miestelio su puikiu vaismedžių sodu. Ūkininkų gyventojų apie 20 grinčių, žydų namų 34.
Neseniai šioje parapijoje, išdygo ir antras miestelis Vėžaičiai, kitą-kart leninis dvaras, o 1775 metais laike visuotinojo seimo Varšavoje leidžiant karaliui ir sutinkant respublikos valdžiai tapo atiduotas Volmerų nuosavybėn ir iki šiolei pasilieka jų rankose. Vaičių filijinė bažnyčia medinė, turi nuolatini klebona; bažnyčia lygiai, kaip ir kunigas užlaikomi dvarponio lešomis.
Parapijoje katalikų abiejos lyties skaitosi 4362 asmėnų, jiems patarnauja keturi kunigai. Luterų labai menkas skaitlius, daugiausia atvažiuojantieji iš Prūsų su pasportais. Žydų yra apie 500. Parapija turi trikampio išvaizdą: vienas šonas eina pagal Prūsų sieną per pusketvirtos, mylios, antras is rytų traukiasi tiesia linija per 3 mylias ilgio, trečio gi šono papėdė iš žiemių pusės vingiuoja atsiremdama į keleto kaimyniškųjų dvarų laukus.
Apie šios parapijos gyventojų būdą galima tai pasakyti, kad rubežius ir prekybos badas turi didelę įtekmę į jo pakrypimą blogojon pusėn. Dvarponiai, kiek tai galima, savo kaimiečius, suturi nuo kontrabandos nešimo; tečiaus daug yra linosų žmonių, kurie ar tai savarankiškai, arba kaipo žydų įrankiai tuomi peiktinu uždarbiu užsiima, žinodami savo kaimynų gerus norus. Čia ir tamožnė su savo įstaigomis; tai nepramintas užrubežinių prekių pervežimui kelias, labiaus tame dalyke praminti pašaliniai takeliai, kuriais slapukauja kontrabandnešiai, o sargyba beveik neįstengia jų išnaikinti. Susirėmimuose kartais įvyksta pasibaisėtini nuotykiai. Norintieji pelnų nuveikia kai – kuomet ir sargybą. Liaudis, neįsiduodanti į tą bjaurią kontrabandnešystę, yra, klusni, darbšti ir dievuota.
Sodiečiai iš didesnėsės dalies turi namus ruimingus, parankius, bedūmius; žemė kalvota, mažai derlinga, nevienodos rūšies. Žieminiai javai be apstaus įmėžimo visuomet nepavyksta, vasarojai geriaus uždera; dėlei to ūkininkai savo laukus turi padalintus, į keturias, penkias ir net šešias dalis ir rugių sėja tiktai tiek, kiek yra atsakančiai įmėžtos dirvos.
Laukų apdirbimui paprasta žagrė, akėčios geležiniais virbalais; prie žagrės mažai tesinaudoja jaučiais. Pakinktai geri, vežimai pagal prūsiškąją išvaizdą abejutiški, kaustyti. Dalgiai ilgi, jais ir javus kerta. Žemės vaisius, ypač linus gabena į Klaipėdos uostą Prūsuose už dviejų mylių nuo Gargždų.
Pievos želia pakaktinai, kai kuriuose dvaruose sviegam pašarui sėja vikius; dobilai visiškai nedera
Girių kaip Gargždų, taip ir Vėžaičių dvaruose pakaktinai. Paprastų akmenų laukuose ir ganyklose perteklius, kalkinių stokoja.
Upė Minija, ant kurios yra važiuojančiųjų apmokamas tiltas, ateina iš Kartinos parapijos, kreipiași pietų linkon, o už puses mylios nuo Gargždų pereina į Prūsus.
Dvi didelės varyklos Gargžduose ir Vėžaičiuose smarkiai dirba gamindamos, kaip savajai, taip svetimai liaudžiai nelaimingąją degtinę.
B. Smigielskis „Gargždų parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 29, p. 23-24