Važiuojant vieškeliu iš Šiaulių į Kairius, pervažiavus priemiestį Šimšę, keirei pusėj matytis aukštas kalnas. Jis stunkso grynam lauke tarp Šimšės ir Žuvininkų. Šis kalnas vadinamas Salduvės kalnu; kai kuriuose raštuose jis irgi esti vadinamas Saldusis, Saldus kalnas. Nuo kalno puikus reginys į apylinkes ir, ypač vasarą anksti rytą į Šiaulių miestą.
Salduvės kalnas yra beveik apskritas, labai staigus, sunkiai užkopiamas, aukštai pasikėlęs virš aplinkinių laukų. Nuo Žuvininkų kaimo pusės kalnas apaugęs krūmais. Aplink kalną yra pylimas. Matyt, kad čia būta senovės pilies, apie ką yra užsilikę žmonėse padavimų, kurie sako, kad čia buvusi medinė pilis. Liudvikas Krzyvicki savo knygoje „Zmudz starożytna” rašo, kad šis kalnas yra supiltas; jo nuomone, čia būta ir švedų. Galbūt, kad senovėje, užpuolus Lietuvą priešams, čia kūrendavo ugnį, kad pranešus apie pavojų. M. Biržiška priskiria Salduvės kainą prie alkakalnių (t. y. kalnų, kur senovės lietuviai meladavosi savo dievams). Jis savo „Lietuvos Geografijoj” rašo: „Apie Šiaulių Salduji kalną pasakoja žmonės: kur dabar yra kalnas, buvęs miestelis ir bažnyčia. Gyventojai buvę išdykę. Staiga pakilęs baisiausias vėjas ir smiltimis užpyles bažnyčią ir miestelį. Kažin kokiam drąsuoliui naktį nuo šiaurės pusės atkasus kalną, pasirodęs kunigas su ostija prie altoriaus ir suklaupusieji žmonės. Vyresnybei įsakius, žmogus visa atgal užkasęs”.
Apie Salduvės kalną yra užsilikusių ir daugiau padavimų. Pr. Petrauskas, Šiaulių gimnazijos mokinys, man papasakojo štai, ką:
Seneliai kalba, kad čia vietoj kalno kadaise stovėjusi graži bažnyčią, kurios vardas buvęs „Saldžiausios širdies”. Žmonės ją vadinę tiesiog Saldžiausia bažnyčia. Bet šią bažnyčią užpylęs smėlis ir virto tyliu kalnu. O žmonės pavadinę šį kalną Salduvės (Saldžiuoju) kalnu. Apie esenčią vidury kalno luomą senelis pasakoja, kad piemenys prakasę duobę ir radę skylę; ten jie įmetę akmenuką, kuris atsimušęs į skambanti daiktą, kalp į grindis. Ant rytojaus, duobės jau jie neberade. Taip jie kasdave keletą dienų, bet per naktį duobė užsilygindavusi ir užželdavusi žole. Palikęs tiktai to kasimo ženklas.
Netoli Salduvės kalno, nuo miesto pusės, yra nedidelis apskritas kalnelis, žmonių pavadintas „Velnio kepuraitė”. Sako, kad čia vidurnakčiais vaidenasi. Pasakoja, kad velnias atsinešęs pilną kepurę smilčių, papyles viduryj pievos, nes buvusi šlapia, atsisėdęs ant jos ir baidąs žmones; dėl to ir buvo pavadintas Velnio kepuraite.
Minėtas Pr. Petrauskas man pasakojo, kad ne toli Aleksandrijos dvaro prie vieškelio auga vienui viena smiltynės lauke sena pušis; prie jos kamieno esanti prikalta „Dievo muka”. Kalbama, kad po šios pušies šaknimis yra užkasti dideli turtai. Prieš karą buvo mėginta kasti, bet nieko nerasta.
Be abejo, yra daug daugiau užsilikusių pas senus žmones panašių padavimų, ir netik apie Salduvės kalną. Taip, pavyzdžiui, vaikščioja daug žmonėse padavimų apie Jurgaičių piliakalnį, apie kurį teks pakalbėti atskirai.
St. Stulginskas „Salduvės kalnas” // Šiaulietis 1925 m. nr. 7, p. 2
