Senovinės lietuvių šventovės – tai Petro Tarasenkos bandymas praskleisti vieną paslaptingiausių mūsų praeities klodų: kaip iš tiesų atrodė senovinis lietuvių religinis pasaulis ir kokiose vietose jis buvo gyvai praktikuojamas. Šis straipsnis, publikuotas 1926 metų žurnalo „Švietimo darbas“ 6 numeryje, išsiskiria tuo, kad autorius drąsiai polemizuoja su tuomet vyravusia nuomone esą lietuviai neturėję tikrų šventovių, o religines apeigas atlikdavę bet kur.
Remdamasis archeologiniais duomenimis, vietovardžiais, kalbotyra ir gyva liaudies atmintimi, P. Tarasenka nuosekliai parodo, jog senovės lietuvių religija buvo organizuota, turėjo aiškiai atskirtus kultus ir jiems skirtas šventas vietas. Straipsnyje atskleidžiama dviejų pamatinių religinių sistemų sandara – mirusiųjų garbinimo (nekrokulto) ir gamtos garbinimo kulto – bei jų šventyklos: raguvas, romuvas ir alkas. Tai ne tik teorinis svarstymas, bet ir bandymas grąžinti šventoms vietoms jų tikrąją prasmę, kuri ilgainiui buvo ištrinta, supainiota ar sąmoningai nutylėta.
Šis tekstas svarbus ne tik kaip ankstyvas mokslinis darbas, bet ir kaip kvietimas iš naujo pažvelgti į Lietuvos kraštovaizdį – kalvas, slėnius, miškus ir vietovardžius – kaip į gyvą senosios religijos žemėlapį, kuriame dar tebeglūdi mūsų protėvių tikėjimo pėdsakai.
Senovinės lietuvių šventovės
Dar nėra tiksliai pažintas religinis senovės lietuvių kultas. Daug įvairių įvairiausių nuomonių, spėliojimų ir teorijų yra pa reiškę įvairūs tyrėjai apie šią paslaptingą mūsų žilos praeities sritį. Ką išrodė vienas, tai paneigė kitas, ir iki šiol dar niekas nėra galutinių ir tikrų išvadų padaręs. Drauge su ginču del paties religinio kulto esmės eina ginčai ir del buvimo Lietuvoje religinio kulto vietų – šventovių. Dauguma mokslininkų šventovių buvimo klausimui maža skiria dėmesio ir tvirtina, kad lietuviai senovėje visai neturėję šventovių, kaipo vietų, pašvestų religiniam kultui, ir kad tos ar kitos kulto apeigos buvusios atliekamos visur, kur to reikalavęs gyvenimas ar kitos aplinkybės.
Bet ši nuomonė neteisinga.
Kaip ir kitos kultūringos tautos, taip ir lietuviai senovėje turėjo šventovių, kurios buvo dviejų rūšių ir kiekviena buvo skiriama ypatingam religiniam kultui.
Mūsų senovinio religinio kulto tyrinėtojai savo reikalui davinius imdavosi ar iš istorinių raštų, ar dar gyvų liaudyje senovinio kulto palaikų: burtų, prietarų ir kitų, visai nepanagrinėję ir tiksliau nepažinę buvusiųjų kulto vietų.
Nagrinėdami medžiagines senovės liekanas su žmogaus darbo pėdsakais, kaip antai: piliakalnius, senkapius ir kitus senovinius paminklus, mokslininkai archeologai kaip reikia neįvertino religinio kulto vietų, o dažnai jų tiksliau ir nenagrinėjo. Taip, prof. A. Spicinas savo Lietuvos senovės paminklų apžvalgoję visai nepastebi mūsų buvusiųjų šventovių, maža ką pasako apie jas ir kiti mokslininkai.
Toks vengimas pažinti svarbius kulto vietų duomenis ir nutylėjimas apie tai buvo priežastimi, kad ir pati senovinė mūsų religija dar iki šiol neišaiškinta, ir ne vieno manoma, kad ir šventovių, kaipo yatingų kulto vietų, visai nebūta.
Rinkdamas kiekvieną žinutę apie Lietuvos senovės paminklus plačiam, Lietuvos archeologiniam žemėlapiui, kitų senovinių paminklų tarpe negalėjau nepastebėti dar gyvų žmonių atmintyje ar kaip kitaip pažymėtų senovinio religinio kulto vietų. Surinkęs kiek žinių apie šventoves iš vietų ir papildęs jas archeologijos ir kalbotyros duomenimis, galiu padaryti kelias naujas pastabas tiek del paties senovinio lietuvių religinio kulto esmės, tiek del pačių šventovių bei jų vardų, ir manau, kad mano pastebėjimai sudomins gal ne vieną ir pažadins patikrinti ir papildyti tas žinias, o kartu ir padėti tirti mūsų paslaptingąjį senovini religini kultą.
Lietuviai, latviai, prūsai ir kiti aisčiai senovėje turėjo du religiniu kultu: mirusiųjų gerbimo kultą, vad. nekrokultą ir gamtos garbinimo kultą. Seniausias religinis kultas aisčiuose buvo nekrokultas, – iš jo vėliau yra kilęs ir gamtos garbinimo kultas. Gerbdami pasižymėjusius savo bendruomenės narius, tikėdami juos galint tuo ar kitu būdu veikti gyvuosius aisčiai sudarė nekrokultą, o susidūrę arčiau su gamta ir jos reiškiniais, kurių negalėjo suprasti, tą ar kitą gamtos reiškinį pavedė valdyti aiškiau vaizduojamiems nekrokulto asmenims ir tuo būdu surado gamtos dievus ir atskirą gamtos garbinimo kultą.
Nors gamtos garbinimo kultas yra išsiskleidęs iš nekrokulto, bet nėra jo atstojęs, ir visą laiką lietuviai stabmeldžiai turėjo tuodu religiniu kultu ir atskiras jiems šventoves.
Nuo pastabų del plačiai vartojamo pavadinimo garsiosios senovėje „Romuvos“ šventovės ir pradėsiu aš savo paaiškinimus apie senovines lietuvių šventoves.
Daug įvairiausių nuomonių bei spėliojimų yra padaryta del „Romuvos“ pavadinimo ir jos buvimo vietos. Tačiau šiandien „Romuvos“ paslaptis yra jau gana tiksliai išaiškinta, bet vis dėlto „Romuvos“ pavadinimas dažnai yra vartojamas visai ne ta prasmę, kurią ji yra turėjusi senovėje.
Tyrinėdamas „Romuvos pavadinimą, prof. K. Būga savo pirmoje tam klausimui pašvęstoje monografijoje „Romuvos“ vardo kilčiai išaiškintį jį išveda iš lietuviško žodžio „remuo“, senovinio indų „ramos” juosvas, juodas” ir latvių „rume” prasmėj „deginti” ir pavadinimą „Romuva“ laiko reiškiantį: „turis kūrenamąją vietą“. Nors toks išaiškinimas „Romuvos“, pavadinimo prasmės iš dalies ir tinka šventovės prasmei, nes žinom, kad kūrenimas šventos ugnies buvo vyriausiuoju kulto dalyku, tačiau šiuo atveju toks išaiškinimas pavadinimo „Romuva“ prasmės nėra teisingas. Vėliau tai supratęs prof. K. Būga savo naujoje šio klausimo pastaboje „Romuvos“ vardą randa kilusį iš prūsų žodžio „romus”, latvių „rams”= „ramus” ir reiškiantį „ramumą, ramybės vietą”. Šventovės pavadinimą „Romuva“ „ramumo“ vietos prasme išaiškino ir istorininkas A. Miežinskis, pridėdamas, kad toji ramumo bei ramybės vietą esanti „dievų garbinimo vieta”, vadinasi „maldavimo vieta šventa vieta”.
Tiek prof. K. Būga, tiek A. Miežinskis, remdamiesi Dusburgo, Mikalojaus Jarošiniečio ir Grunnau’o chronikų duomenimis, nustatė, kad „Romuvos“ pavadinimas nėra bendras visoms prūsų bei lietuvių šventovėms, kaip kad tai yra supratę daugelis mūsų istorininkų, bet buvęs tikrinis vardas vienos tik šventovės prūsų gyvenamojoje srityje Nadravėje, bet kur tos „Romuvos” būta, tiksliai iki šiol nustatyti nepasisekę.
Nors „Romuvos“ vardas yra teikiamas tik vienai vietai, tačiau del savo pavadinimo prasmės paminėtieji mokslininkai sutinka, kad panašūs vietų pavadinimai su kamįenais „,rom ram“ galėją būti taikomi ir kitur esančioms šventovėms. Ši pastaba yra visai teisinga ir padeda išaiškinti, kuriam kultui buvo skiriama „Romuvos“ šventovė.
Santykiavimą tarp vietos savybių ir pavadinimo galima visur pastebėti, užtenka čia priminti įvairios mūsų vietovardės: „Pakalnės, Užpelkės, Paupiai, Beržiai ir kiti”, kad pastebėtume tikrinius vietų vardus atatinkant geografines savybes, o kartais ir archeologiniam turiniui, kaip antai: Papilė, Pilkalniai, Piliakalniai pažymi esančius juose piliakalnius; Kapmilžiai, Užkapiai kapines ir t. t. Tą pat mes matom ir skiriant vardus toms ir kitoms šventovietėms, kurioms nors ir neteikdavo vienodų bendrinių vardų, ar kiekvienai vietai skirdavo ypatingą pavadinimą, bet šventovės savybes kartais pažymėdavo ir tikriniu vietos vardu. Palyginę „Romuvos“ pavadinimą sų kitų buvusiųjų šventoviečių pavadinimais, pavyzdžiui: Rambynas, Rominta ir kit., visur randame kamieną, reiškiantį „ramumo“ bei „ramybės” vietą.
Dabar kyla klausimas, kuriam gi kultui buvo skiriamos šventovės, turėjusios savo pavadinimuose kamieną „,rom ram?” Šio klausimo nė vienas tyrinėtojas nėra gvildenęs.
Į jį atsako iš dalies patsai vietos pavadinimas Romuva, Rambynas, Rominta ir kitos panašios vietos, reiškiančios „ramumo“ bei „ramybės” vietas, negalėjo būti pašvęstos gamtos kultui, gyvasties garbinimui, ir aišku, kad jos buvo nekrokulto šventovės, kur buvo laidojami su tam tikromis apeigomis mirusieji, ten garbinami ir dievinami.
Toks mano spėliojimas ne vienam gal pasirodys esąs pagrįstas vien tik šventoviečių pavadinimo prasme, del to esąs mažai įtikinamas ir reikalingas rimtesnių įrodymų. Yra ir jų. A. Miežinskis savo monografijoje apie „Krive” pastebi, kad „Romuvos“ vaidila „Krivė“ „iššaukdavęs mirusiųjų sielas, kurios galėdavę pasireikšti tik „šventai ugniai degant, ir tuo pabrėžia Romuvos šventovės paskyrimą. Bet daugiausia įrodymų rasime, pažinę tu vietų archeologinį turinį, nęs aišku, jog nekrokulto vietose turėjo būti kapinės.
E. Hollack’as archeologiniame savo Prūsų Rytų žemėlapyje mini garsų Rambyną kaipo šventakalnį su akmenų aukuru, bet kartu pažymi, kad šalia jo esąs turtingas senkapis, tokių pat senkapių esą Ramintoje (Galdapės apskr.), Ramučiuose (Klaipėdos apskr.) ir dar keliose vietose, turinčiose savo pavadinimuose kamieną „ram-rom”.
Įdomus čia vienas reiškinys: tuo tarpu, kai tokį santykiavimą tarp vietos pavadinimų su kamienais „rom-ram” esamais jose senkapiais randame Prūsų žemėje, to visai nepastebima kitų aisčių žemėse. Iš visų man žinomų archeologinių Lietuvos vietų, o jų aš esu surinkęs per 3.000, nėra nė vieno pavadinimo su kamienu ram-rom”, kur būtų pažymėtas senkapis, nors panašių pavadinimų su kitais archeologiniais paminklais Lietuvoje netrūksta. F. Pokrovskio rodoma šventovės vieta Romainių dvare ties Kaunu dar jokių archeologiniu turiniu nėra patvirtinta.
Tuo būdu pavadinimas „Romuva“ ir kiti giminingi šventviečių vardai skirianti yra, nekrokulto šventovėms ir tik vienų prūsų, o lietuviai ir kiti aisčiai tąja prasme pavadinimų savo nekrokulto, šventovėms neteikė. Kiek leidžia archeologiniai duomens, reikia manyti, kad „Romuvos“ ir panašūs pavadinimai yra suteikti tik vėlesnėms nekrokulto vietoms, kai prūsai, jau buvo galutinai atsiskyrę nuo kitų aisčių, išsiugdę kalbos savybes ir savaimingą kultūrą ir jau buvo užmiršę senovinių nekrokulto šventovių pavadiņimo reikšmę.
Drauge su naujais nekrokulto šventovių pavadinimais, kilusiais iš kamieno „ram-rom“, senprūsiai, o drauge ir visi kiti aisčiai, turėjo dar ir kitą daug senesnį nekrokulto šventovėms pavadinimą ir plačiai jį vartodavo. Nagrinėdami ir senuosius nekrokulto šventovių pavadinimus, irgi matome turėjus noro sutaikinti tikriniai šventoviečių pavadinimai su šventovių paskyrimu ir jų savybėmis.
Visi aisčiai ir visi kiti indoeuropiečiai dar savo prokalbės gadynėje, gyvendami visi drauge, yra sudarę nekrokultą, kurio vietoms yra suteikės bendrą visiems indoeuropiečiams pavadinimą. Šito pavadinimo reikšmę ir jojo prasmę ilgainiui užmiršo visos tautos, užmiršo jas taip pat, ir lietuviai, nors šitą pavadinimą žinojo ir ilgą laiką jį vartojo. Bendras visiems aisčiams ir daugumai kitų indoeuropiečių tautoms nekrokulto šventovių pavadinimas yra „ragas — raguva“, išreiškiamas su įvairiomis priesagomis. „Rago“ bei „raguvos“ pavadinimo prasmę senai, kad ir trumpai, yra pastebėję mūsų senovės tyrėjai ir įvairiai jį aiškinę. Prof. E. Volteris „ragą“ laiko tik lauko iškyšuliu, sudarytą dviejų upių bei skardžio, ant kurių buvo įrengiamos senovėje šventovės. Nors lauko iškyšuliai savo geografine padėtimi kartais ir primena raguočių „ragą“, bet ne del to panašumo kilo nekrokulto pavadinimas „ragas”. Tik vienoj sanskritų kalboj yrą likusi aiški „rago“ (rahas) žodžio prasmė, reiškianti „ramumo, slėpiningumo vietą“. „Ramios, slėpiningos vietos” prasmę turi ir visi mūsų pavadinimai, kilusieji iš žodžių „ragas“ bei „raguva”; jie pažymi tuo „ramias, šventas” nekrokulto vietas.
„Rago“ bei „raguvos“ pavadinimą žinojo teikiant ypatingos paskirties vietoms, be prof. E. Volterio, ir kiti mūsų senovės tyrėjai, bet ne visi atspėjo tikrąją to pavadinimo prasmę. J. Šliupas savo veikale „Lietuvių Tauta“ nors ir žino pavadinima „ragas”, bet klaidingai juo vadina akmenį aukurą, buvusį šventuose „,elkuose” alkuose. Kiek teisingiau apibrėžia „rago“ prasmę A. Miežinskis, rašydamas: „Miškų deivė yra – Ragana burtininkė, kurios pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „ragas“ iškišulys upių santakoje. Raguose rinkdavosi lietuviai melstis, del to ir kilo jų pavadinimas „Šventaragiais“. Šventieji ragai buvo šventuose miškuose, kur gyveno „raganos”. Nors A. Miežinksis ir randa ryšį tarp žodžių „ragana“ ir ragas“ ir nors šventose maldos vietose buvo akmens aukurai („ragas” J. Šliupo), tačiau tikrąją pavadinimo „ragas“ prasmę nei A. Miežinskis, nei kiti paminėti čia mokslininkai nėra atspėję. Tikriau apie „rago“ prasmę, kaipo nekrokulto šventovę, pažymėjo S. Daukantas savo „Bude”, kur, aiškindamas senovės lietuvių nedeginto lavono laidojimo kapo įrengimą, rašo: „Jį (kapą) vadino šventu ruogiu (ragu)“. „Rago“ tikrąją prasmę pastebi ir J. Basanavičius, rašydamas: „Vieta, kur mirusiųjų kūnus sudegindavo, vadinosi „Šventas ragas“, ji buvo pašventintuose gegužiuose bei gojuose įtaisoma. Ant kalnų arba kalnelių būdavo sukraunamas laužas ąžuolinių malkų ir lavonas sudeginamas, o surinkti kauleliai urnose arba puoduose sudėti tapė ir tankiausiai tuojau ant kalnelio palaidojami buvo“.
Tuo būdu „rago” prasmės paaiškinimai S. Daukanto ir J. Basanavičiaus, kurie pastebi, kad jis buvęs ne tik šventove, bet kartu ir kapinėmis, yra teisingi.
Beieškodamas „rago” prasmės paaiškinimų archeologijos duomenyse ir pažinęs daug vietų pavadinimų, kilusių iš kamieno „rag-rog”, visur pastebėjau, kad tose vietose ir iš tikrųjų būta nekrokulto šventovės, nuo kurių ir šiandieną dar yra užsilikę turtingi senkapiai, Kaipo pavyzdį priminsiu čia Šventaragio slėnį Vilniuje, kur, anot kai kurių istorininkų, buvęs sudegintas kunigaikštis Šventaragis, kurio vardu vėliau ir buvęs pramintas slėnys. Kad Vilniaus slėnyje, šventajame „rage” buvo sudegintas kažkoks kunigaikštis, tai gali būti teisybė, bet kad „Šventaragis” būtų įgijęs asmens vardą abejotina. Vilniaus istorinis „Šventasis ragas“ tokios pat kilmės, kaip ir kaimo pavadinimas „Šventaragiai“ (Kražių apylinkėje), kur yra senkapis „Šventaragio” pusiasalis Melkestros ežero gale ties Eigelių km., Malėtų valsč., kur irgi yra senkapis ir įdomus antkapis, stulpo pavidalo akmuo (stabakūlis), kaip „Alkaragio” pusiasalio Ūsių ežere ties Kuprių kaimu, Linkmenų valsčiuje. Bet ir daugelyje kitų „ragų” irgi yra senkapių, kaip antai: Rusių Ragas (kaimas ties Čiobiškio bažn.), kur yra turtingi VIII-IX amž. lietuvių kultūros pilkapiai, Žalias Ragas (km. Žaslių apylinkėje), pažymėtinas irgi senkapiais, Raginėnai (km. Šeduvos valsč.) su turtingu senkapiu ir plačiai žinoma VI-VIII amž. Raginėnų kultūra, Raguva (miest. Panevėžio apskr.) su turtingu senkapiu ir M. Balinskio pažymėtu akmens aukuru su iškaltais ant jo žalčiais. Žaltys, kaip žinome buvo vienas iš garbinamųjų senovėje gyvūnų, pašvęstas piktam požemio karalystės dievui Pikuliui, kuris kankindavęs mirusiųjų sielas. Ant šito akmens buvo dedamos aukos. Garsaus „Žalčio“ akmens dabartinės vietos, kad ir kaip stengiausi, man nepavyko surasti. Antrą akmenį, su iškalta ant jo žalčio galva, žinau esant Vyžuonių m. (Utenos apskr.); jis yra įmūrytas i bažnyčios pamatą ir čia liaudies padavimuose rišamas su nekrokultu.
Nesuprantamas iki šiol lietuvių garbinimas senovėje žalčio dabar yra aiškus, buvo tai daroma tik nekrokulto apeigose.
Tęsdamas toliau vietų sąrašą su pavadinimais, kilusiais iš kamieno „rag-rog”, pastebėsiu dar kelias: Raguvėlės (Panevėžio apskr.) senkapis, „Raguvos“ piliakalnis (Skomontų km., Švėkšnos valsč.) pažymėtinas netoli esančiu senkapiu IX – X amž. Klaipėdos (kuršių) kultūros. Neturiu žinių, ar yra senkapių prie kitų vietų, taip gausingai išmėtytų po visą Lietuvą, kurių pavadinimai yra kilę iš kamieno „ram-rom“.
Nekrokulto šventovių „ragų“ bei „raguva“ randame ir Prūsuose, kur tie pavadinimai buvo vartojami greta pavadinimų, kilusių iš kamieno „ram-rom“. Kuo buvo pagrįstas suteikimas naujojo vardo nekrokulto šventovėms senoje vietoje, tuo tarpu negalima aiškiai pasakyti: ar naujasis vardas atsirado kartu su nekrokulto apeigų pasikeitimų, pavyzdžiui, liovusis deginus lavonus, ar kuo kitu, sunku žinoti. Tačiau „raguvų“ buvimą Prūsuose greta „romuvų“ liudija ir tai, kad vietose, kurių pavadinimai yra kilę iš kamieno „rag”, atrandami yra senkapiai tos pačios kultūros, kuri aptikta yra ir vietose, turinčiose savo pavadinime kamieną „ram-rom”. Iš žinomų tokių nekrokulto vietų Prūsuose reikia pastebėti: Raginėnai (km. Fišenhauseno apskr.) su turtingu senkapiu, Ragainės m. senkapis, Ragaliai (Lyko apskr.) irgi senkapis ir t. t.
Palyginę tuo būdu kiek kalbotyros ir archeologijos duomenis, galime pasakyti, kad aisčiai senovėje yra turėję nekrokulto šventovėms kapinėms vardą „raguva“, o prūsai „raguva“ ir „romuva“.
Gal dar kas paabejos del tokios išvados ir pastebės, kad toks lyginimas nėra tikras, nes greta vietų su pavadinimais, kilusiais iš kamienų „ram-rom” bei „rag-rog”, kurie yra pažymėti senkapiais, yra daugybė vietų kitaip pavadintų, kur irgi yra senkapių, bet tos vietos jau yra naujesnių laikų padaras; jos buvo įsteigiamos krikščionių ties naujosiomis sodybomis, o taip pat ir senosios laidojimo vietos buvo pramintos kapinėmis; del to turime, kad ir nedaug, ir tikrinių vietų vardų, kaip antai: Užkapiai, Kapeliai, Kapinės ir t. t.
Baigti rašto apie senovės lietuvių nekrokulto šventoves ir jų pavadinimus dar negaliu nepadaręs kelių, kad ir trumpų, pastabų del visų kitų įvairios reikšmės žodžių su kamienais „rag- rog”, kurie, be abejojimo, yra gavę savo pradžią nuo nekrokul to ir tik su juo turi ryšius.
Plačiai, žinomieji mūsų mitologijoje dievai Ragutis ir Ragutienė yra laikomi girtuoklystės bei paleistuvystės dievais. Toks apibūdinimas tųjų dievų yra neteisingas: ir Ragutis ir Ragutienė yra dievai šventų, ramių vietų „ragu“ bei „raguvų“, tikriau, jie yra laidojimo apeigų šermenų dievai, šermenų, per kurias mūsų bočiai pagerbdavo mirusiuosius ir gėrimais.
Baisūs raganiai bei raganos, tos mūsų pasakų baidyklės, irgi turi būt rišami su senoviniu nekrokultu. Kaip aukščiau esu pastebėjęs, jau A. Miežinskis teikė raganoms deivės vardą, kuri buva garbinama miškuose, o vėliau visi raganiai ir raganos virsta burtininkais ir burtininkėmis, kurie jau istoriniais laikais neteisingai būdavo apkaltinami ir deginami „Raganų” kalne. Raganiai ir raganos senovėje buvo nekrokulto apeigų tvarkytojai „raguvų“ vaidilos ir vaidilutės.
Daiktavardis „ragas“ (gyvulio) ir veiksmažodis „ragauti“ irgi bene bus tik įgavę savo prasmės sąryšyje su senoviniu nekrokultu. Dar tolimojoje praeityje pirmieji nekrokulto apeigų indai buvo iš „rago“, iš tų indų „ragaudavo“, bet negerdavo.
Ragotinė ginklas, kuris bene buvo pirmą kartą darytas iš rago, o vėliau buvo apeiginiu nekrokulto ginklu, su kuriuo laidodavo mirusiuosius.
Rogės – vežėčios, ant kurių perveždavo numirėlius iš namų į „raguvas“.
Ragaišis ir raguolės ar nebuvo gaminami tik raguvoms ir valgomi nekrokulto apeigų metu. Raguolės-blynai ir kvietiniai ragaišiai (pyragai) dar ir šiandieną vyriausias šermenų valgis slavuose. Iš to gal yra ir kilę kaimų pavadinimai: Ragaišiai (Darkiemio apskr., Rytprūsiuose). kur E. Hollacko žemėlapyje pažymėti yra senkapiai ir akmuo – aukuras su pėdu, Pyragiai (km. Ukmergės apskr.) – senkapis; Ragoliškiai (Švenčionių apskr.) irgi senkapis.
Tuo būdu, remiantis daugeliu duomenų, galima sakyti, kad senovės lietuviuose mirusiųjų gerbimas nebuvo tik tradicija, bet plačiai įsigalėjęs ypatingas religinis kultas – nekrokultas, kuris turėjo ir tam tikrą organizaciją ir tam tikras šventoves „raguvas“ bei „romuvas“.
II
Turėdami greta nekrokulto gamtos garbinimo kultą, senovėje aisčiai, tame tarpe ir lietuviai, turėjo ir tam tikras gamtos kulto šventoves, kurių negalima lyginti su „raguvomis“ bei „romuvomis“.
Pilna gyvybės gamta ir jos sudievinti reiškiniai negali būti rišami su šventovėmis, kurios buvo ramybės vietomis; gamtos kulto vietoms buvo teikiami pavadinimai ar sąryšyje su garbinamais juose dievais (Perkūnkalniai, Kaukokalniai, Kurkliai ir t.t.), ar tiesiog vadindami jas bendru vardu „Švent…“: Šventkalnis, Šventežeris ir kiti, kurie Prūsuose vėliau buvo suvokietinti ir gavo pavadinimus: Heiligenfelde, Heiligenwalde ir t.t.
„Šventų“ vietų, kurios buvo skiriamos gamtos kultui, yra daugybė visam plote, kur senovėje gyventa aisčių. Jos buvo skiriamos nuo kitų šventų vietų – „raguvų“ bei „romuvų“, ir duodamas jiems savotiškas vardas „Alka“, iš ko turime daug vietovardžių, kaip antai: Alkos kalnai, Alkokalniai, Alkai ir t.t.
Kelias žodžio „Alka“ prasmes pažymi K. Būga. „Lietuvių kalbos žodyne” I sąsiuvinyje aiškina tai esanti šventa vieta, stabų (idolų) vieta, ir pagalios laidojimo vieta. Kiek iš dalies teisingi pirmieji trys aiškimai, tiek neteisingas yra paskutinis pastebėjimas, kad „Alkose” buvusi laidojimo vieta, nes niekur ten nerandama senkapių.
Tikriau išaiškina „Alkos” pavadinimo prasmę palyginimas su kitomis kalbomis: „elka-elk” latvių, „heilg“ senovės normanų iš „heilige“ vokiečių, kurie tolygūs yra su mūsų žodžiu „šventas”. Tuo būdu teikimas gamtos kulto vietoms pavadiņimo „alka“ yra tos pačios reikšmės, kaip ir teikimas jiems pavadinimo „šventos” vietos. Alkose galėjo stovėti stabai, bet „alkos” nebuvo patys stabai, nors vartojamas buvo posakis ,,alkos stabai“, t. y. „šventi stabai”.
Paaiškinimas pavadinimo „Alka”, kaipo gamtos kulto vietų, turi šiek tiek ir archeologinių duomenų, nors niekas iš Lietuvos praeities tyrinėtojų neįvertino mūsų „,alkokalnius“ turint archeologinės reikšmės. Aptinkamos visoje Lietuvoje „alkos” dažniausiai randamos ties pilimi, kalnu ar kitu kuriuo gyvenimo senovėje pėdsaku, kaip antai, ties Medvėgalio (Kaltinėnų valsč.) bei Įpilties (Skuodo valsč.) piliakalniu. Jokių ypatingų vietos parengimų nebuvo daroma, o parenkami buvo natūralūs kalnai ir ant jų buvo įrengiamos „,alkos”. Tik vienuose Padievyčiuose (Laukuvos valsč.), ant garsaus Dievyčio kalno, yra pastebėta, kad kalno šlaitas vienoj vietoj yra nukastas. Dažnai ant „alkų“ randama kiek akmenų iš buvusių čia pastatytų aukurų, o neretai ir anglių bei pelenų. „Alkas” buvus šventovėmis rodo ir liaudies padavimai, minėdami, kad ant jų stovėjusios bažnyčios ir vėliau nugrimzdusios. Tais pačiais padavimais liaudis primena, nors ir neaiškiai, kad įvedus krikščionybę ant daugumos „ragų“ ir „alkų“ buvo pastatytos bažnyčios, koplyčios ir kryžiai. Neretai geležiniai kryžiai yra įtvirtinti alkose į akmenis, kurie yra buvę aukurais, arba pastatytos ant jų koplytėlės. Kartais šalia koplyčios guli dar ir akmuo aukuras su „pėda“ (Alkupių kaime, Kvedarnos valsč., ant Šventokalnio). Kito vietose žodis „alkos” buvo pakeistas „Šventu”; likusieji aukurai buvo paimti globoti naujų dvasininkų, palaikyti stebuklingais (Razalime, Geluonuose, Mitkiškiuose ties Kernava). Dauguma alkų, įvedus krikščionybę, buvo apleista ir dvasininkų buvo draudžiama juos lankyti, nors liaudis ilgai dar negalėjo atprasti nuo maldos vietų ir bočių kapų, kurie vėliau buvo praminti „velnio” kapais, „velniokalniais“, „raganų kalnais”; dar XVI amž., kaip liudija vyskupas M. Valančius, ant Alkos ties Salantais buvo deginama šventoji ugnis.
Tuo būdu pažinę kiek medžiagines senovės lietuvių religinio kulto liekanas ir parėmę jas kalbotyros duomenimis, randame, kad senieji lietuviai yra turėję dviejų rūšių religinį kultą ir ypatingas kiekvienam kultui šventoves: „ramuvas” bei „raguvas” nekrokultui ir „alkas“ gamtos kultui.
Kaip „raguose“, taip ir „alkose“, be abejo, buvo įrengiami tam tikri trobesiai – „bažnyčios“, nes kai kuriose vietose yra dar likę iš buvusių čia medinių trobesių ir akmenų, o žemėje ir anglių.
Akyli stebėjimai ir tyrinėjimai užmirštų mūsų senovės Šventųjų vietų suteiks dar daug medžiagos religinio mūsų senovės kulto paslaptimis pažinti ir kartu pataisys kai kurių mūsų istorininkų nuomonę, kad senovėje lietuviai neturėję jokių ypatingų šventovių.
P. Tarasenka „Senovinės lietuvių šventovės” Švietimo darbas 1926 m., nr. 6., p. 706-716