Prūsų lietuviai – pamariečiai

Bylėkas „Prūsų lietuviai - pamariečiai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 46, p. 11-16

Daugiausia senoviškumo yra išlikę pas kaimiečius laukininkus, gyvenančius Nemuno ir Gilgės paupiais, arčiau Kuršo marių. Dar šiandien žemose pamario lygumose paskardžiais tęsias didoki kaimai. Juose grynai lietuviška­me stiliuj gyvenamieji namai su šiaudų arba nendrių (tria­šių) stogais, gailiose kryžmos lentelės su arkliukais; čia mėlyna balta spalva tepliotos langinės, papuoštos lietu­viška ornamentika, iš kiemo pusės gonkos, čia gėlių dar­želis, šulinys su svirtim. Durys dažnai skersai perpiautos pusiau ir atidaroma viršutinė dalis yra lyg langas, kad į priemenę eitų šviesa. Iš priemenės tiesiai yra vasaros vir­tuvė su kabančiu iš kamino vąšu katilui pakabinti; apačioj ant žemės nuoga ugniavietė malkoms deginti. Kamino čiukure įtaisytos rieklės mėsai ir lašiniams bei žuvims rū­kyti. Gyvenamieji kambariai, dažniausia kairėn iš prieme­nės „geroji troba“, su dviem trimis langais, lentų siena atskirta „užpečkinė“; šias abidvi trobas šildo didelis bal­tintas pečius su suolais aplinkui.

Lovos kai kur dar yra išlikę kelių aukštų virš viena kitos, nuo lubų ligi žemės užleistos lininėmis kutuotomis užlaidomis. Kambariuose ypač „antruose galuose“, ran­dasi senobinių spintų ir indaujų, ištepliotų skaisčiais gėlių žiedais, lapais ir paukščiukais.

Čia pat prie namų prieina juodalksniais apaugęs upės krantas; lyg akis sklidinas gilaus juodo vandens. Prie krašto prieš kiekvienus namus pririštos juodos didelės valtys su aukštomis vėjo plasdenamomis burėmis. Čia pat juodalksniuose išsaistyti tinklai, vinteriai ir kiti žuvims gaudyti pabūklai. Kelių čia kaip ir nėra — ar eina į artimiausi miesteli, ar į savo laukus, ar į kaimynus. Laive­liais veža namo iš laukų ir pievų derlius, laiveliais veža į miestą prekes. Apskritai, Nemuno rankovių — Skirvytės, Varusnės, Atmatos pakraščių gyventojai išrodo esanti ypa­tinga vandens gyventojų šalis. Upės čia taip plačios ir gilios, kad dargi senovėj vargu geriausio šaulio saidoko striela siekdavo kito kranto, ir joks laivelio vairas nesiekia dugno.

Kaimuose aštriai kvepia ypatingas smalos kvapsnys, kuriuo ištepamos žvejų valtys ir žuvimis, kurių žvynai čia pat pakrantėmis džiūsta. Plačiose vos akys apmato lan­kose auga labai derlinga žolė; šienaujama po 2 — 3 kartus per vasarą. Vasarvidžiu visas kraštas atrodo lyg kupstynas, tankiai pristatytas didelių kūgių šieno, kurį gyventojai daugiausia parduoda į tolimesnes vietas.

Be to, čia labai išsiplatinęs daržininkavimas. Neturtingesnieji gyventojai, turėdami 1 — 2 ha žemės, paverčia ją visą daržais, sodindami daržoves, ypatingai svogūnus ir ropes, kurias laiveliais Nemunu ir mariomis veža į Klai­pėdą, Šilutę ir kt. miestus parduoti. Per upes tiltų nėra. Persikeliama laiveliais arba paromais (keltais), kėlėjas dažniausia tipingas senis, storas, sveikas, olandiškais po kaklo pražilusiais bakenbardais, plačia bryliuota flamandų gadynės skrybėle. Gyventojai čia stipraus kūno sudėjimo plačiapečiai, aukšto ūgio. Atviras jų veidas ir šviesiai mėlynos akys rodo širdingumą ir pasitikėjimą.

Malonu pamatyt sveikus jaunus vyrus, vėjų ir saulės raudonai nusvilintais veidais ir krūtinėmis, kurios visumet kaip pas jūreivius atdaros. Vokiečių kaizeriai mokėjo juos įvertinti — jurininkus rekrutuodavo tik iš pamario gyventojų. Šiandien retuose namuose nerasi gedulingo paveikslo jūros gelmėj „už kaizerį ir faterlandą ištikimai“ žuvusio šeimos nario. Apdarai pas vyrus mažiau beturi savotiškumo. Mėlynas trumpas švarkas, ilgi raukšlėti batai, juoda sukninė bryliuota skrybėlė arba vokiška kepurė (Bauermūtze), po kaklu arba mazgu parišta skara arba jokio paryšio, prasegti krūtinėj marškiniai. Žiemą rėdosi pilkai; susisie­kia ledžiangomis ledu. Moterys taip pat stiprios, sveikos; garmoningos sudėties, ramaus būdo, skaistam veide matosi protingas rimtumas. Nosys palyginamai su vyrais mažes­nės, „striubos“, veidai pilni, lūpos ugningos. Iš apdarų jos nešioja ypatingus sijonus — namų audimo, tamsios me­džiagos, išilgai smulkutės raukšlelės, skersai, kartais ir išil­gai, spalvotos driūžės; spalvos dažniausia mėlynos, raudo­nos, geltonos; velkasi senovės striukėmis; mėgsta spalvotas namines pirštines. Galvas trikampiu apsiriša baltomis arba senesniosios laugėtomis skepetomis. Valgiai be žu­vies čia vargiai apseina. Svečiams mylimiausia vaišė kėptas rūkytas ungurys, kurio mėsa čia dažnai pavaduoja la­šinius ir taukus.

Gyvena jie stipriai prisirišę prie savo papročių. Vokiečiai, nežiūrint didelių pastangų nepajėgė įskiepyti jiems meilės prie savo kultūros — visa kas vokiška čia laikoma velnio išmislu, o dėlto nuodėminga.

Štai ką pasakoja kryžiuočių kronikeris vienuolis Simo­nas Grunau, kokiu pykčiu senprūsiai spyrėsi vokiečių įve­damąjai tikybai ir jos skleidėjams: „Did, Hiktenų kieme buvo labai dievobaimingas ir mokytas pristeris, to kaimo klebonas, vardu Volframas Lidau. Jis labai mėgo savo pamokslais bausti valstiečius ir gąsdino, kaip juos Dievas bausiąs, ir daug panašių žodžių kalbėjo. Valstiečiai visa tai persiėmė į širdį ir galvojo, kokį šposą klebonui iškirtus; jie pakvietė jį į karčiamą ant alaus, Joninių alaus para­gauti ir kitų malonumų, bet pristeris niekur nėjo.

Mirus didžiajam, mistrui Konradui, jie gėrė sekminių alų ir jų buvo paprotys, kad jie ištuštindavo bačką, tai ją su visomis mielėmis nunešdavo namo, čia priėjo di­delė kiaulė, beieškodama vakarienės, apritino, bačką ir beėsdama mieles taip pasigėrė, kad čia pat atsigulė ir kriūkė. Valstiečiai, piktos dvasios prisiundyti, pasiuntė pas kleboną, kad šis skubiausia ateitų sergančiam duoti pa­tepimą. Jie tai darė suprasdami, kad juos klebonas parapijoj dar labiau iškolios. Jie norėjo jam užmokėti, nes jis jiems pranašavo, kaip Dievas juos nubausiąs. Klebo­nas atėjo su šv. sakramentais. Kiaulę jie buvo paguldę į lovą. Klebonas atėjo ir greit suprato jų piktą vylių, tačiau nedavė to pastebėti ir įsakė visiems išeiti iš trobos. Tuo tarpu jis paėmė dėžutę su sakramentais pas save už ančio ir sušaukęs valstiečius tarė: „Mieli vaikai, šis ligonis labai serga ir negali net žodžio kalbėti, dėlto aš – palieku čia Šv. sakramentus ir bėgsiu į bažnyčią atnešti šventų aliejų; aš tikiu, kad Dievas jus numylės savo ma­lone„. Kada jie sutiko, klebonas nuskubėjo į bažnyčią, padėjo šv. sakramentą, pats užšokęs arklį nujojo į Naujaprūdį kur atrado Marienburgo rūmų komtūrą ir jam visa tai apsakė. Komtūras vadinos brolis Andrius v. Weitzelin, ir jis su 4 bernais kaip arkliai įkerta atskubėjo prieš hikteniečius, kur atrado varpininką dar tebeklūpantį; jis suskambino, o valstiečiai sėdėjo ir gėrė; tada jie ėmė juos mušti ir kapoti. Vienok valstiečiai pergalėjo ta paėmė jį už didelės barzdos, įvėrė per duris ir taip už barzdos pakorė. Bernai pamatę, kad jų ponas valstiečių taip išniekintas, nubėgo ir skubiausiai atsivedė iš Marienburgo visus tarnus. Po ilgų žudynių ir kautynių jiems pavyko sugauti visus likusius valstiečius; juos nuvedė į Marien­burgą, kur jų labai daug išmirė kalėjimo rūsiuose; o liku­sieji turėjo pastatyti apskritą bokštą prie Nogatės Marianburgo pily; ir dabar tas bokštas tebevadinamas hiktėnų bokštas.

Tas, dažnai prietaringas, prisirišimas prie tikybos, senovės papročių ir išgelbėjo Prūsų lietuvius nuo pranyki­mo. Čia tyčiotis iš ugnies arba ją krapštinėti didžiausia nuodėmė. Perkūnijai kilus negalimi jokie juokavimai, nes, anot jų, „perkūnalis pyksta“. Besielė liuteroniška tikyba, vargingas pragyvenimas, pamario gyventojų būdą daro, iš paviršiaus žiūrint, šaltą, praktišką. Tiktai senovės tiky­bos aiškiai išlikę palaikai įvairių prietarų pavidale ir nuo­latinė kova su gamta juos prilaiko nuo vokiško surealėjimo.

Išeidamas iš namų neprivalo valyti kambarių, nes ki­taip kelionėj nesutiks laimės. Jei katė ar kiškis perbėga kelią, tai nereiškia gero. Sėjos metu čia labai atsižiūrima laiko ir ypatingų gamtos žymių. Pav, agurkus sodina tik­tai prieš saulėlaidą, labai saugo, kad sėklas neapšviestų mėnuo. Prie ligų mėgsta smilkymą, ypatingas maldas ir užkalbėjimus. Pakasynos, krikštynos ir vestuvės keliama su ypatingomis ceremonijomis. Laukų darbus mėgsta dirbti talkomis. Taip pat čia mylimos dainos. Kraštas, kaip ir pas mus pilnas įvairių pilekalnių ir šiaip vietų su padavi­mais ir pasakomis. Čia žiloj senovėj Kuršo marėse prieš Nemuno rankoves tarp Rusnės ir Atmatos buvusi sala su Romuvos šventove, kur buvo garsioji Perkūno Kalvė ir gyveno Krivaičių Krivė. Gruntui benusileidžiant, sala nu­grimzdus po vandeniu ir dievai buvę perkelti į kontinentą dešiniajam Nemuno krante prie marių. Čia įkurta Šven­toji pilis, kuri per ilgus metus vadinosi Švente, paskui Vente, o kryžuočiams užkariavus tapo praminta Vindenburg (Šventpilė).

Pavasario potvyniams užėjus Nemunas išsilieja iš kran­tų ir visas kraštas patvinsta begaline neapmatoma jūre. Kaimai lieka apsemti vandeniu. Gyventojai besusisiekia su savo kaimynais laiveliais. Dažnai esti taip, kad per langus arba ant stogų atsisėdę kartėmis stumdo ledines, kad plaukdamos nenugriautų namų pamatų ar sienų. Kartais atsi­tinka, kad visas namas su visais gyventojais pradedi  plaukti pavandeniu. Vanduo čia taip priprastas, kad paplūdymiui užėjus jaunuoliai plaukiančiomis ledinėmis perbėga sroves. Žvejai naktimis mažais laiveliais keliauja į įūres mares. Temstant, lyg mašalai sparnelius išskėtę, jie vos pastebimai kruta tamsuojančiame vandenų horizonte. Dažnai juos užklumpa audra. Ir čia, Dievo valiai atsidavę, jie nei minutei neužsimiršta patys su vėju ir bangomis grumtis, nes jų Dievas sako: „Žmogau stenkis ir aš padėsiu”. Toks gyvenimas juose užgrūdino geležinę ištvermę ir drąsą. Netikėtina, bet tiesa, kad vargingesniųjų šeimynų motina su vaikais mažoje valtelėj audringomis upėmis ir marėmis veža savo daržoves į turgų, ten po atviru dangum rinkoje nakvoja, ir pardavus savo prekes vėl iriasi į savo namus. Dabar pastaruoju laiku pradėjus kultūrinti balas, kai kur marių ir upių paskardžiais įtaisius pylimus su prietaisais vandeniui išpumpuoti, gyvenimas pradeda atgyti ir kai kurie  gyventojai spėjo ne tik pavyzdingai įtaisyti savo ūkį bet ir pralobti.

Nelengviau ėjosi lietuviams ir kituose savo tėvynės kraštuose. Dauguma dabar žydinčių sodžių, tai jų pačių rankų kruvino darbo vaisiai. Vokiečių kaizeriai, paliuosavus liaudį iš laisvaponių baronų jungo, kolonizavo ją tyrose balose ir neišbrendamuose liūnynuose. Neišsakytais vargais atsikovojo iš gamtos senprūsių ainiai pačias blogiausias žemės dalis, kurios jų protėviams išmirus buvo pavirtusios tyrumomis. Pagerėjant gyvenimui ekonominiai, pradeda gerėti ir kultūriniai. Bet čia ir yra tas pavojus, kad į vos tik beatgyjančią lietuvybės dirvą vokiečiai planingai sėja savosios kultūros sėklą. Tačiau išlikusiųjų gyvais Prūsų lietuvių svetimas liūliavimas nebenumigdys — jie pakilę pradėjo įsiklausyti į senovėj girdėtą trimito gandą, aidėjanti iš laisvos Didžiosios Lietuvos!