Didžiai seniai žemaičiai ant aukšto sauso kalno išsipylė sau pilę ant upalio Tenžės ir tankiai gebėjo ant jo melstis, bet niekuomet nelaikė ten įgulos, todėl gudai, jūra pagal atplaukę, leidos į kraštą, atrado pilę ir užėmė. O kad žemaičiai neiškrapštytų, išmūrijo sau ant kalno aukštą bokštą, kuriame laikė įgulą, ir prisitiekė gan maisto.
Būdami ponais tos pilės, norėjo pajūriu valdyti ir tarės pamušę dalį Žemaičių. Išsigirdęs apie tai, Gintenis, aukščiausias kunigas, išleido į Žemaičius vieną kunigą, kur, paskyręs į karvaidas poną Kirkutį, liepė jam surinkti žmones ir įsigriauti į pilę. Žemaičiai, vardu aukščiausio kunigo vadinami, tuojau grobė ginklus ir susirinko į būrį. Buvo jų į tris tūkstančius. Kožnas iš tų turėjo už juostos keletą medžio strypų, šoblę, ragotinę, geležies bizūną, ant kurio galo kybojo geležies bumbalas nuo dviejų svarų, o nekurie ir seidokus su vylyčiomis.
Atsitiko tai birželio mėnesyj. Karvaida vedė juos prie Senkų kalno. Kuriuos gudai pamatę sukušo bokšte it skruzdės, šapeliui į skruzdyną įkritus. Žemaičiai tuojau apgulė kalną, o Kirkutis sušuko: „Matot, vyrai, jogei tie nedori atėjūnai įsimetė į mūsų pilę it širšūnai į svetimą drevę, nori mūsų žemę užimti, mus savo padaryti vergais ir mūsų dievus išnaikinti! Iškrapštykim tas bjaurybes, išmeskim iš mūsų žemės ir nepalikim nė vieno gyvo! Lai pažįsta, ką gali stiprūs žemaičiai padaryti!” Atsakė žmonės: „Visa tai beregint padarysim!” Vėl sušuko Kirkutis: „Ei, vaikai, strypų tuojau neišmėčiokit, vienas iš vieno iš visų pusių lipkit į kalną ir muškit gudus! Kas priešingaus, tas yra neprietelius!” Žemaičiai atsiliepė: „Liksim neliksim, bet kibsim!”
Tai tarę, up up pradėjo kabintis į kalną. Gudai gynės, bet, nebgalėdami ištverti, spruko į mūro bokštą ir užsidarė su geležies durimis. Pro skyles bokšto tačiau vylyčias laidė, nes parako ir strielbu tuokart dar nežinojo. Krito tuo kart gudų į penkias dešimtis, žemaičių ne mažiau.
Kirkutis, regėdamas užėjus kaitrą, vyrus pailsus ir išalkus, liepė pūsti ožragį, kaipo ženklą, kad atstotų. Šie tuojau, nulipę nuo kalno, susėdo valgyti – maisto kožnas maišelyj turėjo. Valgydami šnekėjos apie kritusius ir pažeistus. Vienas atsiliepė: „Kritę jau yra amžiname atilsyj, dievai užmokės jiems, nes, gyniodami tėvynės ir krašto savo, padėjo galvas; bet kaip mes įsilaušime į gudų mūro bokštą?” Kaži kas atsakė: „Nėra kuo rūpintis, turim geležies štangas su bartomis – išmušime geležies duris, viduj yra medžiagos – uždegsime ir išsvilinsime kaip vapsvas, į aulį įsimetusias. Dievai patys pagaliau mums padės!„
Besėdint gru gru gru perkūnas sugramėjo. Visi sušuko: „Šitai dievas jau eina mums ant pagalbos!„
Antslinko iš jūros juodai raudoni debesys, pakilo toks viesulas, jog ir pušis apsukui laužė; sustoję žemaičiai stebėjos į debesis, rankas iškėlė ir meldės sakydami:
Perkūnai dievaiti,
Nemušk žemaitį,
Bet mušk gudą,
Kaip šunį rudą!
Tris kartus vos tą maldą atkalbėjo, perkūnas činkt spyrė į gudų bokštą, žemė sudrebėjo, o gudų bokštas šmurkš įlindo į žemę su visais jo apgynėjais. Į jo vietą kliur kliur iššoko vanduo, ir pasidarė ant aukšto nuo amžių sauso kalno gilus prūdas, kurs tebėra ir lig šiolei. Nuo to laiko pilę tą žmonės praminė Bliūdkalniu.
Audra tuojau praslinko. Prasidžiugę žemaičiai keletą gudų, pažeistų, bet gyvų, sudegino ant garbės dievų savo. Apie tą atsitikimą pranešė aukščiausiam kunigui ir sugrįžo kožnas į namus savo.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 587-591