E. Erdvinis „Šviesa į Vilniaus proistoriją“ // Ateitis. – 1943, Nr. 30, p. 6
Lietuvos sostinės praeitis, kaip nedaugelio senųjų žymiųjų miestų, yra gaubiama pasakų, legendų šydo, kuris jo istoriją nukelia į dar neištirtą proistoriją. Viena tokių plačiai žinomųjų legendų apie Vilniaus įkūrimą yra legenda apie Gedimino sapną.
Didžiausią lig šiol Vilniaus istoriją parašęs žinomasis rašytojas J. I. Kraševskis žinomą legendą apie geležinį vilką priima kaip visišką tikrovę. Jis rašo: „… rimtiems tyrėjams gali tai atrodyti pasakėlė, tačiau rimtai tiriant, ji turi visiškos tiesos pobūdį“. Jis ir įrodinėja, kad Lietuvos kunigaikščiai labai tikėję sapnais, o Krivių Krivaitis buvęs įpareigotas sapnus aiškinti. Todėl, kai Lizdeika Gediminui sapną išaiškinęs, Gediminas visiškai rimtai jį realizavęs, nes tame matęs dievų jam duodamą įsakymą.
Tačiau dabar mes gerai žinome, kad legendos susidaro jau post factum. O kad taip yra ir su Gedimino sapno legenda, nesunku yra spręsti iš pačios sapno legendos. Juk sapną aiškino vyriausios Lietuvos dievų šventyklos – dievaičio Perkūno šventyklos, kuri buvo čia pat, Šventaragio slėny, Neries ir Vilnios santakoje, kunigas – Krivių Krivaitis, kuris čia pat gyveno su visa kunigų svita, su vaidilučių vienuolynu, su visu dideliu vyriausios šventyklos aptarnavimo personalu. Visi jie gyveno čia. Vadinasi, kai Lizdeika aiškino Gediminui sapną, Vilnius jau egzistavo. Jeigu Gediminas sumanė perkelti į Vilnių savo sostinę, tai Vilnius jau buvo pranašesnis už kitus miestus. Aišku tas dar ir iš to, kad jau Gedimino laikais Vilnius vaidino žymų vaidmenį ne tiktai Lietuvai, bet ir tarptautine prasme.
Iš tikrųjų J. F. Rivijaus kronika jau 1306 metais mini Vilniaus namus pirkliams, o 1315 m. mini jau dvejus pirkliams namus ir vieną cerkvę. Taigi, Vilnius įkurtas neabejotinai anksčiau, negu mini legenda ir negu Rivijaus kronika konstatuoja namus pirkliams, nes namai pirkliams galėjo atsirasti tada, kai per Vilnių galėjo eiti prekyba, o prekyba ėjo tada, kai čia jau buvo keliai, kai čia telkėsi gausiau žmonių, nes plyname miške, kuris neabejotinai dengė Panerius ir Pavilnią ankstyvesniais laikais, pirkliams negalėjo būti pastatyti namai, be to, be reikalo. Visa tai tegalėjo atsirasti tiktai nuoseklioje gyvenimo raidoje, pagrįstoje gyvenimo reikalavimu.
Taigi, tesižavi, kas gali, tikrai gražia Vilniaus įkūrimo legenda, bet ta legenda yra sukurta jau istoriniais Vilniaus laikais, žymiai vėliau, negu iš tikrųjų Vilnius įkurtas. Kas iš legendos lieka, tai tas, kad Gediminas tikrai Vilniuje įkūrė Lietuvos sostinę. Bet tai jau yra istorija.
Dabar jau ir daugiau yra surasta faktų, kurie Vilniaus proistoriją nukelia dar toliau į gilesnę praeitį, – tai archeologiniai tyrimai, įvairūs numizmatiniai radiniai ir t.t.
M. Limanovskis sako, kad naujausia antropogeografijos šaka – topologija – dabartinėmis sąlygomis daugiausia galį nurodyti, kur reikia ieškoti Vilniaus pradžios ir jos priežasčių.
Topologija ir teigia, kad senovės laikais, kai prie Juodųjų jūrų susikūrė tirščiau gyvenamieji centrai, kai tie centrai pradėjo prekybą su Skandinavais, vienas didžiausių kelių tiesiai vedė pro Vilnių, kaip jungiąs Juodąsias jūras su Baltijos jūromis. Bet Vilniuje kryžiavosi ir daugiau prekybos kelių: iš Uždnieprio pro Minską į Kauną ir Baltiją bei Rytų Prūsiją, be to, Naugardo – Polocko – Vilniaus – Gardino – Lvovo ir dar kelias į Rygą.
Kodėl gi tie keliai turėjo kryžiuotis būtinai Vilniuje? – Pasižiūrėkime į žemėlapį – čia veda vandens arterijos, čia tikrai kryžiuojasi tuometinių aktingųjų tautų interesų traukos gairės. Be to, kas nepaprastai tiems laikams svarbu, čia gamtos sudarytas labai patogus persikėlimas per upę – Nerį, kuri kitose vietose turi stačius krantus ir gilią vagą. Vilniaus miesto vietovėje, kur Vilnia įteka į Nerį, žemės paviršius pamažu nusileidžia ligi upės. Vilnios kritimas į Nerį sudarė Neryje seklumų, kuriomis pradžioje galima buvo perbristi, o vėliau čia ir pastatyti tiltų. Taigi, Vilniaus vieta buvo patogi keliaujantiems dar tais laikais, kai nebuvo čia tiltų. Bet kai keliauninkai, eventualiai – pirkliai – čia atvykdavo, reikėjo pailsėti, perkrauti prekes, pernakvoti, pasiruošti tolimesnei kelionei. Taip atsirado prieglaudos reikalas – namų reikalas, o kai buvo gabenami nemaži turtai, reikėjo ir apsaugos. Taip čia pradėjo kurtis miestas. Bet ligi čia pradėjo kurtis miestas, jau čia gyveno žvejai, nes upių santakoje daugiausia veisiasi žuvies. Žinoma, žvejai keleiviams pradėjo nurodinėti brastas, padėdavo ir persikelti, ypač, kad iš to pradėjo atsirasti ir reali nauda, kaip atlyginimas už darbą.
Bet kada gi galėjo būti Vilniaus pradžia ? Archeologiniai radiniai rodo, kad IX šimtmetyje Vilniaus persikėlimą per Neries upę žinojo Normanų Vikingai, kurie tais laikais vedė prekybą su Juodųjų jūrų pakrančių gyventojais. Darant kasinėjimus ties Vilniaus Verkiais, yra rasta nemaža arabiškų pinigų, kuriuos Vikingai vartodavo atsiskaitymui. Tai pinigai iš 896 – 943 metų. Iš tų laikų Utenos ir Ukmergės apskrityse yra rasta išdirbinių, kurie iš Juodųjų jūrų pakrančių tegalėjo atsirasti tiktai suminėtais keliais. Taigi, apie 896 – 943 metus pro Vilnių ėjo jau gyva prekyba, jau Vilnius tais laikais turėjo tiltus, ties kuriais rasti suminėtieji pinigai.
Tokiu būdu, vien jau iš šitų faktų galima teigti, kad Gedimino sapno legenda yra pasivėlinusi mažiausia keturiais šimtais metų. Ir tai, kas lig šiol buvo tiktai proistoriją, šiandien, gavus daugiau faktų šviesos, tampa jau istorija.
Bet toli gražu tai dar ne visa, kas apie Vilniaus praeitį reikia žinoti, reikia ištirti, reikia nustatyti. Be topologijos yra dar prekybos, tikybinių, diplomatinių saitų, kronikų ir t.t. keliai. Norint sužinoti Vilniaus praeiti, reikia visa tai tirti. Iš tikrųjų, jeigu vieton leidus pinigus tuštiems plepalams apie keliones po Europą, nieko bendra neturinčias su Vilnium, būtų pasirūpinus surinkti dokumentus, tai lig šiol būtų jau surinkta medžiaga iš Karaliaučiaus, Romos, Vatikano, Hanzos miestų ir t.t. muziejų, ir šiandien jau mes turėtume žymiai daugiau tikrų duomenų apie Vilniaus praeitį.