Ainis „Kelionė į Rambyną“ // Trimitas. – 1922, Nr. 23, p. 19-19
Rambynas yra garsiausias visame Mažosios Lietuvos krašte kalnas, kaipo senovės šventavietė. Žiloj senovėj, kada mūsų Prabočiai savo dievus tebegarbino, visoj tada plačiausioj ietuvoj buvo dvi didžiausios šventavietės, — Romuva Vilniaus ir Gardino žemėms, Rambynas — Žemaičiams, Prūsams ir Žemgaliams. Į šias vietas eidavo maldininkai iš tolimiausių Lietuvos kampų, eidavo ištisus metus — vieni dievams aukautų, sau malonių išmelstų, kiti patarimų, užtarimų, paguodos prašytų, kadangi šioje vietoje buvo didžiausieji dievų aukurai ir gyveno garsiausieji išminčiai, žyniai ir burtininkai. Tose vietose buvo ir didžiausieji kapinynai, kur buvo laidojami kunigų ir kitų didžiūnų pelenai. Daugelis senelių, jausdami artinantis mirčiai, eidavo į čia, nešdami amžinam atilsiui savo kaulus, tikėdami, kad palaidoti arčiau taip šventos vietos, lengviau pateks į Anapilį (ana pilis — rojus, kur eidavo gerųjų žmonių dvasios).
Ir krikščionybę įvedus šios vietos ilgiausia išliko žmonių atmintyje. Apie jas liko žmonėse daugybės padavimų, pasakų, dainų. Krikščionybės apaštalai, norėdami išnaikinti žmonėse senosios tikybos liekanas, dažnai žiauriausiu būdu naikindavo visa, kas būtų galėję stabmeldybę priminti. Rambynas, kaipo dievų šventavietė išliko ilgiausiai. Dar aštuonioliktame šimtmetyje slapčiomis čia, miškuose susirinkdavo žmonelės savo varguose pamėginti prie senųjų dievų pasimelst.
Vokiečių valdžia numatė tame Prūsų prisirišime prie senosios tikybos pavojų savo viešpatavimui, kadangi visos senovės stabmeldžių apeigos buvo ankštai surištos su nepriklausomybės atsiminimais. Iš kitos pusės vokiečiai, matydami lietuvių dievotumą, sumanė jį išnaudoti, kaipo akstiną savo įsiviešpatavimo ir priespaudos palaikymui. Todėl visomis priemonėmis, išnaikindami senovės atmintį, jų tvirtą tikybinį konsėrvatingumą stengėsi nukreipi į protestantizmą. Rodos, Fridrichas Vilhelmas paėmė visą Rambyno kalną su visu apylinkės mišku valstybės nuosavybėn, kad tuo būdu uždraudus žmonėms visai tą vietą belankyti.
[Vydūno draugijos nariai ant Rambyno kalno] : [negatyvas] Aleknavičius, Bernardas 1993 III 22 Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka
Tačiau iš kažkur atėjęs vienas senas žmogus, slapta apsigyvenęs kalne viename aukštam ąžuole ir pradėjęs pamokslus sakyti. Bematant pradėję rinktis žmonės jo klausyti, tuomet Prūsų karalius įsakė iškirsti kalne visus medžius, ypač ąžuolus ir pušis, ir atrinkti visus akmenis bei šiaip, kas buvo iš senovės dar likę. Vienas buvo didžiulis akmuo pačiam kalno kauburyje, ant kurio, anot žmonių padavimų, Krivės skersdavę aukas: gyvulius. Karaliaus valdžia tą akmenį pardavė vienam malūnininkui iš Ragainės. Kadangi akmuo buvo didelis, jį reikėjo suplaišinti. Beplaišinant akmenskaldžiui parakas išdegino abidvi akis, o krante stovėjęs žandaras akmenio skeveldros pritrenktas nugriuvo nuo kalno. Kada iš akmenio buvo padarytos malūnui girnos, ir čia dievai rado progos atsikeršyti vokiečiams — kiek pamalęs pateko į girnas patsai malūnininkas ir buvo sumaltas.
Dabar Rambynas ir apylinkė yra vėl apaugę pušėmis ir miškeliais. Kalnas stovi prie Nemuno kranto ties Ragaine priešingoj pusėj t. y. Klaipėdos krašte. Šiaurės šonas nuolėgnus ir baigias mažais kaubūrėliais, vietinių pasakomis — kapinynais. Tuose kauburiuose pilna molinių puodų, kuriuose, matyt, laidota mirusiųjų pelenai. Pietinis Rambyno šonas labai status ir aukštas; iš jo matosi plačiausias Nemuno slėnys iki Ragainės. Artimiausias prie Rambyno kaimas Bitėnai, kur gyvena Martynas Jankus, vienintelis lietuviškų knygų leidėjas tais laikais, kada rusų Caras lietuviams buvo uždraudęs spaudą.
Rambyno kalne randas pirmųjų po karo Mažosios Lietuvos jaunimo susivažiavimų pasodinti ąžuolėliai. Prūsų lietuviai ir šiandien labai gerbia tą istorinį kalną ir didžiuojas juomi. Čia kasmet jau pradėta švęsti Joninės, kur susirenka viso krašto jaunuomenė. Kalną iš Vokiečių valdžios yra išpirkęs d-ras Gaigalaitis, kurs žada jį dovanoti Lietuvai, kai tik Mažoji Lietuva susijungs su Didžiąja. Štai kas teko patirt apie Rambyną pereitam susivažiavime.
