"Rukla“ // Legendos pasakoja, p. 31;
Rukla — gyvenvietė už 8 km į pietryčius nuo Jonavos, Neries kairiajame krante. Apie miestelio atsiradimą pasakojama graži legenda. Ruklos vardas siejamas su karaliaus Mindaugo sūnumi Rukliu.
Senų senovėje didingame dvare gyveno kunigaikštis Ruklys. Jo dvaras dunksojo panerio aukštupyje tarp tankių šilų ir miškelių, žalių klonių. Ir būtų gyvenęs laimingai ir ilgai žuvaudamas, medžiodamas, su dvariškiais pabendraudamas, jeigu negailestinga mirtis nebūtų amžiams užmerkusi jo mylimos žmonelės akių. Liko jis našlauti su dviem mergytėmis, šviesiaplaukėmis dukrytėmis. Bet neužauga gražuolis medelis be šilto lietučio, neužauga ir lieknos dukrelės be motutės meilės. Ilgai apie tai mąstė susirūpinęs tėvelis, kol sykį medžiodamas miškų glūdumoje užtiko nuostabaus grožio mergelę. Pažvelgė į jos klampias akutes ir paskendo meilės jūroje, nes viliokės ne prastos būta, o tikrosios girios laumės. Ir iškėlė našlys Ruklys šaunias vestuves, ir parsivedė dvaran jaunąją pamotę, savo dukrelių augintoją. Praminė gyventojai dvaro šeimininkę, Ruklio žmoną, Rukla. Tačiau nesuprato laumelė Rukla žmonių gyvenimo, nemokėjo pabūti mergaitėms tikra motinėle. Barė ir engė jas. Nesugalvodamos, kam pasiguosti savo dalia, bėgdavo mažulės į dvaro pievelę ir laistydavo gailiomis ašarėlėmis žemę. Toje vietoje, kur gausios ašaros byrėjo, atsirado upelis Ruklelė. Išgirdo kartą Rukla to upelio čiurlenimą. Priėjo artyn, pažvelgė ir suprato, kad tai kunigaikštyčių sielvarto palikimas. Sugėlė kunigaikštienei širdelę, lyg visą jos bjaurastį vanduo būtų atspindėjęs. Nuo tos dienos neskriaudė daugiau savo podukrų, o ir visiems aplinkiniams, pavaldiniams pasidarė be galo dora, meili. Tų vietų žmonės karštai pamilo savo valdovę ir jos vardu pavadino vietovę, kur tas dvaras stovėjo. Ir dabar miestelio pavadinimas išliko – Rukla.