A. Vilainis „Mūsų tėviškės „Prie išnykusio Gondingos miesto“ // Ateitis. – 1943, Nr. 63, p. 3
Jau arti vidudienis. Lengvo vėjo supami vos vos siūbuoja nuogi krūmai. Senojo Gondingos piliakalnio šlaituose žaliuoja rugiai. Šalia jų tęsiasi krūmų juosta. Kai kurie medeliai apdengti iš rudens užsilikusiais parudavusiais lapais. Paties piliakalnio viršukalnėje juoduoja rudens arimai. Pro piliakalni slėniu vingiuoja Babrungas. Jo krantai statūs, vietomis apgriuvę.
Apie Gondingą iš lūpų į lūpas yra pasklidę daug pasakojimų. Kituomet čia buvusi stipri pilis, o prie jos buvęs didelis ir gražus senovės miestas. Ir nesunku tuo patikėti. Statūs krantai, pati gamtos aplinka aiškiai rodo, kad čia tikrai būta pilies. Netoli nuo jos, kur dabar pradėti arti laukai, surandama daug iškasenų. Po negiliu žemės sluoksniu rasta daug iečių, pentinų, arklių žąslų, žiedų ir senovinių papuošalų. Toliau laukais tiesiasi senų sodybų liekanos, atrasti plytų ir akmenų pamatai, senovinių puodų šukės ir kitos iškasenos, liudijančios apie tose vietose buvusias sodybas. Tačiau visa tai amžių bėgyje buvo sunykę. Ant viso senojo miesto ir piliakalnio buvo išaugą krūmai, medžiai. Tik prieškariniais laikais plečiant sodybas, nykstant žemaičių miškų gojams vėl čia sujuodavo arimai, pradėjo siūbuoti javai. Tačiau ir dabar daug kur yra išsimėčiusių krūmų. Šalia jų galima užtikti ir vieną kitą senesni medį, Išskėtusi savo šimtametes šakas.
Bevaikščiojant, bestebint piliakalnio šlaitus, krantus, netyčia tenka su vienų kitu sodiečiu išsikalbėti. Ir ką jie pasakoja? Kažkaip keista ir nuostabu darosi besiklausant jų kalbų. Jie sako, kad šiame piliakalnyje esąs užburtas dvaras, pilis. Kadaise jauni vyrai bandė prisikasti pilies duris. Tačiau tą, ką dienos metu jiems pavykdavo atkasti, naktis visą jų darbą pavesdavusi niekais. Žemės užgriūdavusios ir sugrįždavusios į savo vieta nepalikdamos jokių pėdsakų. Išrauti, iškirsti krūmai atgal į žemę suleisdavo savo šaknis, vėl žaliuodavę ir ošdavę ryto vėjui papūtus…
Tačiau pilin esą galima įeiti. Tik reikia surasti paslėptus pilies durų raktus. Jis esąs padėtas po vienu ties pilimi akmeniu ir kas įspėsiąs burtažodį, tas galėsiąs surasti raktą ir įeiti į pili. Pačioje pilyje esą daug lobiu. Auksiniai šarvai, kardai ir krūvos aukso…
Matyt, kai kieno šia pasaka tikėta. Viename piliakalnio šlaite yra išrausta gili duobė. Ir dabar matyti atkastų degėsių liekanos, o kasant giliau buvę surasti ir apdegę, apsvilę rąstai. Šiuo metu duobė gerokai apgriuvusi. Rudens vėjai daug čia prinešę nuo krūmų nubirusių lapų. Pačius piliakalnio šlaitus beariant taip pat randama įvairių senovinių iškasenų. Kartais į tuos radinius nekreipiama ir reikiamo dėmesio. Ant arimų ilgai gulėjusios kelios išverstos ietys.. Surūdijęs geležis nepatraukęs artojo akies. Tik prieš metus buvusi atvykusi kažkokia moksleivių ekskursija ir surūdijusias ietis susirinkusi ir išsinešusi. Kiek toliau nuo pilies yra ankštoka kalva. Ją iš visų pusių supa žemaičių trakos. Kituomet ten stovėjęs puikus dvaras. Jis visas spindėjus, tartum auksas. Kai apšviesdavusi saulė, jis suliepsnodavęs puikiomis varsomis. Didikams išmirus, sunykęs ir dvaras. Tik po šimtmečio, kito, kai buvo pradėti čia arti laukai, atrastos dvaro pamatų liekanos. Pamažu ėmė aiškėti ir pati nuostabiojo blizgančio dvaro paslaptis. Jis nors buvęs iš plytų pastatytas, tačiau jo vidus ir sienos buvusios padengtos dailiais spalvotais kokliais. Jų nuolaužų, nuotrupų ir dabar lengva rasti arimuose.
Pasitaikė proga šitų iškasenų dalį vėliau pamatyti. Išnykusiojo miesto legenda ir dvaras, rodos, su tuo šiek tiek daugiau įgyja tikrovės šviesos. Štai vartome kitą koklių nuotrupą. Ji melsvai žalsvos spalvos. Išmarginta gėlėtais rašmenimis. Plačios žalvarinės sagos su gyvatės pavidalo suraizgytais kabliais. Tokį papuošalą kituomet nešioję kariai, kuomet jie vilkėdavę be šarvų. Tame pačiame rinkinyje matome keletą storu žalvarinių žiedų. Stori žalvario pentinai, surūdijęs sulūžęs kardas ir keletas kitų archeologinių radinių liudija Gondingą buvus pilimi. Kažkoks keistas įspūdis susidaro juos bevartant. Atrodo, tartum su jais keltus ir pati praeitis. Lyg vėl anas senasis dvaras pradėtų blizgėti saulėje auksinėmis varsomis, o prie pilies pasigirstų skardus ragas ir pasirodytų raitelių pulkai…
Tačiau greitai viskas vėl iš atminties išdyla. Juk prieš akis pasilikę tik keli šie senosios praeities liudytojai. Žmonės pasakoja, kad prie pilies jų buvę tiek daug surasta, kad būtų buvę galima sverti pūdais. Tačiau anais prieškariniais laikais, o net ir vėliau mažai kas tais archeologiniais radiniais tesidomėjo. Jie ėjo iš rankų į rankas, jais žaidė vaikai tartum žaislais, kol retesniais atsitikimais patekdavo į suprantančias jų vertę rankas ir atsidurdavo kur nors svetimuose kraštuose, muziejuose. Tačiau ir šiandien išardytoje žemėje praeities tyrinėtojas šių senovinių radinių galėtų daug atrasti. Tačiau kai šiandien mus spaudžia daugybė kasdieninių rūpesčių, senoji praeitis, kuri žavi tartum pasaka, vėl pamirštama. Vienur ją slepia žalia veja, kitur — juodi arimai, o kai kur ją laiko apglėbę po savo stipriomis ir į žemę giliai įleistomis šaknimis stori ąžuolai.
Ir vis dėlto nors čia dar ankstyvas pavasaris, nors nežaliuoja nei krūmai, nei laukai, pajuntamas kažkoks neįprastas jausmas. Rodos, ši sena pilis, rymojus ištisus šimtmečius po žaliu gamtos apsiaustu, savyje tebeslepia kažką gilaus. Atrodo, kad ties šiuo piliakalniu mūsų senosios praeities istorijos puslapius būtų lengviau vartyti. Pajuntame, kad čia mes esame ne ateiviai, kad čia mūsų žemė, nusėta sentėvių kaulais ir laistyta per šimtmečius krauju. Aukštai iškilęs vieversėlis virš šių pilkų arimų gieda savo amžinąją giesmelę. Ir kartais taip į jausmo jūras nugrimzdus norėtųsi šio pilkojo vyturėlio paklausti, ar iš ne tas pats, ar ne ta pati jo giesmelė, kuomet čia kadaise stovėjo tvirta pilis, gražus miestas ir jojo vienas prie kito raiteliai pagirdyti savo žirgų į srovenančius Babrungo vandenis…
Gondinga