Raginėnų piliakalnis

Raginėnų piliakalnis

Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje – draustinyje, kuris yra Radviliškio ra­jono rytinėje dalyje, prie kelio Šiauliai — Panevėžys, stūkso legendomis apipintas Raginenų piliakalnis, dar vadinamas Raganų kalnu.

Raginėnų piliakalnis įrengtas aukštumoje, Daugyvenės kairiajame krante, jos santakoje su bevardžiu upeliu. Iš rytų jį juosia Daugyvenės, iš pietų ir vakarų – upelio slėniai. Šlaitai statūs, 9 m aukščio. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 20×10 dydžio. Jos šiauriniame ir vakariniame pakraščiuose supiltas 1,5­-3 m aukščio, 17 m pločio pylimas. 3 m žemiau pylimo viršaus šiauriniame ir vakariniame šlaituose yra 5 m pločio terasa. 4 m žemiau terasos Š papėdėje yra 20 m pločio, 3 m gylio griovys 5 m pločio dugnu, už kurio supiltas antras 2 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Pastarasis turėjo juosti ir piliakalnio vakarinę papėdę, tačiau čia jis visiškai sunaikintas.

Raginėnų piliakalnis dirvonuoja, nuo lankytojų srauto šiauriniame šlaite takų vietose formuojasi erozijos.

Raginėnių piliakalnio tyrinėjimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Raginėnų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Šiaurinėje ir vakarinėje papėdėse, 3,74 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1996 m., kurioje rastas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su židiniu, stulpaviete, moliniu svoreliu, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais. 100 m į pietus nuo piliakalnio yra II a. – V a. pilkapynas, tyrinėtas 1829 m., 1909 m. ir 1910 m. Kitas IV a. – VII a. pilkapynas yra 800 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, tyrinėtas 1909–1910 m.

Apie Raginėnų piliakalnį pasakojamos legendos ir padavmai

Iš amžių glūdumos atėjusi viena populiariausių, dažniausiai pasakojamų legendų, tarsi įrodančių praeityje iš tikrųjų gyvenus laumes raganas, byloja, kad kartą moteriškė, atėjusi į laukus (vienuose pasakojimuose į linų, kituose – į javų), atsinešė vaikelį. Paguldžiusi jį pakalnėje, moteris visą dieną sunkiai dirbo ir taip pavargo, kad savo mažylį pamiršo ir viena namo parėjo. Susivokusi, ką padarė, nulėkė atgal ir rado savo vaikelį brangiausiais drabužiais, papuošalais išpuoštą, ramiai miegantį. Kai moteriškė visiems papasakojo apie šį nutikimą, kaimynei baisus pavydas kilo ir jį, vakaro sulaukusi, nunešė savo vaiką prie kalno ir paliko. Bet laumės jo neišpuošė, rytą atėjusi rado moteriškė savo vaikelį uždusintą. Mat tame kalne gyvenusios laumės raganos pačios spręsdavo, ką apdovanoti, o ko ne. Su jomis juokauti negalima.

Iš kartos į kartą būdavo perduodami pasakojimai apie piliakalnyje gyvenančias deives, kurios vakarais susirinkdavusios ir dainuodavusios. Tačiau, kai žmonės pradėjo kalną kasinėti, jos ėmusios verkti, apleidusios piliakalnį ir persikėlusios į kitą Daugyvenės pusę. Ypač supykusi viena deivė užkeikė kalno kasėjus ir šie visi apako.

Pats Raginėnų kalnas yra plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad tas kalnas esąs užkeiktas.

Štai kokių senų žmonių pasakojimų apie Raginėnų piliakalnį yra įvairiais laikais užrašę kraštotyrininkai:

„Oi, broliuk mano, koks ten kalnas. Naktigoniai girdėdavo: gaidžiai gieda, šunys loja, mergos verkia… Mano patėvis sakydavo: „Vaikeliai, vaikeliai, jūs nenumanote, kiek ten ašarų išlieta. Upės patvintų.“ Pats nieko nežinau, bet patėvis sakydavo, kad po tuo ašarų piliakalniu didžiausias dvaras prasmegęs. Sykį daugybė kariuomenės suvarė žmones iš kaimų ir liepė kasti. Patėvio tėvas pats viską matęs. Ką dieną atkasa, tą naktį audra užneša, smėliu užpila. Sunerimo visi. O dar pasigirdo kalne balsas: „Jei iškasit du karvelius, laimingi būsit, o jei juodvarnį – žūsit visi.“ Žmonės, apimti baimės, išlakstė. Niekas nebeieškojo užkeikto dvaro.“

„Mūsų tas Misiūnas, senelis labai senas, tai ir jis nieko neatsiminė. Jo tėvai pasakodavo apie tą piliakalnį, kad vaidintųs, tai ten nesivaidina, bet pasakodavo, kad kažkas miręs, koks tai kunigaikštis, paskui tie vergai pylė kalną. Supylė tą piliakalnį. Bet tai labai seni padavimai.

Daugiau sakydavo, kad tai švedai pylė ir jiems kaip tai nepasisekė, labai didelė audra buvo ir tą smėlį nešė“.

Daugyvenės upės pakrantės, nuo Raginėnų iki pat Pakruojo rajono ribos, turtingos praeities paminklų. Čia randama daug radinių, įrodančių, jog ši vietovė VI–VII amžiuje, o kai kur net pačioje eros pradžioje, buvo tankiai apgyvendinta, čia galėjo būti miestas, pilis.

Net ir upės vardas tą teoriją patvirtina, juk Daugyvenė kildinama nuo žodžių „daug gyvena“. Tiesa, yra ir antras upės pavadinimo išaiškinimas. Neva joje daug žuvies būdavę, todėl žmonės ir praminę pagal tai, jog upėje „daug gyvių“ – Daugyvenė.

Žemės plote prie Daugyvenės daug vertingų radinių surasdavo ne tik archeologai, bet ir vietiniai gyventojai. Štai Balys Buračas 1935 metais užrašė tokį vietinės gyventojos pasakojimą:

„Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį, Venclovas ant „makaulės“ rado lenciūgiuką. Man pačiai yra rodęs. Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai daug akmeninių kirvukų.“

Ši vietovė domino ne tik žymųjį skulptorių. E. Prascevičius pasakoja, kad Raginėnų piliakalniu domėjosi ir Jonas Basanavičius, ir kiti šalies šviesuoliai, mokslo žmonės. O dar seniau į Raginėnus iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsta imperatoriškoji archeologų komisija, apylinkės buvo kasinėtos, tirtos, aptikta vertingų radinių, kurie ir dabar eksponuojami garsiajame muziejuje Ermitaže.

Raginėnų archeologijos paminklų kompleksą sudaro dvylika objektų. Juose lankėsi ir dirbo daugelis garsių archeologų. Iki mūsų dienų išliko piliakalniai ir senovės gyvenvietės, pilkapynai, senkapiai, mitologiniai akmenys. Pasakojama, kad prie Daukonių aukuro akmens vaidilutės kūrenusios šventąją ugnį. Įdomus ir Kleboniškių akmuo su dubenėliais.

Kitų šaltinių nformacija apie Raginėnų piliakalnį:

Šit aukštaičiuose Raginėnų sodžiaus piliakalnyje (tarp Šeduvos ir Rozalimo), pasakoja žmonės, gyvenusios deivės ir giedojusios. Paskui ėję žmonės to kalno kasti. Tada deivės ėmusios graudžiai verkti. Verkdamos nuėjusios į girelę už Dauguvinės, nors toje apylinkėje dabar nė ženklo nebėra girios. Tų laumių viena buvusi didelė ragana. Laumė užkeikusi kasėjus ir tie žmonės apakę. Visi sako tariant kitos to piliakalnio pasakos žodžiais, pušyne altorius esąs (deivės ten užkasusios aukso altorių), bet niekas negalįs rasti; negirdėti neregėti ten esą turtai. Bažnyčios nebuvę. Buvusios burtininkės. Pakeleivis kunigas pašventinęs; burtininkės nuėjusios į girelę. Seniau ant piliakalnio giedodavusios. Kartą moteriškė rovusi linus ir užnešusi ant kalno vaiką, vakare sugrįžusi ir mato: laumės supa vaiką, liūliuoja. Nusigandusi ir parbėgusi viena be vaiko. Iš ryto vėl nuėjusi, atradusi vaiką gražiai apvilktą. Kita moteriškė tyčia nusinešusi vaiką. Laumės ėmusios supti liūliuodamos: čiūčia liūlia. Bet kai motina atėjusi, atradusi vaiką nebegyvą. Taip deivės dariusios. Deivės nuėjusios į piliakalnį, nes ten esanti šventa vieta.

L. Kšivickis „Lietuvių senovė” // Vilnietis 1921 m. lapkričio 17 d. nr., p. 3