Šilėti Švenčionijos pietryčiai – tai kvietimas pažinti vieną tyliausių, bet kartu ir turtingiausių Lietuvos kampelių, kuriame gamta, istorija ir gyvoji kaimų kultūra susilieja į vientisą kraštovaizdžio pasakojimą. Česlovo Kudabos tekstas atveria smėlėtą, banguotą ir pušynais kvepiantį Švenčionių rajono pietrytinį paribį, dažnai apeinamą turistų, bet stebinantį savo įvairove, senumu ir ramia didybe.
Vadovaujantis šiuo aprašymu galima susidaryti išties nuostabių pažintinių maršrutų: nuo Cirkliškio kalvų ir Modžiūnų bei Mėžionių gatvinių kaimų, per Meros ir Sarios paupius, pilkapynus, ežerus, senus malūnus, iki Vidutinės, Strūnaičio ir kitų šilų apsuptų gyvenviečių. Autorius ne tik veda per vietoves, bet ir moko matyti – reljefą, miškų struktūrą, sodybų išsidėstymą, dainuojančius kaimus, žmonių santykį su žeme ir atmintimi.
Tai tekstas, kuris gali tapti gyvu kelionių vadovu – lėtam ėjimui, dviračių žygiams ar savaitgalio klajonėms po Švenčionių rajono pietrytinę aplinką, kur kiekvienas takas veda ne tik per mišką ar lauką, bet ir per laiko sluoksnius.
Šilėti Švenčionijos pietryčiai
Nuo Švenčionių į kurią pasaulio šalį bepasuksi – rasi akiratį, peizažą kitą. Į pietryčius žemė smėlėta, banguota, šilėta, gerokai pasvirusi tarsi šyla pietiniame įsaulyje. Ne taip jau dažnai tenlink pasuka turistas, gamtos nuošalumų mėgėjas paprasčiausiai maža ko tikisi pamatyti. O be reikalo. Ne taip jau vienoda, kasdieniška Meros paupėse, pagiriuose, sodžiuose. Sumanytas maršrutas siūlomas pradėti nuo Cirkliškio pakilumų, kur riogso aukštokos masyvios kalvos, besirikiuojančios nuo pat Švenčionių pietinių priemiesčių. Nuo jų atsiskleidžia platesnės apžvalgos į vakarus. Vienos nuošlaitėje nemažas Modžiūnų sodžius. Nuo mūsų kelio gerai matyti daržų galuose graži rikiuotė senų klojimų. Įdomūs savo kompozicija kiemai, pastatai bei pastarųjų išsidėstymas. 26 kaimo sodybos paskelbtos liaudles architektūros paminklais, tuo pačiu ir visas kaimas yra urbanistinis paminklas. Nuo Modžiūnų apie tris kilometrus į vakarus yra dar didesnis Mėžionių gatvinis kaimas, kuriame net 35 sodybos paskelbtos saugomomis.
Kiek šiauriau palikę Poškonių, Trūdų bei kiti kaimai garsėjo savo muzikantais Poškonyse 1897 metais gimė, užaugo Jadvyga Jonelytė-Nalivaikienė – talentinga liaudies tapytoja. Paprasta kaimo moteris, išgyvenusi sunkią žemdirbės, darbininkės dalią, senatvėje pasireiškė ir mene. Mylėjo savo gimtą Poškonių sodžių. Pirmojo pasaulinio karo nublokšta iš Lietuvos, 14 metų gyveno Odesoje, ilgėjosi gimtinės. „Aš vis negalėjau be savo krašto. Būdavo nueinu kur. Visi linksminasi, o aš sėdžiu ir apie savo pušis galvoju…„
Tuose plačiuose laukuose, po kuriuos čia nuo kelio žvalgomės, išties nemaža pušų…
Mūsų plentui nuo pakilumos leidžiantis, prasideda miškas. Dažniausiai sausi pušynai. Čia žinomi keli pilkapynai: Mėžionių (IV-V a.), tyrinėti 1894 metais, Peršaukčio (IX-XVII a.). Pastarieji yra Peršaukščio ežero šiauriniame krante.
Peršaukštis patraukli vietovė. Ji prie Sario aukštupio, kuris čia kartu su Peršaukščio ežeru patvenktas. Dabar ta vieta paversta vaikų poilsio stovyklaviete, yra vasarnamių, tam reikalui pritaikytas ir buvęs malūnas. O pietiniame ežero krante, kur nuo plento kelias atsišakoja į Strūnaitį, 1966 metais rajono komjaunuoliai ir Vilniaus universiteto studentai supylė partizanų žygdarbiams atminti šlovės kalvą. Dabar čia, miškėtoje pakelėje, kasmet susirenkama pažymėti kovų atminimo šventes, čia sustoja prakeliaujantys rajono svečiai, turistai.
Nuo kelio į dešinę, nedideliu atokumu, beveik lygiagrečiai nusidriekia ilgas, siauras, kiek vingiuotas Sarių ežeras. Ežero pietiniame gale, kur išteka Saria, to paties vardo kaimas. Jo senumą liudija netoliese šalia Laukių IV-IX amžių pilkapiai, XIV-XVI amžių senkapis (abu archeologiniai objektai neseniai ištirti). Sariuose dabar gyvena keli šimtai žmonių, gyvenvietė auga. Ji patogioje (prie kelio), gražioje vietoje (prie ežero, upelis patvenktas, yra malūnas, netoli šilai). Ši vietovė gerai pažįstama Vilniaus universiteto studentams. Čia 1971 metų vasarą dirbo kraštotyrininkų ekspedicija. Apylinkės buvo ištirtos, dainos, prisiminimai, kita ekspedicijos medžiaga paskelbta.
Nuo Sarių pravartu pasukti į vakarus vieškeliu, kuris veda į Švenčionėlius. Čia galima kiek net nustebti netikėtai radus kalvotą peizažą. Kalvos nors nedidelės, bet šlaitai statoki, viršūnės kuplios, nuošlaitės į daubas staigios. O riedulių, akmenų kiek ir kokių!.. Tiesa, jų kasmet mažėja -vietovė kultūrinama. Tai nelabai tinkamas dirvoms paviršius, čia geriau derėtų miškas. Šias kalvotas apylinkes mėgsta pušys, lapuočiai, jų tarpe neretai auga ąžuolai. Tenlink vieškeliu leidžiantis, pasukant nuo jo vienu ar kitu keleliu galima rasti įdomių, dar lankytojams nepasiūlytų vietų, objektų. Keletas senu medžių, paskelbtų gamtos paminklais Sarių tuopa, Laužėnuose ąžuolas ir liepa, Grybų kaime kelios senos liepos, guobos, ąžuolai. Įdomūs patys kaimai, ypač Grybai. Čia buvusio dvaro XVIII amžiaus pastatų (rūmai, kumetynas, tvartai, sandėlis) ansamblis pripažintas architektūros paminklu. Netoliese Račkiškės kaimo kapų koplyčia (1776 m.) taip pat buvo įrašyta į saugomų architektūros objektų sąrašą. Neseniai jie pervežti į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Šalimais esančio Bogutiškės kaimo laukuose prie kelio į Mežionis II amžiaus prieš mūsų erą II mūsų eros amžių piliakalnis.
Taigi Sarių, Grybų apylinkės įdomios savo gamta, žmogaus kūrybos ypatumais, išlikusiais kultūros paminklais. Turint laiko, galima kelionę tęsti toliau, pasidairyti po kitas šių paupių bei pamiškių nuošalumas. Iš tokių verta aplankyti Dotenėnus, Burbas, Miežionėlius. Gražūs tai sodžiai.
Grįžkime į Sarius ir tęskime savo kelionę Vilniaus keliu į pietų pusę. Ir toliau bus nemaža miško. Laukai dažniausia užsibaigia jų paribiuose, užuolankose. Pirmas iš pakelės kaimų Juzina, toliau Šutai. Pastarasis kaimas savitai guli nuo šiaurės pusės užstotas aukštesnės reljefo pakopos mišku joje, taigi yra aukštoje užuovėjoje nuo žiemių, o kartu pietinėje atokaitoje. Kaimas mūsų laikais statosi, ilgėja į pietus link Daumilų kito tokio pat ramaus ir įdomaus sodžiaus. Nuo Daumilų į pietus netrukus prasideda Gelednios miškai, už kurių Baltarusijos žemės. Mums prikeliavus Meros upelį, pravartu pirmu aiškesniu keleliu pasukti į kairę. Tai Vidutinės, Strūnaičio apylinkės. Čia pasitaikys bene gražiausi visoje Rytų Lietuvoje gatviniai kaimai: Šilinė, Ziboliškė, Simaniškė, Vidutinė, Karklinė ir kiti. Kol dar nepriartėjome prie kurio nors iš šių kaimų, iš tolo pasigėrėkime apylinkių peizažu. Paviršius dažniausia priesmėlingas, todėl ne taip pabjūra šlapymečiu. Akiratį uždaro, tarsi įrėmina, miškai, paįvairina artimesni miškeliai, kyšantys tarpulaukiuose. Daugiausia šilų, jų pašaliuose šen ten pilkapynai. Į pietus nuo Vidutinės taip pat miškai, nedideliais plotais suvešeję palei Strūnos upelį. Miško ir upelio pašalėje glaudžiasi Kulbokiškė, Svitailiškė, Lugiai kaimeliukai susideda dažniausiai tik iš kelių kiemų. O šalia vėl pilkapynai. Tokie pilkapynai yra šalia Svitailiškės (du šimtai metrų į pietvakarius). Visi šie archeologinial objektai paskelbti saugomais.
Vidutinės kaimas išaugo, pailgėjo, prasiplėtė ir dabar beveik susiliečia su kaimyniniu Karklinės kaimu. Jame jau galima įžiūrėti dvi dalis – naująją, kurioje iškilo baltų mūro pastatų, jų tarpe nauji kultūros namai. Čia numatyta kurti parką. O senoje vietoje liko medinė Vidutinės gatvė Senakaimis. Ne bet koks nuotaikingas savo senoviškumo patrauklumu, gražiai susitvarkęs, „pasitempęs”. Septyniolika Vidutinės kiemų pripažinti vertingais liaudies architektūros požiūriu, paskelbti saugomais. Gyvenvietė tvarkinga, jauki, Auginama sodų, palangėse sėjama gėlių, senu įpratimu jos aptvertos – gėlių darželiai… Yra ir kitų šiam kaimui būdingų bruožų. Na, kad ir suoleliai gatvės pakraštyje, ties kiekvieno namo galu. Išeina vakarais senesni žmonės, pasėdi, pasiklauso vieni kitų, pasiguodžia. O kitkart – padainuoja. O dainuojama čia gal daugiau nei visur kitur rajone. Jau keliolika metų vidutiniškės moterys džiugina savo dainomis, pasakojimais, kitomis etnografinėmis puošmenomis.
Iš Vidutinės į Švenčionis galime leistis vienu kuriuo nors pasirinktu keliu. Lydės tas pats peizažas: ramus taikiais toliais, geras, dainingas…
Pučia vėjelis iš visų šonų…
Krenta raselė nuo žolynėlių…
Tiesus kelias į Švenčionis pro Strūnaičio miestelį. Jis Kunos klonyje ne prie Strūnos upelio (anas už pakilumėlės į rytus, srūva sekančiu kloniu), bet vardas iš jo gautas. Vietovė nebejauna, viduramžiais priklausiusi Sarių dvarui. Iš dvaro laikų likes mūrinis vandens malūnas, senoji miestelio dalis, 1848 metais statyta bažnyčia, dabar respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Joje keletas tapybos darbų pripažinti vertingais dailės paminklais, saugomi. Į rytus nuo miestelio, tame pačiame Kunos senklonyje yra Strūnaičio senakaimis būdingas gatvinis kaimas, vadinamas senuoju Strūnaičiu. Pakeliui Švenčionių link Kunigio ežerėlis, už jo dar kitas dvilypis, panašus į akinius, pavadintas Akulierių. Apie juos pušynai, tinkamos vietos stovykloms. Čia miške netoli kelio pilkapynas. Strūnaičio laukuose didokas akmuo, pripažintas geologijos paminklu. Netoli jau ir Švenčionys, bet dar kartą kelią norist pradėti nuo Vidutinės. Agrarinio kraštovaizdžio ypatumais įdomus kelias iš Vidutinės, važiuojant rytinėmis užuolankomis, pasukant pro buvusį Strūnos dvarą (dabar senelių Invalidų namai). Ten saviti Ropiškės, Toleikos, Akvieriškės, Dvilonių kaimai. Kiekviename ju aptiksime įdomybių. Štai Akvieriškėje piliakalnis (0,3 kilometro į Šiaurę nuo kaimo, kairiajame Strūnos krante). Ji XIX amžiaus pabaigoje tyrinėjo Vilniaus senienų muziejaus direktorius F. Pokrovskis. Neseniai piliakalnis vėl kasinėtas, Strūnos paupiu per porą kilometrų aukštyn tyvuliuoja du nedideli ežerėliai: Skerdžius ir Barškėtis. Ežerėliai maži, bet kiek apie juos pasakojimų… Nuo baudžiavos laikų šiedu ežerėliai priklausė Skiruliškės dvarui. Dvarponis kartą juos pralošęs Cirkliškio grafui Mastovskiui kartu su gretimu Dvilonių kaimu. Taip dviloniškiai pralošti ir gyveno žvejodami (ežerėliai buvę žuvingi) savo ežeruose. Bet vėliau žuvies panorėję ir strūnaitiškiai, esą, jų ponui pralošti ežerai, tai kodėl gi tik dviloniškiams teisė į juos? Ginčijosi, o prie ežero ir susikibdavo, kol pagaliau 1939 metų vasarą susitaikė, prie ežerų pokyli surengė.
Įdomus Dvilonių kaimas, turi nelengvą praeitį. Drąsūs jo žmonės. Antai baltalenkių okupacijos priespaudai prasidėjus, kaimo žmonės buvo sumane susikrauti mantą, vaikus ir… išvykti kitur. Kaimas yra išlydėjęs savo vyrų į sukilimus, šio šimtmečio revoliucijas ir karus, daugelio nesulaukė… Čia žmonės darbštūs, linksmi, mėgsta dainą, šokį. O pirmieji vyrai, įsigiję dviračius, važinėjo jais į ViInių (arti šimto kilometrų), pavyzdžiui parvežti ligoniams vaistų. Šaunus kaimas Dvilonių!..
Šiauriniame akiratyje Švenčionys. Tenlink veda vieškeliukas, netoliese neriantis į šilus. Pakeliui nedideli pamiškių kaimeliukai. Gretimų šilelių ūksmėje du pilkapynai prie Popelekių (du kilometrai į pietvakarius nuo kaimo), kitas prie Bildų (pusė kilometro į rytus nuo kaimo). Pastarasis priklauso IX-XII amžiui, su degintais palaidojimais.
Paviršius aukštėja, kyla. Mažais keliukais miesto link artėdamas jauti, jog vaikštai aukščiausiomis, gerokai per 200 metrų nuo jūros lygio apylinkių iškilumomis. Tos vietos nuo seno vadinamos Mylių aukštuma (Mylių kaimas pietiniame šlaite). Ši aukštuma įdomi geografiniu požiūriu. Nemažame plote, maždaug 6-8 kilometrų skersmeniu, nėra nei ežerų, nei upelių. Požeminiai vandenys taip pat giliai. Čia Nemuno ir Dauguvos takoskyra.
Mūsų pažintines išylas po šį rajono pašalį baigiame Švenčionių rytinėse prieigose. Keliaudami pro Mylius, Cegelne, gėrimės klonyje apie 40 metrų žemiau mūsų tako plytinčio miesto vaizdu.
Č. Kudaba „Šilėti Švenčionijos pietryčiai” // Mūsų gamta 1981 m., nr. 9, p 18-19