Senieji Medininkai – Varniai – tai kelionė į vieną seniausių ir savičiausių Žemaitijos kraštų, kuriame gamta ir istorija susilieja į vientisą, gyvą pasakojimą. P. Vasiliausko 1970 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis atveria skaitytojui ne tik Biržulio, Lūksto ir aplinkinių pelkynų grožį, bet ir gilią šio krašto praeitį – nuo senųjų Medininkų laikų iki Varnių, tapusių religiniu ir kultūriniu Žemaitijos centru.
Tai tekstas, kuriame piliakalniai, ežerai ir pelkės kalba ne mažiau nei kronikos – čia atsiskleidžia ir gamtos didybė, ir žmogaus santykis su ja, ir istorinės kovos, formavusios šio krašto tapatybę. Straipsnis tampa ne tik pažintine medžiaga, bet ir įkvėpimu keliautojui – leidžiančiu susidaryti maršrutą po dar ne visų atrastą, tačiau nepaprastai turtingą Lietuvos kampelį.
Senieji Medininkai – Varniai
Ten tyvuliuoja ežerai vienas už kitą gražesni, ten piliakalniai lyg kariai sargyboje visas puses žvalgosi, ten pelkė pelkę šonu remia, savo paukščiais bei uogynais dalindamosios. Tai senųjų Medininkų, dabar Varniais vadinamų, kraštas. Ir jeigu nori žvilgsniu aprėpti bent dalelę šio krašto, jeigu trokšti pasigrožėti natūralia jo gamta, užkopk ant Spigino kalvos.
Neveda prie šios kalvos grįsti keliai, neišminti link jos platūs, patogūs takai. Per pelkių kimsyną, ranka šakas atstumiant, teks eiti, stačiais šlaitais kopti. Tos aukštumos ne tiek jau daug — 180 metrų viršum jūros lygio, bet šioms apylinkėms pakanka. Sustojai viršūnėje ir tik dairykis.
Šios vietos dar mažai žmogaus teliestos. Į visas puses tįsta ilgos naujų pušynų juostos, šen bei ten tarp jų boluoja balti beržų kamienai. Čia pat tik ką praeiti pelkių kimsynai. Šešis kilometrus ilgio ir pusantro pločio driekiasi pelkutės, pro medžių šakas šviečia Biržulio vandenys.
Už Biržulio tolumoje matyti pakilęs Žąsūgalos kalnas, arčiau, ant Lenkalnių senkapių, gamtos paminklas — senoji Bargždžių liepa. Atsiskyrę stūkso Spūdžio ir Moteraičio piliakalniai, Gaudkalnis, Stumbrakalnis, tarp medžių iškilusi Girgždutė. Tose aukštumose mažučiais kaspinėliais pradeda sruventi Venta, Virvytė, Minija.
Čia tikras rojus vandens ir balų paukščiams. Biržulio ežere ir jo apylinkėse peri gulbės, rudgalvės ir didžiosios antys, kryklės, kirai, upinės ir juodosios žuvėdros, perkūno oželiai, griežlės, žiogeliai, krakšlės. Čia veisiasi reti bei nykstantieji paukščiai — gervės, kuolingos, gaidukai, juodieji gandrai. Biržulio pakraščių pelkynai — vienintelė Lietuvoje vieta, kur dar iki pastarųjų metų vasarą laikydavosi laukinės žąsys. Praeitą vasarą čia jų nepastebėta, bet, galbūt, ateityje šie paukščiai vėl nenorės skristi toliau iš pamėgtų vietovių. Paukščių tokia gausybė ir tokia įvairovė, kad vienu metu kai kas čia siūlė steigti rezervatą. Bet panašų rezervatą jau senokai turime — tai Žuvintas, ir Biržuliui teko pasitenkinti ornitologinio draustinio vardu.
Gausu Biržulyje paukščių, žuvų, visokių vandens turtų. O ne taip seniai ežeras buvo dar turtingesnis. Vos ne tūkstančio hektarų plote tyvuliavo jo vandenys. Bet žmogus panūdo iš pelkių ir vandenų atkovoti derlingas žemes. Jau 1930—1932 metais ežero vandens lygis buvo pažemintas 80 centimetrų. 1952 metais, aplinkui vykstant dideliems melioravimo darbams, šis lygis dar labiau krito. Šiaurinė ežero dalis visai išdžiūvo, o ir pietinė pastebimai sumažėjo. Liko Biržuliui nepilni šeši šimtai hektarų. Kokie 400 hektarų, kur buvo šiaurinė ežero dalis, tapo neįžengiama kimsyne, tankiai apžėlusia karklynais, kurioje, kaip sako varniškiai, nė velnias savo vaikų negali rasti.
Suprato žmonės, kad be reikalo nuskriaudė gražuolį ežerą, ir atėjo jam į pagalbą. Pernai baigtas statyti šliuzas reguliatorius, vandens lygis pakeltas 65 centimetrais. Tuo pačiu buvo atstatytas Stervo ežero lygis, kuris irgi buvo nukentėjęs, reguliuojant Virvytės upelį.
Kai dabar Lietuvoje taip intensyviai melioruojamos žemės, pelkėms tenka trauktis. Bet šiose vietovėse jas ne taip lengva priveikti. Pelkynai supa Biržulį, skiria jį nuo artimiausio kaimyno Stervo. Nedidelio, išsiraičiusio Varnelės upelio krantais paėjėkime į viršų, Varnių link. Upelis, prasiskynęs kelią per pelkes, lenkia kalvas ir vėl smunka į drėgną lomą. Baigiasi Vartavų pelkės, ant kalvelių sudūluoja Varnių stogai, o už jų prasideda Debesnos. Visuose pelkynuose aptiksi vienokių ar kitokių uogynų. Tačiau tokių spanguolynų, kaip Debesnų pelkėje, niekur Telšių rajone nerasi. Ir gaila būtų, jeigu juos žmonės išnaikintų.
Taip Varnelės pakrantėmis beeidami, pasieksime didingąjį Lūksto ežerą, tyvuliuojantį daugiau kaip tūkstančio hektarų plote. Į miesto pusę atsigręžę jo pakrančių paplūdimiai jau nuo seno viliojo poilsiautojus. Tad dar 1959 metais daugiau kaip 30 hektarų aplinkinio miško buvo atiduota parkui. Šioje teritorijoje uždrausta ganyti gyvulius, dirbti kitus ūkinius darbus.
Štai visa ši teritorija seniai, labai seniai viliojo žemaičių bočius. Gūdžios girios, pilnos medžiojamų žvėrių, žuvimis knibždantys Paršo, Lūksto, Stervo, Biržulio ir kiti mažesni ežerai, klampios, didžiulės pelkės, nutįsusios nuo Paršo ežero iki Baltininkų, — ko daugiau reikėjo senovės žmogui. Ir maisto valiai, ir priešui sunkiai pasiekiama.
Šių pelkynų centre, ties upeliu, ant iškilusių kalvų buvo įkurti Medininkai. Tai seniausiai gyvenama vietovė Žemaitijoje. Medininkais buvo vadinama upelio pietiniame krante išaugusi gyvenvietė, o šiauriniame krante įsikūrusioji nuo upelio gavo Varnių vardą. Anais laikais ir Biržulis buvo Viržuliu vadinamas, nes jame daugybė žuvų tarsi didžiuliame katile knibždėjo. Dabartinė Janapolė — vietovė prie šiaurinės ežero dalies — irgi net iki XVIII amžiaus vidurio turėjo Viržuvėnų vardą.
Medininkų-Varnių svarba ypač padidėjo prasidėjus kryžiuočių puolimams. Ant Bilionių, Padievyčio, Paršpilio, Medvėgalio, Girgždutės, Sprūdės, Baltininkų, Plinijos ir Lopaičių kalnų buvo pastatytos tvirtovės. Tas tvirtovių žiedas, tankūs miškai, ežerai ir klampios, upėmis išvingiuotos pelkės sudarė bendrą Medininkų-Varnių gynybos sistemą.
Kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas kryžiuočių žygius į Lietuvą, pirmą Medininkų užpuolimą mini 1314 metais. Kautynėse prie Lūksto ežero kryžiuočiai buvo sumušti. Ypač žiaurios kovos vyko 1329 metais, kai Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio vadovaujami kryžiuočiai apgulė Medvėgalio pilį. Išžudyta daug tvirtovę gynusių žemaičių, likusieji gyvi prievarta apkrikštyti.
Vienas nesėkmingiausių kryžiuočių žygių buvo 1389 metais. Jam vadovavo Markvardas Rašau. Prie Medininkų priešai buvo įvilioti į pelkes, kur vieni nuskendo, kiti žuvo nuo žemaičių rankos. Antpuoliui vadovavęs Markvardas Rašau pateko į nelaisvę ir kartu su žirgu, šarvais buvo iškilmingai sudegintas Medininkuose ant laužo.
Pasak kronikų, kryžiuočiai Medininkus dar užpuldinėjo 1316, 1355, 1381, 1393 ir 1399 metais. Daug vietos gyventojų buvo išžudyta, o kraštas labai nualintas.
Jau XIII amžiuje čia buvo administracinis ir religinis žemaičių centras. Istorikas Dlugošas, kalbėdamas apie Žemaitijos administracinį pasiskirstymą, mini, kad Medininkų sričiai (apskričiai) priklausė šie valsčiai: Giniota, Medvėgalis, Tverai, Varniai, Laukuva, Šauduva, Karklėnai, Viržuvėnai ir Baltininkai.
Vytautui ir Jogailai 1413 metais apkrikštijus žemaičius, Medininkai buvo paskirti naujos religijos centru. Čia buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia Žemaitijoje, o Medininkai-Variniai parinkti vyskupystės diecezijos sostine.
Pagal 1421 metais Trakuose sudarytą aktą Vytautas Medininkų vyskupui Motiejui ir jo kapitulai paskyrė didelius žemės ir miškų plotus, Lūksto, Biržulio, Stervo ežerus. 1532 metais Žemaičių diecezijos ribos siekė šiaurėje Kuršo žemes, rytuose — Nevėžio upę, pietuose tęsėsi iki Šešupės, aprėpdamos Sūduvos dalį. Diecezija buvo padalyta į Luokės, Viduklės ir Virbalio dekanatus.
Vyskupas Martynas II 1491 metais Medininkams suteikė Kulmo miesto teises. Kadangi vyskupijos kurija buvo Varniuose, tas vardas pradėjo vis labiau stelbti Medininkus, ir jau XVI amžiuje visa vietovė buvo pradėta vadinti Varniais.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1633 metais Varniuose buvo 125 namai. 1680 metais sudegus pirmajai medinei Petro ir Povilo katedrai, 1681—1691 metais buvo pastatyta dabartinė, mūrinė.
Tolesnė Varnių istorija artimai susijusi su kalneliu, kuriame stovėjo pirmoji katedra. Čia 1725 metais buvo pastatyta Šv. Trejybės bažnyčia. 1740 metais iš Kražių į Varnius buvo perkelta dvasinė seminarija.
Vyskupaujant J. Lopacinskiui, 1769—1771 metais Varniuose buvo pastatyti nauji, ir dabar tebestovintys, dvasinės seminarijos rūmai, o 1763 metais Viržuvėnuose — medinė bažnyčia. Vyskupas mėgęs tvarką ir gamtos grožį, ir sau rezidencijai vietą pasirinkęs ant gražaus Virvytės kranto, ne Alsėdžiuose. Vėliau ši vietovė pagal vyskupo vardą buvo pavadinta Janapole. Ar nevertėtų jai dabar grąžinti senąjį, prasmingesnį Viržuvėnų pavadinimą!
Kai po 1831 metų sukilimo carinė valdžia uždarė Vilniaus universitetą, Varnių dvasinė seminarija liko vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje. Seminarija turėjo biblioteką, kurioje 1837 metais buvo 5000 knygų. Seminarijos slenkstį peržengė nemaža mūsų kultūros darbininkų. Šią mokyklą lankė A. Strazdelis, A. Baranauskas, A. Vienažindys, M. Valančius, A. Juška. Čia mokėsi botanikas J. Pabrėža, 1863 metų sukilimui vadovavę kunigai A. Mackevičius, A. Norvaiša, V. Dembskis, J. Noreika, A. Gargasas.
Dabar buvusi Varnių katedros bažnyčia — valstybės saugomas architektūros paminklas.
Varniuose gimė mūsų garsusis himnas gamtai „Anykščių šilelis“. M. Valančius čia parašė „Palangos Juzę“, „Antano tretininko pasakojimus“ ir kitas knygas. Varniuose kurį laiką gyveno Simonas Daukantas. 1853 metais A. Zavadskis į Varnius buvo atkėlęs savo knygyno skyrių, o L. Ivinskis buvo įsteigęs skaityklą. Varniuose buvusi Raškausko varpų liejykla 1863 metų sukilimo metu gamino patrankas ir kitus ginklus.
Beje, tiek patys Varniai, tiek jų apylinkės tą sukilimą labai gerai mena. Sukilėliai būriuodavosi netoli Varnių, Tolijos kalno ąžuolyne. Įsilipę į ąžuolus, kunigai Noreika, Gargasas sakydavę prieš caro valdžią nukreiptas kalbas. Tolijos kalnelyje yra palikti ir saugomi keli ąžuolai, primenantys 1863 metų įvykius.
1941 metais, į Lietuvą įsiveržus vokiečių fašistams, visas Varnių centras iki pamatų buvo sudegintas. Išžudyta daugiau kaip pusė gyventojų, jų tarpe — žinomi kovotojai Stasys Ubartas, Stasys Dambrauskas, Petras Rimkus ir kiti.
Po karo daug mačiusiems ir pergyvenusiems Varniams teko vėl gydyti žaizdas. Buvo pastatyta daug naujų namų, didelė 930 vietų vidurinė mokykla, ištaiginga, moderniai įrengta ligoninė.
Beje, naujoji ligoninė greitai tapo miesto įžymybe. Ir vis per nenuoramą gamtos bičiulį vyriausiąjį gydytoją Georgijų Zaržieckį. Tai jis sumanė vietoj prie ligoninės telkšojusios pelkutės įrengti prūdą. Jame įveisti sidabriniai karosai, karpiai, unguriai. Čia niekas žuvų negaudo, jos įsikūrė tiek gerai, kad po neršto mailius vandenyje knibždėte knibžda. Pernai 5000 mailiaus iš prūdo perkėlė į Stervo ežerą.
Tas pats Georgijus Zaržieckis ligoninės teritoriją ryžosi paversti originaliu parku. Čia kasmet sodinami medeliai, nutįso dailios alėjos, tvarkingi gazonai. Teritorijos pakraštyje pasodinti vaismedžiai. Dar vienas kraštas atitvertas gyvajam kampeliui. Jame gyvena kelios stirnaitės, gulbė, gandrų pora. Kampelio senbuvis suopis laisvai skraido po apylinkes, bet niekada nepamiršta grįžti namo. Visa tai ligoninės darbuotojai padarė be jokių investavimų, aukodami savo laisvalaikį.
Tokių poilsio nežinančių entuziastų Varniams netrūksta. Jie nemaža triūso įdėjo ir į Palūkščio parką, kurį vasarą labai pamėgo ne tik patys varniškiai, bet ir tolimesnių miestų gyventojai. Prieš dešimtį metų ši teritorija buvo paprasčiausias miškas. Vilnietis docentas A. Tauras sudarė naujojo parko projektą, į darbą kibo dideli ir maži. Talkininkai tiesė alėjas, tvarkė paplūdimius, aikšteles. Deja, vėliau ėmė kaitaliotis parko šeimininkai, ir darbai apstojo. Pastaruoju metu tartum vėl sukrusta — įrengta estrada, pertvarkyta teritorija. Bet detalus projektas neįgyvendintas iki šiol. Prie Lūksto ežero, saulei pakaitinus, suplaukia kas pėsčias, kas važiuotas. Dažnas, žiūrėk, ir mišku nubirbia, tarp medžių savo transportą spraudžia. Ogi palapinių viršūnės mirguliuoja iš visų pusių. Todėl verkiant reikia įrengti patogias transporto stovėjimo aikšteles. Būtinos ir pastovios laužavietės, stovyklavietės, palapinėms statyti. Visa tai buvo numatyta parko projekte, kuris dabar nukištas giliai į stalčius. Poilsiautojų ramybę čia trikdo ir dešimtys motorinių valčių, kurios per visą mielą vasarėlę burzgia nuo ryto iki vakaro. O ar nepakaktų tokiose vietose irklų? Juk ežeras ne marios.
Kasmet vis daugiau poilsiautojų, ekskursantų aplanko Varnių apylinkes. Žmonės nori ne vien patogiai apsistoti, bet ir daugiau pamatyti. Tačiau kai jie viską daro savo nuožiūra, niekieno nevadovaujami, ir jų smalsumas nepatenkinamas, ir gamta nukenčia.
Jau ankstyvą pavasarį iš Telšių, Šiaulių, kitų miestų atvažiuoja žmonių prie Biržulio ežero, kiti — drauge su nuosavomis valtimis. Šmirinėja jie pakrantėmis ir po ežerą, baido čia perinčius paukščius. Dėl to dalis sparnuočių palieka kiaušinius, neišveda jauniklių. Ornitologinio draustinio teritorijoje balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais turėtų būti griežtai uždrausti bet kokie žūklavimai, plaukiojimai valtimis ir žmonių sambūriai. O bene svarbiausia, kad kas nors nuolat žiūrėtų, kaip laikomasi tokio draudimo.
Prieš keletą metų varniškius nudžiugino žinia, kad prie Biržulio bus statoma ornitologinė stotis, muziejus ir turistinė bazė-viešbutis. Šie statiniai ir juose dirbantis personalas iš karto išspręstų daugelį anksčiau minėtų problemų. Bet kalbos aptilo, konkrečių darbų nematyti, nors tokios įstaigos prie Biržulio labai reikalingos. Ir, turint galvoje didėjantį žmonių antplūdį, kuo anksčiau jos atsiras, tuo geriau.
Prie Biržulio ežero kuriamas dar vienas originalus muziejus, kurio užuomazga jau yra. Už jį reikia dėkoti Telšių melioracijos statybos valdybos darbuotojams. Jie, kur melioruojamuose laukuose aptikę, į vaizdingą Biržulio pakrantę tempia įdomesnius, retesnius akmenis. Ši Žemaitijos riedulių ekspozicija po atviru dangumi gali būti gana retas ir įspūdingas reginys.
Istorinėje praeityje Medininkų-Varnių apylinkėse žmogus visad artimai santykiavo su gamta. Šių vietovių ypatumai, jų geografinė padėtis reikalauja, kad tokių taisyklių kuo stropiausiai būtų laikomasi ir dabar.
P. Vasiliauskas „Senieji Medininkai – Varniai” // Mūsų gamta 1970 m. nr. 12, p 19-20