„Kalnai ant kalnų, ir ant tu kalnų kalnai ir maži kalneliai!…
Vakariniame Šiaulių apskričio pakraštyje, Luokės parapijoje, riogso augščiausias visoj Žemaitijoj įdomus „Šatrijos“ kalnas. Žinoma, prilyginus ji, prie Karpatų, Kaukazo ir Alpių viršūnių, butų ne kas. Bet mūsų šalyj, šalip „Smėlių”, „Pilių” ir kitų tokių mūsiškių kalnelių Luokės kalnas pasirodo jau tikras milžinas. Jo viršūne nuo jūrės paviršio siekia 227 metrų. Tiesa, tariama, jog tūla vieta ties Tverais (tarp Telšių ir Raseinių) ne mažiau esanti iškilusi. Gal būt. Bet vis tai kas kita. Tenai esti ne savistovis, kalnas, tiktai ilgu įsibėgimu iškilusi augštuma. Šatrija gi iškilmingas savistovis didžiūnas, nereikalaujas savajai didenybei svetimą kuprų.
Toli ir plačiai užmatoma Šatrija. Luokiškiai su pasigerėjimų, mini, jog važiuodami, reikalui ištikus, į tolimus vakarus, dar už kelių mylių gali pasidžiaugti reginiu savo gerbiamojo kalno, nuo kurio dvylika bažnyčių užmatyti. Ne vienas is tenykščių „amerikantų”, iškeliaudamas į tolimuosius užjūrius ir jau gerai nuo savo parapijos ribų nutolęs, žinomuose punktuose sustoja ir, atsisukdamas, dar sykį sotina savo akis reginiu ano augštai iškeltojo gimtinės sklypo.
Tasai mūsų milžinas dar iš kito atžvilgio turi įstabų Lietuvos geografijoje padėjimą. Iš trijų pusių: nuo pietų, vakarų ir šiaurvakarių (t. y. labiausiai nuo Baltijos jūrių) prie Šatrijos sušliaužia atskiros žymės, toli-toli einančios, o plačiai išsišakojusios nesuskaitomų kalnų ir kalvų juostos. Ir vėl nuo Šatrijos papėdžio prasideda neapsakoma lyguma kiton saulėtekio pusėn, nutėkšta. Pasisuk nuo Šatrijos Baltijos jūrių linkon keliauk kiek nori – vargu ką kita rasi, kaip tiki kalnus, pakalnes, ir vėl kalnus ir vel pakalnes – ir taip, sakytum, be galo, be krašto… Tasai vienu kampu į Šatriją atsiduręs kalnų kraštas, kiek man teko jį pažinti, apima plota per šimtą kvadratinių, rusišku mylių. Galima sakyti, jog šitajam Lietuvos, šonui ne mažiau, kaip pačiai dainų gimtinei pritinka anie dainos žodžiai: „Kalnai ant kalnų, ir ant tu kalnų kalnai ir maži kalneliai!”… Tam gražus pavyzdys pati, Šatrijos apylinkė. Tik sukis į šiaurę regi senutį, pries minkštas dirvas besipuikuojanti „Borkos“ kalną; pažvelk į šiaurvakarius ten metasi į akis šiurkštus, sudžiūvusių molynu ir uolu nuklotas „Spano” kalnas; ten, vėl, vakaruose, ant dugno tamsių girių iškilęs riogso rimastingai apsiniaukęs, didelis „Žąsų-galas„, kitaip Žąsų-kalnas; atsisuk į pietus, ten žaliuojantys, paežeriais susiglaudę Pavandenio kalnai.
Bet tik atsigręžk, stovėdamas ant Šatrijos, į saulėtekio pusę (dagi kiek į šiaurryčius), savo akimis nenorėsi tikėti. Tartum, čionai Laumė su savo šluota įsukusi ėmė kalnus šalin šluoti: pradedant nuo Šatrijos pašonių saulėtekio linkui aukštumos staigiai nyksta ir tuoj matai kerte didžios, po aukštąją Lietuvą plačiomis perėjomis pasipylusios ir vienu šonu Žemaitijon įsikišusios lygumos.
Norima žinoti pačios Šatrijos išvaizdas. Pietvakarių linkon, atsuktasis didžiūno šonas išlengvo, švelniai nusileisdamas, ramiai susilieja su ana nuo vakarų atšliaužiančia kalnų juosta. Sakytum, žilas, gerbiamas bočius – milžinas maloniai ima savo glėbin pripuolusius prie jo kojų anūkus. Užtat iš šiaurės ir rytų pusės randasi visai kitokiškas reginys: šitie Šatrijos šonai staigūs, it kirstinai nukirsti. Tečiaus labiausia yra minėtinas Šatrijos viršus. Nepaprastai keista jo forma. Tai pailgas, šiek-tiek regulariškas keturkampis, kurio vidurinis, keletos dešimčių kvadrat. sieksnių plotas ne šiam ne tam labai žymiai, įsileidęs, taip, kad par tat viename keturkampio gale kyšo dvi maždaug lygi kalveli.
Rodos, kad Šatrija turi kažkokį ypatingą sąryšį su atmosferiškuoju apylinkės stoviu. Taip bent yra įsitikinę tenykščiai gyventojai. Pagal tai ar Šatrijos, viršūnė aiški ar ne, tenai tankiai it iš kokio barometro, spėjama, bus giedra, ar lytuota, ar tyla, ar vėjuota.
Taip tai regime, jog Šatrija yra gana interesinga jau iš paties geografiškojo atžvilgio. Tečiaus dar interesingesnė yra ji kaipo paslaptingas žilos senovės paminklas, kaipo vienas svarbiausiųjų, kada tai punktas viešame žemaičių gyvenime ir kaipo svarbus iki šiol archaiologiškiems tyrinėjimams objektas. Tyčia vartoju žodį „paslaptingas“, ir nėra ko iš to stebėties. Visi mūsų pilekalniai, pagaliaus visi bent kiek žymesni Lietuvos kalnai turi savyje kažkokią paslaptingą dėmę, nuolat kirbinančią mūsų dainų širdis. Ši tat paslaptingumo dėmė Šatrijai atitinka, kaip retai kokiam kitam mūsų kalnui. Kas nori, galit tame pats įsitikinti: reikia tik pabuvoti ant Šatrijos ir įsiklausyti į aplinkinių gyventojų, ypač senesnius laikus atmenančiųjų kalbas ir padavimus apie šį kalną. Iš tikro, margu-margiausis pasakų vainikas apsupa Šatriją. Ir nėra abejonės, kad tie pasakojimai, bent nemažoje dalyje, turi gan, svarbią verte, kaipo medžiaga senobinės lietuvių mytologijos mokslui. Berods, kad tos pasakos rastos tik Luokiškių lūpose, tai leista butų spėlioti bene prsimanė jas šitie stačiai sau „par patriotizmą“. Bet ne. Jos randasi ne vien Luokės apylinkėj, bet ir toli, toli nuo jos. O senos tos pasakos, senos! Senomis skaitėsi jos jau šimtai metų atgal. Iš raštų 17-o amžiaus regima, kad ir tuomet žemaičių tarpe visokie apie Šatriją pasakojimai gyvavę nežinia nuo kada.
Bet negana būtų – pasakyta apie Šatriją, tariant, kad tai vienas paslaptingiausiųjų mūsų kalnų: jinai prieg tam yra vienas svarbių historiškųjų Lietuvos paminklu.
Visi, kuriems teko ant Šatrijos, lankyties ir girdėti žmonių pasakojimus apie ją, noromis-nenoromis turi spėlioti, jog tenai senovėje būtą ko tai nepaprasto. Bet ko: Žemaičių pilies – tvirtovės? Ar stabmeldžių aukuro? Ar ko kito? Mūsų historikai duoda šioki-tokį atsakymą aniems žingeidiems paklausimams ir patvirtina mūsų spėliojimus apie garbingą Šatrijos praeitį. Tenai turėjusi būti senobinio žemaičių stabmeldiškojo kulto vieta, ir tai viena iš visų svarbiausiųjų. Tokią žinią mums jau Stryjkauskis ketvirtoje „Kronikų” knygoje paduoda. Šventoji ugnis ant to kalno teužgęsus 1447 m. Brangus tai kalnas turėjo būti žemaičiams stabmeldybės laikuose ir svarbus punktas, jeigu Stryjkauskis rašo, kad stojus Žemaičiuose krikščionijai iš pirmo patys vyskupai turėję prie Šatrijos gyventi, dabodami, idant persikrikštijęs svietas neblaikinėtų ant šio kalno stabmeldiškojo kulto. Toksai Žemaitijos praeities žinovas kaip vyskupas Valančiauskis, taipogi rašo, kad ant Šatrijos buvusi viena is keturių visų garsiausia Žinyčia.
Rodos, jog „į tą pusę atrokuoja“ ir pačių tenykščių gyventojų pasakojimai. Juose dar galima regėt kad ir miglotus padavimus, jog ant Šatrijos dar ir krikščionijos laikuose ilgai gyvavusios senovės kulto liekanos. Čia užminsiu apie viena iš tokių senų kalbų: esu girdėjęs dar mažas būdamas ir ji taip stipru įspūdi padarė į mane, jog po šiai dienai jos neužmirštu. Taigi man dar mažam esant atkrupnodavo į mano tėvelių grinčią viena 90-metė senelė: ji kartais užsimindavo, kaip jai mažai tebesant pasakodave seni žmonės, jog dar svieto primenama buvę, kaip susieidavę ant Šatrijos „senovės kunigai” ir „baisiai verkdave, raudodave”… Rokuojant pagal paminėtosios šio padavimo palaikytojų eiles, „senovės kunigai” būtų lankę Šatriją, maždaug, iki pirmosios XVIII amžiaus pusės. Ar tai galima prileisti? Beveik galima. Yra žinoma, jog kilus mūsų krašte tikėjiminei suirutei dėlei užėjusios VXI amž. kalvinų bei liuterionų reformacijos, žemaičių daugybė buvo visai pametus krikščionių tikėjimą ir grįžus į stabmeldiškąjį kultą ir, kaip sako vyskupas Valančauskis, buvę vėl paskirti vaideliotai ir sukurta šventa ugnis. Dar XVI-o amžiaus pabaigoje Jezuitai užtiko Pajūrėj ir Pakuršej praktikuojama stabmeldžių kultą; Ginčio gi Žinyčia Palangos giriose Žemaičiai su Parusinais ir Kuržemininkais lankė minėdami senas dienas, net iki 1700 m., kuriuose ją išvertę Žuvedai. Negana to, jei tikėsime Daukantu, dar pusėj XVIII-o šimtmečio latviai sur Žemaičiais susirinkdavę pas tūla ąžuolą Ožpučio paviete (Kurše) garbinti Peruna senu būdu. Ta visa atsiminus, neįstabu, jog tame pačiame XVIII-me amžiuje kai-kurie karštesnieji iš užsilikusiųjų senobės stabmeldybės šalininkų susieidave garsios Šatrijiškės Žinyčios vietoje į kai-kurias tradicionališkasias stabmeldžių šventes kad neatgrąžinamą praeitį apraudotų…
Atsižiūrėjus tatai į mūsų historikų balsą ir į pasakojimus aplinkinių gyventojų, galima tvirtinti, jog, Šatrija nemenkas, historiškas ir vienkart paslaptingas žemaičių senovės paminklas. Turbūt toji garbinga Šatrijos praeitis ir paslaptis joje užkerėta daro tai, jog užėjus ant šio kalno sunku atsiginti nuo kažkokių keistų jausmų. Ne tai liūdna, ne tai, malonu, ne tai ilgu. Stebiesi ne Šatrijos augščio į iškilmingai liūdnus Žemaitijos kalnus, apsuptus plačių girių, buvusių mūsų prosenuoliams neapgaulinga nuo priešų atvanga ir apgintuve… skaitai, akimis žemaičių kiemus ir sodas, margu vainiku apgulusias Šatrija ir rodos, vis jauti stovis ant amžiais lenktos krūtines garbaus senovės žemaičių draugo, regėjusio visus jų vargus-rupesnius, daug dalyvavusio jūjų viešajame gyvenime… ir noromis nenoromis turi jausti dėlei to senučio kažkokią pagarba. Ir džiaugies, apžiūrėjęs, kad nuožmus arklo ir žambio dantis negalėjo ir negali žeisti ir draskyti per augštos Milžino viršūnės. Tik kartais pikta darosi, išvydus besiritant į garbų kalną būrius, negudrių raguočių, kurie judindami savo barškalus, nuo Šatrijos augšto, tartum nustebę ne per daug protingai, varto savo akis neapmatomas, po jų kojų pasirodančias platybes.
***
Iš daugelio atžvilgių Šatrija vienas geriausių Žemaitijos papuošalų. Ir myli ja žemaičiai! Kas gali stengiasi ant Šatrijos pabuvoti. O apylinkių jaunimas beveik kas vasarą kokį šventadienio pavakarį skaitlingau ten susispiečia ir plačiai, ir toli skamba tada jų dainos bei muzika, ir duzgia kalnas nuo jų šokių… Šatrijos vardas žinomas visoj Žemaitijoj, kone lig pat vakarų jūrės. Viena garsiųjų mūsų rašytojų, „Viktutės” ir „Vinco Stonio” autorė, Šatrijos vardu pasipuošti už garbingą daiktą sau palaikę. Bet gailą, kad, apskritai sakant, Šatrija — su savo tradicijomis, su savo legendomis, su savo šauniomis apylinkėmis dar vis permaž galvoj mūsų inteligentijai. Dailei tarnaujantieji rastų senai savo piešiniams ne viena puiku motyvą iš savos, prigimtos senovės ir gimtinės Žemės gražumų. Šiaip-gi mokslininkai, ypač archaiologai, reikia tikėties, rastų tenai svarbų ir interesinga moksliniams tyrinėjimams objektą. Keisti svieto pasakojimai apie Šatrijos vidų, apie esančius, buk, tenai sklepus, mūrus ir t.t., o taipogi anas, keistas Šatrijos viršaus per vidurį, įdubimas jau nuo senų-seno ragindavo lankiusius ta kalną inteligentus, kad bandytų patyrinėti. Vienas-kitas iš jų, kaip buvo girdėties, jį išties buvo besibandas padaryti tenai tikrus archaiologiškus tyrinėjimus. Bet vis taip ir paliko. Tik štai neseniai, praėjusiame rudenyje, tenykštis kunigas kamendorius su vietinia valsčiaus mokytoją išties pamėgino kiek-nekiek pakasinėti kalno viršuje ir jau šiš-tas surasta. Štai ką man rašo vienas to darbo dalininkas: Viršutinis (Šatrijos paviršio) slogsnis pusantro aršino labai įdomus. Žemė juoda net spindžia, tartum but anglis su pelenais ir žeme sumaišyta. Didžioj daugybėj yra įsimaišiusi raudoni gabalėliai, minkštoki, matyti kad tai yra plytgaliai, jau par ilgus metis apipuvę… Ugnies be abejo tenai būta; tiktai kam, kas ją degino?.. Kur-ne- kur randasi kaulų gabalai, bet suku spėti, kieno; greičiaus gali būti žmogaus… Radome šituos daiktus: 1) geležies kirvuką, su skyle no sprindžio ilgio, matyti, kad vienas galas nulūžęs. Regis, kad tas įnagis galėjo būti ginklu kokiu. Trupučiuką išlenktas. 2) Misinginį gaidžiuką, prikabintą prie lenciūgėlio nuo dviejų colių ilgumo. Darbas, matyti, labai senas. 3) Tokio pat metalo spilgą didelę, taip pat prisegamą. Darbo labai nedailaus 4) Peilį, kokių ir šiandieną yra pas Žemaičius, taip vadinamų „medkočių“. 5) Puodo kelias šukes nuo colio storumo, padaryto, matyti, ne iš molio, bet iš stamboko žvyro su moliu maišyto. Tas viskas, rasta toje juodojoje žemėje, apie aršiną gilumo. Daug, mums rodos, kalba tas viršutinis, taip storas slogsnis. Vertėtų, kat tam tikras žinovas ištirtų jį.
Taip, būtinai vertėtų labiau ištirti Šatriją. Ar labai būtų geistina, idant Mokslo Draugija tuo pasirūpintų. Tiesa, kad Lietuvoj ir be Šatrijos daug yra svarbių senovės paminklų, laukiančių, rūpestingo ištyrimo. Bet gi mes neprivalome užmiršti, jog ir Šatrija nemenkiausis objektas tarp kitų, turinčių interesuoti Lietuvos mokslininkus.
Butų taipogi ne pro šalį, jei kas apsiimtų rūpestingai surašyti visas dar užsilikusias aplinkinių gyventojų tarpe šnekas ir pasakas apie Šatrija. Tos pasakos, kuo toliaus, tuo labiaus nyksta ir neužrašytos jos turės visai dingti su nuostoliu lietuviškos mytologijos mokslui.
B. Čėsnys „Šatrija” // Draugija 1909 m., nr. 26, p. 125-130