Nors straipsnio pavadinimas „Raginėnų piliakalniai”, tačiau pačiame straipsnyje daugiausia kalbama apie Raginėnų pilkapius, kurie kartu su piliakalniu sudaro vieną, bendrą kompleksą. Red. p.
Raginėnų piliakalniai. Pas mus Lietuvoje, kaip visi žinome, yra visur daugybė piliakalnių, ne sykį visokiuose paupiuose visomis krūvomis styrinčių. Gailu vien, kad jų skaičius kasdien tirpsta, nei kieno nenagrinėjamos, arba vien tokių žmonių, kurie jokio supratimo apie tuose piliakalniuose užvertų turtą svarbumą neturi.
Nepersenai Peterburgo Archeologijos Komisijai buvo kažikokio kariuomenės topografo įteikta visas Kauno gubernijoje išskastų daiktų rinkinys, kuriame tačiau vos 2 nuošimčiai prigulėjo prie senovės piliakalniuose randamųjų. Juos iškasęs topografas sakęs perkratęs iki tukstanties tokių piliakalnių, neturėdamas iš jokios archeologijos įstaigos pavelijimo tuos piliakalnius nagrinėti. Iš to vien, kas nežino, galėtų paaiškėti, kokias archeologijos turtus slepia savyje mūsų žemelė!
Raginienų sodžius (Panevėžio pav., gulintis prie pat vieškelio tarp Šaduvos ir Rozalino, jau nuo senovės buvo žinomas dėl savo piliakalnio niuksančio mažučio upelio Daugyvenos pakrantyse ir dėl savo visokių pasakų ir padavimų, dar gyvų žmonėse, apie raganas tame piliakalnyje gyvenusias ir dabar dar kartkartėmis žmonėms pasivaidinančias.
Tas Raginienų piliakalnis užima savimi iki penkių dešimtinių žemės ploto ir yra visas pušynu apaugęs. Nuo to piliakalnio traukiasi dar visa kalvelių eilė, kuri irgi išrodo, kad ji žmonių rankų supiliota. Tos kalvelės turi irgi savo vardus kaip tai: Bačkirkalnis, Rinkalnis ir kiti.
Pagal viso to prisieina spėti, jog čia žiloje senovėje būta galingos pilies. Praslinkusiojo amžiaus pradžioje buvo jau tą Raginienų piliakalnį pastebėjęs prancuzų keliauninkas Dubois de Montperé ir mėginęs kasinėti, bet suradęs vien sudegintų kaulų krūveles, vieną kaullavone, vieną varinį žiedą ir geležinį kirvuką, paskelbė tą piliakalnį kaipo neįdomų, neturtingą ir tuo apsaugojo jį iš dalies nuo nepašauktųjų tyrinėtojų smalsumo. Vietiniai gyventojai tik, kasdami tame piliakalnyje rudenį rūsius savo bulvėms, rasdavo dažnai tai varinius antrankius, tai fibules (senovės sagtes), tai ylas.
Pirmas mokslo vyras, pamėginęs žvilgterėti į Raginėnų piliakalnio slėnius buvo Abramovas, Peterburgo Archeologijos instituto narys. Kasinėjo jis čia vasarą pernai ir šiemet ir rado daugybe varinių antkaklių, sagčių, galvos papuošimų, retėžiukų, kažikokių akmeninių padarų, geležinių ylų, pjautuvą, peilių, karo kirvių, antrankių paprastų ir spirališkai vingiuotų ir t.t. Visą tą rinkinį, užverianti savyje iki 200 daiktų, suteikė Abramovas Peterburgo Archeologijos Komisijai. Tų dalykų žinovas, archeologas Spicinas nutarė, kad tai yra vis daiktai kilę iš šešto, septinto ir aštunto amžiaus po Krist. gim.
Ta piliakalni berausiant aikštėn iškilo kai-kurie anų laikų žmonių papročių ypatingumai: vienoje kalvelėj neretai buvo čia užtinkami 2, 3 iki 10 vienoje vietoje pakasti vėlionis. Kai-kuriose kalvelėse buvo aišku matyti, kad jos buvo pirm supiltos, o paskui tik velionis į jas įleisti. Kai kuriose kalvelėse matyti, kad dalis vėlionių buvo įleistų iš viršaus į duobę, kiti gi buvo paskui iš šono įkišami, bet visi vienodai pašarvoti.
Šiaurinėje piliakalnio pusėje visos kalvelės taip jau žmonių išraustos, kad sunku žinoti, kokią, išvaizdą jos pirm buvo turėjusios. Tik randami čia žemėje sublokšti be jokios tvarkos vėlionis, rodo, jog laidojant žiurėta buvo, kaip greičiau numirėlį po žeme pakišus. Čia Raginienuose irgi aiškiai galima pastebėti, kaip greta vienos senesnės kalvelės numirėliams laidoti, buvo pilamos kitos ir, kaip tokiu būdu iš vienos mažos apskritos kalvelės pasidarydavo visas kalvelių pusvainikis, primenantis savo išvaizda arklių pasaga.
Daugybė visokių įnagių randama Reginienų piliakalnyse taip-pat aiškiai taria, kad lietuviai tikėjo į sielos gyvenimą, tikėjo, kad, žmogui numirus, bus dar jam visokie prietaisai ir įnagiai anapus grabo reikalingi. Daugiausiai rasta čia greta numirėlių pjautuvų, kirvių, peilių.
Dar vienas ypatingumas Raginėnų piliakalnio, tai jo akmeninis pagrindys, kurs iš pat viduris šakojasi į visas puses spinduliais ir yra padarytas iš didelių akmenų, puikiai viens prie kito pritaikintų.
Raginėnų piliakalniai // Lietuvos žinios. – 1910, rugs. 22 (spal. 5), p. 2-3.