Šis tas iš mūsų senovės – taip pavadintas J. Klykūno straipsnis, publikuotas 1926 m. žurnale Švietimo darbas (Nr. 6), kviečia skaitytoją pažvelgti į dažnai nepastebimus, bet iškalbingus Lietuvos praeities pėdsakus. Autorius fiksuoja gyvus pasakojimus apie slaptus karo kelius per pelkes, milžinkapius, nykstančius alkakmenius ir bažnyčių požemiuose slypinčius istorinius turtus, taip primindamas, kad senovė nėra vien knygų puslapiuose – ji glūdi mūsų laukuose, kalnuose, akmenyse ir žmonių atmintyje. Šis tekstas – tai ir perspėjimas, ir raginimas: saugoti tai, kas dar likę, kol negrįžtamai nepradingo po bulvių vagomis, durpėmis ar statybinių akmenų krūvomis.
Slaptieji karo keliai
Biržų apskrityje, Pušaloto valsčiuje, Šnurų kaime yra nepaprastai klampi bala. Ši bala (pelkė) tęsiasi per kelių kaimų laukus ir vietomis turi po porą kilometrų pločio ir apie 10 km ilgio. Viduryje tos pelkės, Šnurų kaimo lauke, yra didelis kalnas, Minekalniu vadinamas, apie 2 ha ploto ir 3 m aukščio. Ar tas Minekalnių kalnas yra gamtos ar rankų padaras – pasakyti sunku, nes jis yra neprieinamas ir nuo senų senovės niekieno neliestas.
Nuo sausumos į tąjį kalną yra slaptas kelias, taip įrengtas, kad sunku jo galą susekti – iš kur jis prasideda ir kur pasibaigia. Minėtasis kelias turi apie 4 metrus pločio, grįstas akmenimis, tačiau jau vietomis gerokai užslinkęs durpėmis, ir tik vietos gyventojai jį žino ir gali nurodyti.
Padavimai skelbia, kad čia būta didelių kovų su švedais, o minėtajame Minekalnyje buvusi paslėpta Lietuvos kariuomenė. Kad būta čia kovų, tai matyti iš randamų aplinkui minėtą pelkę įvairių senovės liekanų – kilpų, peilių ir kt., daugiausia apie Šnurų ir Sitkūnų kaimus, senoviniuose kapeliuose.
Panašių kelių Lietuvoje mažai kur bėra užsilikusių, o jei ir yra, tai labai mažai mes apie juos težinome. Reikia manyti, kad jei, pasak žmonių, Minekalnyje kitados slapstėsi kariuomenė, tai be abejo turėjo būti tenai ir kokių nors požeminių sandėlių, tik, deja, tas kalnas ligi šiol dar niekieno nėra ištirtas. Prieš karą buvęs atvažiavęs kažkoks „ponas“ iš Petrapilio ir plačiai teiravęsis apie minėtąjį kalną vietos gyventojų.
Milžinkapiai
Panevėžio apskrityje, Naujamiesčio valsčiuje, Kairių kaimo lauke, ant pat upės Šuojos kranto, kur dabar šiurpso senieji Kairių kapeliai, kitados čia buvo milžinkapiai – apvalūs ratai, akmenimis apdėti. Bet dabar jau nebėra nė žymės. Vietos gyventojai akmenis nurankiojo statybai, o milžinų kapus iškasiojo, bepildami bulves.
Plačioje mūsų apylinkėje tokie milžinkapiai dar yra užsilikę Voterinės kalne, Pušaloto parapijoje, prie pat Užubalio dvaro kūmetynų. Vienas iš jų turi 12 m pločio ir ilgio (apvalus), antras – 6 m, o trečias – 8 m, ir tai jau viename pilamos bulvės. Dėl to kalnas yra labai iškasinėtas; nors seniau buvo draudžiama tyčia kasinėti, tai vietos gyventojai, nors bulves pildami, vis dėlto kasinėja, kad šį tą surastų.
Bažnytiniai istoriniai turtai
Daugiausia, ką mes galime surasti, ypač iš pirmųjų lietuvių krikščionių laikų, tai tik bažnyčiose. Ši medžiaga, lygiai kaip ir kita, labai svarbi mūsų tautos praeičiai pažinti. Nors jau ne kartą buvo keliamas klausimas spaudoje ir prašyta teikti žinių apie tuos turtus, tačiau tie asmenys, kurie arčiau yra prie tų turtų bei žinių, labai mažai tesirūpina.
Štai, kad ir Pumpėnų bažnyčioje yra slaptas požemis. Karo metu viešėję čia du gimnazistai drąsuoliai ėmė prašyti zakristijono, kad juodu įleistų į tą požemį. Zakristijonas sutiko ir, pririšęs virvę, įleido. O šie ištraukė didžiausią ryšulį apdegusių bažnytinių drabužių.
Šie drabužiai yra labai seni, rankų darbo, grynu auksu išsiuvinėti. Apžiūrėję vėl įleido į tą patį požemį, ir taip tos senovinės liekanos – tas grynas auksas – užuot stovėjęs kur muziejuje, pūna požemyje.
O ant zakristijos aukšto esanti didelė spinta su labai senomis, supelėjusiomis knygomis.
Reikia pasakyti, kad minėta Pumpėnų bažnyčia yra labai sena. Ar tik ne Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto statyta, nes savo stiliumi visai panaši į Raseinių ir kitas Vytauto statytas bažnyčias. Nors bažnyčios archyve randama, kad ji statyta tik XIX amžiuje, bet tas aktas yra fiktyvus. Mat, kai rusų valdžia neparapijų statytas bažnyčias atiminėjo, tai parapijiečiai padarė tam tikrus dokumentus, įrodančius jų teises į bažnyčią.
Alkakmeniai
Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Žemontiškių kaimo lauke, trys kilometrai nuo Ramygalos miestelio, yra akmuo, stebuklingu akmeniu vadinamas, 1 metro diametro ir pusės pėdos aukštumo nuo žemės paviršiaus. Viduryje akmens yra duobelė, žmogaus – tikriau pasakius, 10 metų vaiko – basos kojos pėdos pavidalo.
Vieni pasakoja, kad tai esanti Motinos Švenčiausios pėda, kiti – kad Jėzaus Kristaus. Tas akmuo bažnyčios yra pašvęstas: ant akmens pastatyta koplytėlė, švęsto vandens skardinėlė ir dėžutė aukoms rinkti. Ramygaloje yra Devintinių Švč. Mergelės Marijos vardo dideli atlaidai, o kadangi ir pačioje Ramygaloje yra stebuklinga Nazarėno vieta, tai per minėtuosius atlaidus visada atsilanko daugelis maldininkų; jų dalis dažnai keliais eina iš Ramygalos prie stebuklingojo akmens.
Įdomu, kad šis akmuo ir Rusijoje plačiai buvo žinomas. Man teko Rybinske kalbėti su vienu rusų vienuoliu, kuris, sužinojęs apie mano gimtinę, tuojau paklausė apie minėtąjį akmenį ir daromus stebuklus. Bet kai aš atsakiau, kad tokio akmens nesu girdėjęs, tai senelis vienuolis tik pečiais patraukė.
Kaip parodo tyrinėjimai, žiloje senovėje mūsų protėviai girnų neturėjo, grūdus malė ir grūsdavo tam tikruose dubenyse; tačiau tų dubenų jau beveik ir nebesimatyti. Geidautina būtų, kad esamieji nepabaigtų žūti, o tokių dar galima rasti. Štai Panevėžio apskrityje, Piniavos valsčiuje, Spirakių dvaro išgriuvusio bravoro sienose yra įmūryti net trys, bet kadangi minėtas dvaras yra išparceliuotas su visu centru, tai reikia manyti, kad sklypininkai, jei ne šiandien, tai rytoj minėtus bravoro griuvėsius suvartos statybos medžiagai, ir tie senovės palaikai – dubenys – pražus.
J. Klykūnas „Šis tas iš mūsų senovės” // Švietimo darbas. – 1926 m., Nr. 6, p. 755-757