Skapiškis yra mažas Rokiškio apskrities miestelis, trijų kilometrų atstumo nuo plačiojo ir siaurojo, einančio į Suvainiškį, geležinkelių kryžkelio. Jis turi apie 900 gyventojų, kurių apie 200 yra žydai. Jame yra paštas, vidurinė mokykla, mokytojų kursai, pradžios mokykla, vaistinė, gydytojas, bažnyčia. Jo apylinkės, išskyrus Mituvos ežerėlį, vienodos ir neįdomios. Senesniuose žemėlapiuose šis miestelis paprastai nebuvo nė žyminas, bet ir dabar daugelis nusuprasdami truktels pečiais, išgirdę jo pavadinimą.
Pamatęs menkus vieno aukšto namukus, daugiausia dengtus šiaudais, tuščią ir purviną turgaus aikštę, kurioje kadaise buvo senovės, bažnyčia ir stovėjo namai; sunaikinti išeinančių iš Lietuvos vokiečių skaitytojas dar labiau nustebtų, nesuprasdamas reikalo aprašinėti šitokį užkampį. Tačiau esu kitos nuomonės. Tokių miestelių pas mus Lietuvoj yra daug ir visuose juose yra inteligentų, kurių vieni daugiau, kiti mažiau domisi savo gyvenamosios vietos dabartimi ir praeitimi.
Pasiknisus bažnyčių ir dvaro archyvuose ir pasiteiravus pas vietos gyventojus, visuomet gali surasti šiokių tokių svarbių iš tos vietos istorijos žinių, kurios gali būti suvartotos kaipo medžiaga apie mūsų kraštą.
Todėl tenesmerkia skaitytojai mano bandymo duoti istorinį vaizdelį mažo miesčiuko, kuriame likimo lemta man buvo gyventi. Senovės bažnyčia; stovėjusi turgaus aikštėje ir vokiečių išardyta gatvėms grįsti, buvusi, anot žmonių kalbų, pastatyta stabmeldžių šventyklos vietoje. „Pan Felicyan Stanisław na Skopiszkach Skop„, Ukmergės pilies raštininkas, savo testamente, rašytame 1684 metų gegužės mėn. 6 d., sakosi radęs šitą bažnyčią labai apleistą. Kadangi bažnyčios požemiuose buvo palaidoti Skapo senoliai ir „kad Dievo garbė plėstųsi”, jisai atnaujino ją, išleidęs tam reikalui didelę tais laikais pinigų sumą: 10 tūkstančių lenkų auksinų + 2 svaru sidabro. 1796 metų Skapiškio šv. Lauryno bažnyčios inventoriuje sakoma, kad bažnyčią pastatęs Stanislovas Skapas. Kadangi tas inventorius ir kiti Skapiškio bažnyčios dokumentai yra Vilniuje, aš negalėjau to patikrinti.
Felicijonas Skapas rašė savo testamentą 17 amžiuje, jau senas būdamas, todel reikia pripažinti, kad jo senoliai, palaidoti bažnyčios požemiuose, gyveno čia dar 16 amžiuje. Kadangi krykščionybė oficiališkai buvo Lietuvoje įvesta 14 amžiaus gale, o de facto pasiekė sunkiai prieinamas vietas daug vėliau, tai versija apie Skapiškio (gal būt tik kitaip vadinamo) įsikūrimo senumą ir apie stabmeldžių šventyklą išnykusios dabar bažnyčios vietoje darosi patikima. Kaip ilgai senovės atminimai palieka Lietuvos valstiečiuose galima spręsti iš d-ro Basanavičiaus pasakojimo:
„Sugudėjusiamę Lietuvos krašte, Minsko gubern., tūlame kaime palei upės Berzuną (gud. Berezina) pirm kokių 30 metų pas vieną ūkininką buvus žalvario stovilėlė, apie 6 verškų aukšta, kurią apygardos gudai ilgus metus garbinę, kaipo dievaitį. Prie dievaičio kojų laikyta jo duona (,,chlebok božka“) — praistorijos laikų akmenėlį (rodos nefritą) nutekintas bandutės pavydale, kurį žmonės bučiavę ir jį kaipo vaistą vartojo nuo įvairių ligų“.
1830 metų Skapiškio parapijos aprašyme parašyta, kad bažnyčia esanti pastatyta labai senai, nežinia kada ir kieno lėšomis, iš plytų. Bažnyčia buvusi nedidelė, 17 mastų, turėjo tris požemius, kurių vieno liekanos yra išlikę lig šiol. Vokiečiai savo vokišku akuratiškumu taip rūpestingai išardė tą senovės pastatą, kad visiškai nepaliko akmens ant akmens. Dabar nuo bažnyčios yra išlikusi, be požemio, apskrita aikštė, iškasinėta, su giliomis duobėmis. Man teko surasti keli skeletai visiškai supuvusiuose grabuose. Kaulai buvo tiek sutrūniję, kad lūžo tarp pirštų. Vieno skeletų buvo kaukuolė su puikiai išlikusiais ilgais rudais plaukais. Kadangi prie jo buvo rastas kaulinis rožančius su piaustytais kaukuolės pavidalo papuošimais, šilkinio ir vilnonio išsiuvinėto audeklo liekanos, tai nenoromis ateina į galvą mintis, ar nėra tai buvusi „moja miła małżonka Pisarowa Hrodska Wilkomirska pani Isabela Epyryaszanka Felycyanówna na Skopiszkach Skopowa„?. Ilgi plaukai aiškiai rodo buvus moteriškę, o garbinga palaidojimo vieta po bažnyčios grindimis ir velionies puošmenų liekanos sako aukštą kilimą. Pinigėlis, rastas per du žingsniu nuo tos vietos, yra 17 amžiaus galo ir, nors ne tiesiog, patikrina laidojimo laiką. Tiesa, dokumentuose nėra jokių nurodymų, kaip atrodė Ukmergės pilies raštininkienė, kur ir kada buvo palaidota, bet vargu ar ji buvo palaidota ne savo giminių kapuose. Tikslūs laidojimo metai šiuo atsitikimu negalėjo turėti reikšmės kaulų išsilaikymui. Taigi bent kiek apytikriai tai buvo menkos liekanos kadaise galingos ponios. Sic transit…
Negaliu nutylėti apie kuriozą, įvykusį smalsiųjų minioje radus minėtą piaustytą puošmenį dviveidės kaukuolės pavidalo: kai aš paėmęs į rankas ėmiau žiūrinėti, apie penkiolika galvų smalsiai sužiūro: Vaiko kaukuolė! Žiūrėk, kokia maža! Su dviem veidais?! Žiūrėtojai nė minutėlės neabejojo, kad šis kaulinis puošmuo didumo sulig pupa yra vaiko kaukuolė; jiems tebuvo keista, kad ta kaukuolė iš karto turi du veidu. Tiktai išaiškinus man šio daiktelio reikšmę, jie labai sumišo ir ėmė šaipytis iš vienas kito. Radijų, ir lėktuvų amžius Skapiškyje dar nėra stojęs.
Mūras, kuriuo 1830 m. buvo aptverta bažnyčia ir kuris jau tuo metu buvo reikalingas didelio remonto, dabar yra beveik visai išnykęs. Užtat „įvairūs jauni medžiai“, pasodinti šventoriuje, per 95 metus virto drūtomis liepomis ir beržais, tankiai apstojusiais aikštę. Stovinti šalimais varpinė yra nauja. Yra nurodymų, kad minėtoji bažnyčia kadaise priklausiusi arionams. Bet ar Skapai buvo kurį laiką arionai, ir apskritai apie Skapiškio arionus aš neturių žinių.
Tais senų senovės laikais, kai bažnyčios vietoje tebebuvo šventykla, tos vietos, kur dabar yra miestelis, buvo kitas reljefas. Mituvos ežeras, kuris dabar baigia apaugti žole, buvo beveik dukart didesnis ir susidėjo iš ežerų, susijungusių tarpsavyje pertakais. Per vieną pertaką, kuris dabar yra virtęs grioviu, dar senų žmonių atminimu reikėdavę keltis laivu. Jis perkerta miestelį ir jungia su ežeru didelę žemumą, per kurią dabar eina siaurasis geležinkelis. Senovės laikais ta žemuma buvo ežeru, ji ir dabar pavasarį užliejama vandeniu. Antras pertakas, kuris taip pat yra miestelyje, bet iš kito šono, dar prieš 100 metų buvo sriaunus upelis, sukęs malūną. Ežeras buvo apėmęs ir didžiąją dabartinės klebonijos ploto dalį, nes ten ir dabar tebėra klampu ir tebelikę kūdros. Tokiu būdu miestelio centras iš trijų šonų buvo vandens, apsuptas: Ketvirtasis šonas nuo Pandėlio, kur ir dabar tebėra daug pelkių ir miškų, tais laikais buvo sunkiai prieinamas. Iš to matyti, kad vieta šventyklai, jei šventykla buvo tenai, prieš bažnyčią, buvo visai tinkama: paslėpta ir sunkiai prieinama. Dar 1830 mm. nuo vietos reljefo parėjo įvairių asmenų valdomų, plotų sienos: vienuolių domininkonų, paties miestelio ir grapaitės Šuoselaitės, kuri buvo nupirkusi iš Skapo dalį jo žemės.
Sąryšyje su klausimu, ar senai Skapiškis yra gyvenamas, reikia paminėti senesnis piliakalnis už 5 kilometrų nuo miestelio, prie Kairelių kaimo. Jis yra pelkėje ant Kupos upelio kranto. Aukštumo jis apie 6 metrų, platumo 8-10 metrų, ilgumo 20-24 metrų, balno pavidalo, iš galų turi nedideles kalveles, kuriose auga keli medžiai. Kasiņėdami mes atradome jame kultūrinį sluoksnį apie tris ketvirtadalius – vieno metro storumo, radome kaulinę ylą, varinį papuošalą Malto kryžiaus pavidalo (tur būt, nuo diržo ar pakinktų), nedailių molinų indų šukių ir žalvario pakabutis nuo galvos puošmens. Tokį galvos puošmenį, kiek primenantį karūną, originalinį ir puikiai išlikusį, aš esu matęs pas vieną vietinių klebonų. Toks pat karūnos pavidalo papuošimas galima matyti, peveikslėlyje Nr. 11 prie prof. E. Volterio straipsnelio „Archeologiniai nesusipratimai“. Panašus į minėtąjį pakabutis yra rastas kun. Žiogo.
Vokiečių okupacijos metu vienoje ginklų kalvelių, vokiečių buvo rasti du puikaus darbo metaliniai indai su kaži kokiais baltais akmenėliais, kurių man nepavyko matyti. Žmonės pasakoja apie geležines duris ir piktąją dvasią piliakalnyje, bet tam tikro pavadinimo jam nėra davę.
Antras senovės liudininkas tai aukštas akmens stulpas su čerpių stogu ir kryžium, kuris stovi ant kūdros kranto. Prieš simtą metų, tai netoliese tekėjo minėtas pirmiau sriaunus upelis, o ežeras buvo apėmęs artimą pievą, jis buvo gražesnėje vietoje. Jis pastatytas ant piedestalo, apie 6 metrų, aukštumo, turi tris šonus su įgaubtais kraštais. Užrašas rodo, kad jis yra pastatytas 1787 metais misijų atminimui. Ėjusieji per 137 metus įvykiai, kurie, kaip matysime toliau, palietė ir Skapiškį, nepaliko jam žymių pėdsakų. Jis, tebeatmenąs senąją Lietuvos valstybę, taip pat abejingai žiūrėjo į rusus ir vokiečius, kaip dabar į kaimiečių būrius, kurie sekmadieniais skuba į bažnyčią ir bučiuoja jam pamatą. Apie šį stulpą dokumentuose neminima.
Kelis metus ankščiau, 1752 metais, Vidžemės vyskupas Jonas Puzina pastatyding ant antrojo kūdros kranto ant kalnelio, greta su dabartine bažnyčia, domininkonų vienuolyną. Tai yra dviejų aukštų namas tiesaus kampo pavidalo. Jo skliautuose ir storose sienose dabar skamba linksma moksleivių kalba, nes dabar jame yra vidurinė mokykla, mokytojų, kursai ir pradžios mokyklos skyrius visą daugiau kaip 300 mokinių. Po trobesiu yra didžiulis rūsys. Šis trobesys taip pat nemaža yra matęs per savo amžių. Vienuoliai domininkonai, kuriems apylinkėje priklausė keli kaimai, įsteigė prie vienuolyno 1755 m. mokyklą, kuri išbuvo ligi 1831 metų sukilimo, nors apie ją 1830 m. aprašyme nieko nekalbama. Vienuolynas buvo menkas, labai drėgnas. 1831 metais vienuolynas ir mokykla tapo uždaryta ir trobesyje buvo įsteigtos kazarmės. Jose vieną laiką stovėjo kareiviai suomiai, iš kurių tarpo 1855 m. mirė beriamąja šiltine 220 žmonių ir tapo palaidoti bendrame kape Totoriškiuose (1,5 kilometro nuo Skapiškio). Ant šito kapo ligi šiol giliai įsmigusi į žemę guli akmens plyta su lotynišku užrašu.
Užpernai, remontuojant mokyklą, sienoje po tinku buvo rastas užrašas raudonais dažais: „Tišina wo fronte jest rekomenda„. Vienas skapiškiečių turi senovinį laikrodį, kurį jo tėvas esąs pirkęs iš pulkininko kazarmėse. Kad kazarmėse, be suomių, stovėta dar kitų rusų kareivių, rodo senovinis sentikių kryžius, nešiojimas ant kaklo, kurį yra radę mokiniai prie pat trobesio. Nors jau yra išėję 40 metų panaikinus kazarmes, bet žmonės vis tebevadina trobesį senu papratimu kazarmėmis. 1915 metais jį vėl buvo užėmusi rusų kariuomenė, nuo kurios paliko ant sienų užrašai. Per įvykusias greit po to aplink miestelį kovas su vokiečiais šovinių skeveldros išraižė trobesį. Okupacijos metu vokiečiai buvo įsteige jame ligoninę ir visur užrašė numerius ir rodykles. O dabar mokykla, užtepusi pirmuosius užrašus, puošia sienas erbais ir žemėlapiais. Tokiu būdu trobesio istorija yra parašyta jo sienose.
Dabartinė bažnyčia, stovinti šalimais mokyklos (buv. vienuolyno), yra pastatyta 1819 metais, kaip matyti iš užrašo jos sienoje. Pažiūrėti ji negraži, bet gana didelė. Ji taip pat yra nukentėjusi per 1915 metų šaudymus ir pernai buvo šiek tiek remontuota. Ši bažnyčia yra pastatyta senų kapų vietoje, ką rodo daugybė aptrūnijusių žmonių skeletų, rastų už šventoriaus, palaidotų maždaug prieš 300 metų. Apskritai miestelyje pilna yra kaulų, nors aplink yra kapai, kurių dveji jau senai yra apleisti. Sprendžiant iš randamų pinigėlių laidota buvo 17 amžiuje
Toje vietoje, kur stovi dabartinė klebonija, prieš 1684 metus gyveno dailidė Kristopas, o šalimais jo šauliai („strzelce“). Ar tai buvo dvarininko Skapo miškų sargai, ar kokie kitokie šauliai, iš dokumentų patirti negalėjau.
1684 metais Skapas, kuriam tuo metu priklausė miestelis, paskyrė katalikų kunigams žemės sklypą miestelyje parapijai aprūpinti su sąlyga, laikyti, tam tikromis dienomis mišias už jį, jo žmoną ir gimines ir tą per metus, per šv. Lauryną, kelti atlaidus. Nuo to laiko tą dieną suvažiuoja iš apylinkės į miestelį daug kaimiečių.
Kitame miestelio gale stovi antras trišonis akmens stulpas, kiek žemesnis už pirmąjį, bet panašus į jį. Jis yra pastatytas 1862 m. vyskupo Valančiaus įvestoms blaivybės brolijoms atmint. Po jo stačiu apirusiu stogeliu matyti eilė įmūrytų alaus butelių. Betgi šitas priminimas, kaip žalingas yra girtuokliavimas, ne labai tepaveikė palikuonių protą, kaip aš galiu iš dalies spręsti iš savo sekmadienių praktikos.
Kiek atsiliepė istorijos įvykiai Skapiškyje?
Vytauto laikais artimuose kaimuose (Totoriai, Totoriškiai) buvo įgyvendinti Krymo totoriai, kurie davė šitiems kaimams vardus, o daugeliui vietinių kaimiečių išsikišusius žandikaulius ir
mongoliškas akis.
1812 metai paliko žymę kryžiaus pavidalu, kurį gavęs Skapiškio klebonas Motiejus Klimavičius iš „,Maloningiausio Monarcho Aleksandro”.
1831 metų sukilimas atsiliepė uždarymu domininkonų vienuolyno ir įsteigimu vienuolyno rūmuose kareivinių.
1863 metų sukilimas per Skapiškį perėjo su savo būriu garsusis Dolenga (Zigmantas Sierakauskas). Senas vietos gyventojas Stanis atsimenas didelį raitų ir pėsčių sukilėlių būrį, vadovaujamą Komaro, kuris perėjęs per miestelį į Madeikius. Vėliau vienas suimtųjų sukilėlių tapęs sušaudytas prie valsčiaus valdybos trobesio ir visus gyventojus varę žiūrėti šaudymo. Sušaudytojo lavoną vežioję gatvėmis kitiems atgrasyti. Kelios valstiečių šeimynos buvo ištremtos iš miestelio.
Vokiečių okupacijos metu vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį į Suvainiškį ir pastatė sau paminklą turgaus aikštėje. Geležinkeliukas tebenaudojamas ligi šiol, o nuo paminklo beliko akmens krūva. Be to, kaip esu sakęs, vokiečiai išardė bažnyčią ir keletą geresnių namų. Vienuose namuose sienose išliko vieno talentingo vokiečio dailininko piešiniai, kuriuose atvaizduota vokiečių kareivių būti Skapiškyje. Lietuvos atvadavimo karas nepaliko matomų pėdsakų miestelio vaizde. Laisva Lietuva davė miesteliui vidurinę mokyklą ir mokytojų kursus. Šios dvi mokyklos kartu su pradžios mokykla (viso apie 357 mokiniai) pakeitė „parapinę mokyklėlę”, kur 1830 m. mokėsi 24 mokiniai (16 berniukų ir 8 mergaites) „Lankasterio būdu”.
Per tuos 93 metus gyvenimas labai pabrango: jei 1830 m. vietos klebonas mokėjo metinės algos piemeniui Karoliui Jasinskiui 11⁄2 sibabro rublio, mergoms Uršulei Petrauskaitei ir Uršulei Lašonaitei po 4 rublius, o pačiam ponui ekonomui Antanui Klimčickui 25 rublius, tai dabar jau niekas tokių pigių piemenų, mergų ir ekonomų nė nesapnuoja. Gyventi Skapiškyje tuo metu buvo pigiau kaip kitose vietose. Apie tai galima buvo spręsti iš K. Griniaus straipsnelio:
„Skuodo dekanate bernas iš algos ir bandos gali turėti per metus kartais ligi 20 sd. rbl., mergos ima metams ligi 10 sd. rbl, Taigi, Skapiškio miestelis, nežiūrint kad yra toks nežymus, vis delto turi savo istoriją, ankštai surištą su Lietuvos istorija. Tiesa, įvykiai, kurie jame ėjo, nėra dideli ir garsas apie juos neskamba po platųjį pasaulį. Šitas miestelis galima sulyginti su maža žvaigždele, tamsiai mirgsiančia ūkanotame Lietuvos akiratyje.
J. Gedgaudas „Skapiškis” // Švietimo darbas 1925 m. nr. 7, p. 724-731