(Isz mano atminties apie musų kelionę į Žemaiczius).
Ant marių kraszto Palangos miestelyj Kur gyven musų broliai žemaitėliai, Yr augsztas kalnas, Byruta vadintas, Žalioms puszelėms virszuj apsodintas.
Tautiszka daina.
Kiekvienas žmogus, man rodos, laiko sav už laimę, jei gali aplankyti senovės savo tautos paminklus, kurie sziokiu ar tokiu budu yra pagarsėję amžių gludumůse: pilės, atsižymėję narsumu kovoja su prieszais, ar kokiu nors kitu garsiu bei įstabiu atsitikimu jose buvusiu, pilekalniai, pażymėti istorijoje tautos – vis tai suteikia žmogui netik maistą mintiems, bet dar tvircziau pririsza jijį prie savo tėvynės ir prispiria vardan jos kovoti su nevidonais prigimtos szalies.
Taip Gegužės mėnesyje 1894 metůse, mes trys jaunikaicziai, budami Liepojuje, susitarėm apkeliauti Žemaiczių krasztą, dėl geresnio pažinimo savo žmonių ir arcziau prisiveizėti jų budui gyvenimui bei paprocziams, o labjausei aplankyti nekurias vietas, dainose bei istorijoje minavojamas. 17 dienoje Gegužio mėn. antroje valandoje po pietų, pasiėmę reikalingus kelionėje ryszelius, isztraukėm į pakrasztį Baltijos marių. Pakrancziu mes manem pirm visko nuvykti į Palangą, apveizėti Byrutės kalną – kalną, kur didis Lietuvos kunigaiksztis Keistutis, bemedžiodamas, susitiko su gražiausiaja anos gadynės mergina, pasiszventusia dievams – vaidelyte Byruta. (Pasekmė szito susitaikymo buvo ta, kad Keistutis vogtinai parsigabeno ją į savo sostapilį, Trakus, ir ten su ja apsivedė. Vaisiumi jų meilės buvo Vytautas – narsiausias didžių kunigaikszczių savistovios Lietuvos).
Mes ėjom pėsti ir turėjom dvi nakvynes iki pasiekėm Palangą. 19 d. ketvirtoje valandoje po pietų patėmijom ilgą tiltą, įsikiszusį į marias; tai tiltas maudyklių, įtaisytas grovu Tiszkevyeziumi. Nors Palangos ir nesimatė nės buvo už puszyno, bet kad jau netoli, mes supratom isz to, kad czionpat jau, pamariu, vaiksztinėjo miestiszki ponai, beje żydai ir mokytiniai vietinės progimnazijos. Neilgai trukus buvom jau Palangoje.
Palanga, kaip jau žinom isz dainos, guli netoli nů marių, gana szvarus, nors kaip visur po Zemaitiją ir Lietuvą apgyvendinta daugiausei musų bicziůliais-peisakais. Medine prasta katalikų szventnyczia, progimnazija, kurioje mokinasi beveik vienų tik Žemaiczių vaikai, iszskiriant nedidelį skaitlių žydų bei kitų: randasi ir gintaro pabrikas (dabar uždarytas), ir gražus sodnas arba parkas grovo Tiszkevycziaus, kame per visą laiką maudyklių grajija kasdien muzika; yra taip gi ir nekurios įrėdnės valszcziaus. Padėję vieton ryszelius, skubinomės aplankyt Byrutės kalną. Pirmą syk atsilankę į Palangą mes nežinojom į katrą szalį guli tas kalnas. Beeinant per miestelį susitinkam burį mokytinių – progimnazistų, kur czion, broliai, Byrutės kalnas? paklausėme jų. Jie parodė mums kelią į puszyną. Už keletos minutų pamatėme kalną į kokias 80-90 pėdų augsztumo, ir ant pat jo virszunės koplyczią.
Tai ir buvo Byrutės kalnas. Neiszpasakytas džiaugsmas apėmė mus, kada stojom priesz tą garsingą liudytoją praeitės musų.
Byrutės kalnas guli į pietų vakarų kerti nů Palangos, tolumo apie viorstą; isz visų pusių jusia jį puszynas, tik nů vakarų prieina marès. Daina skelbia buk „Žalioms puszelėms virszuj apsodintas”, bet dabar tik pakraszcziůse teauga puszys, pati gi virszunė plika ir dailiai aptverta žaliai malevotomis tvoromis, o viduryje jų iszmuryta koplyczia su stiklo durimis, per kurias galima matyt visą beveik vidų; ant sienos, po deszinei pusei altoriaus kabo apskritůse rêmûse lentelė su paraszu: ,,Koplyczia ta stojos per rupesnius kunigo Konstantino Stepanavycziaus, Palangos
klebono, kuris isz tų rupesnių prapuldė sveikatą ir persikėlė į amžinastį 8 dienoje Gegužės
1870 metůse etc.
Isz dviejų pusių kalno įtaisyti mediniai laipsniai, jau gerokai aplużę; tame szone, kur laipsniai veda į pamarį, tarp vidurio jų auga druta puszis; žievė jos visa iszbraiżyta ir iszpjaustyta: ar tai niekadėjai mokytiniai iszbraižė ją, ar gal aplankantiejie Byrutės kalną keleiviai iszpjauna pirmutines raides savo vardų – dėl atminties.
Mes taip didžiavomės galėję aplankyt tokią vietą, jog nedaug reikėjo, idant nepradėti muszt żydų, kurie buriais besivalkiodami, (nėsa tą dien buvo jų „szabasas”), užlipo ant kalno ir pradėjo bjauroti ji prigimtiniais reikalais…
Vietą musų džiaugsmo użême liudnumas. Bet ką galėjom daryti? Atsidusėjom tik ir su skausmu szirdies apleidom tą vietą.
Saulė jau nėrėsi į Baltijos vandenius, kada pargrįžom į miestelį ant nakvynės.
Kyrupis. „Žodelis apie Byrutės kalną” // Vienybė Lietuvininkų 1895 m., nr. 36, p. 432-433.