Reti ir brangūs senovės atsiminimai – tai pasakojimas apie Žagarę, kurioje istorija ir padavimai susipina su kraštovaizdžiu, piliakalniais ir gyva žmonių atmintimi. Šiame straipsnyje skaitytojas kviečiamas pažvelgti į Aukštakalnį, menantį kunigaikščių pilį ir senąsias kovas, bei į Barboros liekanų istoriją, šimtmečius žadinusią tikėjimą, viltį ir ginčus. Tai bandymas iš fragmentiškų šaltinių, padavimų ir vietos ženklų atkurti tai, kas nyksta, bet dar nėra prarasta – Žagarės praeities dvasią ir pareigą ją saugoti ateities kartoms.
Reti ir brangūs senovės atsiminmai
Mūsų šalies žila senovė yra tamsi. Praeities žinios pasiekia mus, užsilikusios padavimuose, arba semiamos svetimuose šaltiniuose raštuose, kurie taipgi yra negausingi ir dažnai labai abejotinos vertės. Liūdnomis dainomis apdainuojamos vaidilų giesmės, ilgomis pasakomis sakomi didvyrių-karžygių darbai, suplaukė į užkerėtas, pasakingas šventovietes, užburtus piliakalnius ir iš ten mūsų laikų pastangomis išgaunami ir perkeliami į tautosakos rinkinius, muziejų lentynas ar spintas. Jau daug įvairių praeities atsiminimų surašyta; prie jų reikia priskirti ir vieną kitą Žagarės praeities žinią.
Šių dienų Žagarė yra vienas didesniųjų Lietuvos miestų. Sriaunoji Švietė uolotais krantais perskiria ją į dvi dali, palikdama ant kairiojo kranto Senąją Žagarę ir ant dešiniojo Naujają. Žagarė, būdama patogiose vietos sąlygose, buvo virtusi gana žymiu prieškariniu Pakuršio prekybos centru. Į ją suplaukdavo daugybė žydelių, kurie ir šiandien savo pozicijose gana stipriai laikosi. Vietinių gyventojų tarpe sutinkama nemaža slaviškų galūnių pavardžių, kurios gal siekia garsius Žagarės kunigaikščių Žvelgaičio ir Visvaldo laikus, kaipo jų karių ar belaisvių atmintis, o gal tai yra vėlesnių laikų palikimai, tačiau visi gyventojai vadinami vienu vardu „žagariečiai.”
Žagarė ne vien kaipo pasienio miestas, bet ir savo padėtimi galėjo palikti savo vardą mūsų istorijos lakštuose. Nuo Kruopių, visu kairiuoju Švietės krantu, tęsiasi kalnų kalnelių retežius, kurių aukščiausias prie pat Žagarės miesto yra Aukštakalnis; nuo jų šiaurės vakarų ir Kuršo pusėn, kiek akis siekia, plečiasi miškais išmarginta lyguma, ir lygratis paskęsta girių žalume. Lietuvos gilumon pažvelgęs išvysi vingiuotą aukštumą, išmarginta kaimais ir miškais. Toje margoje lygumoje, ant Švietės kranto, viliodamas praeivio akį, tarytum milžinas stovi rimtas, gražus Aukštakalnis.
Žmonelių pasakojimais, ant jo kadaise, senai, senai stovėjusi didelė, graži kunigaikščių pilis, su kuria esanti surišta lietuvių, kuršių ir lietgalių praeitis. Pakalnėje, už Švietės, ramiai gyvena Žiurų kiamo gyventojai, kurių gal vien jaunesnieji, pasklaidę istorijos lakštus ir pažvelgę i Aukštakalnį, beprimena, kad nuo jo proseneliai, rymodami ant plieno kardo, neramiai žiūrėjo į juodą tolį nežinodami, ką ryt dieną atneš plėšrūs kalavininkų ordeno broliai. Nuo Aukštakalnio ir Žiurų kaimo į miestą vedanti gatvė vadinama Raktuvė, tačiau kiek jos vardas yra surištas su pilies istorija – patirti sunku. Kunigaikščių Žvelgaičio ir Visvaldo laikų likusių padavimų žmonėse nugirsti taipgi neteko, tik Aukštakalnyje prikasami akmenys nurodo lig pilies pamatus, o randamos senovės ginklų liekanos primena šių vietų senovės kovas.
Kita Žagarės retenybė tai Barboros liekanos. Apie Barboros asmenį šiandien jau tenka kalbėti taipgi daugiausia remiantis padavimais, nes raštai gaisrų ir žmonių yra sunaikinti. Žmonelių padavimais, Barbora iš namų buvusi Umastauskaitė, Aukštakalnio pilies valdovo duktė, gyvenusi prieš 300 – 400 metų. Ji buvusi gilaus tikėjimo ir pasižymėjusi didele skaistybe ir gailestingumu. Jos tėvas buvęs netikintis žmogus ir trukdęs savo dukteriai atlikti tikybos pareigas, tačiau ji savo kantrumu ir uolumu visada likdavosi nepergalima, už ką ją Dievas po mirties apdovanojęs nenykimo malone ir įvairių ligų gydymo dovana.
Barboros liekanų stebuklingumas pagarsėjo po plačią apylinkę, o greitai ir po visą Lietuvą. Čion traukė minios žmonių, kurie kreipėsi į Barborą įvairiais prašymais, ypatingai ligose. 1523 m. Senoje Žagarėje pastatyta pirma bažnyčia, kuri į XVII šimtmečio pabaigą sudegė; gaisro metu Barboros liekanos iš Bažnyčios, žmonių padavimais, stebuklingai buvę išgelbėtos. Nauja bažnyčia pastatyta 1712 metais. Joje vėl padėtos Barboros liekanos ir visi apie jos gyvenimą dokumentai. Antrojo Lietuvos Lenkijos padalinimo laikais visi dokumentai pavogti ir šiandien jos gyvenimo žinių neturime. Plačiai pasklidus po Lietuvą garsui apie Barboros stebuklus, vyskupas Valančius raštišku įsakymu, kurio dar iki šių dienų yra užsilikęs, 1853 metais, pradeda užrašinėti asmeniškus žmonių pranešimus apie patirtą Barboros užtarimu stebuklingą pagalbą ligoje ir kitose nelaimėse. Tam reikalui vedamoje, vysk. Valančiaus įsakymu, knygoje nuo 1853 m. iki 1886 metų užrašyta parodymai 89 asmenų iš įvairių vietų: Vieviržėnų, Kaltinėnų, Papilės, Raseinių, Utenos, Vabalninkų ir kitų vietų. Visi šie asmens prie liudininkų pasisako patyrę per Barboros užtarimą stebuklingą išgijimą ligoje. Gydytojai buvę atsisakę jų ligos gydyti, kaipo neišgydomas.
Kai Barboros garsas taip plačiai pasklido ir vis daugiau igijo garbintojų, rusų valdžia 1886 metais uždraudė jos liekanų garbinimą įsakydama: karstą su jos kūnu užmūryti požeminiame rūsyje (sklepe) ir drausti žmonėms prie jos melstis. Tuo įsakymu viešas Barboros garbinimas buvo sulaikytas iki 1905 metų t. y. kol vėl rusų valdžios buvo suteikta platesnė katalikų tikybos laisvė. Barboros liekanos vėl išimtos iš požemio ir padėtos tinkamoje bažnyčios vietoje; iki šios dienos kūnas išsilaikė dar nesunaikintas, su raumenimis, padengtais juoda žemes spalva, ir jį lanko minios apylinkės gyventojų, kurie gyliai tiki ji neabejotinai esant šventu. Nuo 1923 metų vėl pradėta užrašinėti atvykstančių iš tolimesnių parapijų ir patyrusių stebuklingą pagalbą maldininkų pranešimai. Jų jau yra pažymėta du, vienas Kaltinėnų, kitas Papilės parapijos gyventojų.
Ilgai mąsčiau stovėdamas prie tų retenybių, norėdamas suvokti paslaptis, kurias šimtmečiai paslėpė nuo mūsų ir uždarė Aukštakalnyje ir Barboros karste, tačiau su skaitytoju tenka pasidalyti tik tomis apytikriomis žiniomis, kurios čia patiektos.
Stovi galiūnų atmintis, kadaise garsėjusi plačiausioje apylinkėje ir liūdi, nes velesnės žmonių kartos yra ją užmiršusios ir apleidusios, o tik mūsų karta, vien pastarųjų metų jaunesniųjų pastangomis, imasi ją giliau suprasti ir palaikyti. Tačiau, tai daro ne visai nuosekliai. 1) Vietinių visuomenės veikėjų sumanymu, moksleivių ir šaulių pastangomis Aukštakalnis yra apsodintas medeliais, norima jis tinkamai sutvarkyti ir padabinti, tačiau vasaros metu miestelėnai gano Aukštakalnyje galvijus, kurie laužo medelius, griauna ir teršia kalną ir į tai niekas, net tie tvarkytojai, nei vietos savivaldybė, nei Lietuvai Pagražinti Draugija, nei policija nekreipia dėmesio! Na, ar ne ironija! 2) Tinkamai yra sutvarkytas Barboros liekanų karstas, tik gal kiek prasti naujieji rūbai. Vėl atnaujintas įvairių nuotykių užrašinėjimas, tačiau, kaip 1853-86 metų pažymėtiems atsitikimams, taip ir dabar pažymint neužlaikomi mokslinės kritikos reikalavimai. Jei del įvairiai susidėjusių aplinkybių platesnioji visuomenė negalėjo prisidėti prie Žagarės retenybių palaikymo, tai vietos gyventojų būtina pareiga tinkamai palaikyti ir pagerbti savo praeities didvyrių ir kilnių asmenų atmintis.
Liekvedys „Reti ir brangūs senovės atsiminmai” // Tėvynės sargas. -1926 m., nr. 24, p. 202-204