I. Butkevičius "Sodybos Ignalinos draustinio kaimuose" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 86-98;
Nemažą miškingo ir ežeringo ANP dalį sudaro valstiečių gyvenvietės. Daugiausia tai gatviniai kaimai, įkurti dar XVI a. valakų reformos metu. Jie dažniausiai išsidėstę patogiose vietose tarp miškų, prie ežerų. Parko teritorijoje dėl įvairių sąlygų susiformavo dvejopi gatviniai kaimai — ilgieji ir trumpieji. Ilguosiuose gatviniuose kaimuose, pavyzdžiui: Meironyse, Ginučiuose, Vaišniūnuose, sodybos išrikiuotos abipus tiesaus kelio. Trumpieji gatviniai kaimai, pavyzdžiui, Šuminai, iš dalies Strazdai ir net Gaveikėnai, sudėtingesni. Tų kaimų trobesiai, ypač ūkiniai, dažniausiai atitraukti nuo gatvių ir išrikiuoti atitinkamoje vietoje — pamiškėje ar kitur. Visų kaimų gatvės dažniausiai aptvertos. Kai kuriuose kaimuose (Gaveikėnuose, Meironyse, Ginučiuose ir kituose) palei gatvę auga didžiuliai lapuočiai medžiai, liudiją tų kaimų senumą. Želdinius dažnai papildo natūralūs miškai; kaimai dažniausiai betarpiškai įkomponuoti į pušynų masyvus. Sodybiniai sklypai — pailgo keturkampio formos. Sodybų trobesiai visuose parko kaimuose paprastai atkreipti galais į gatvę. Jie daugiausia išdėstyti dviem linijomis. Vienoje linijoje arčiausia gatvės stovi gyvenamasis namas, o toliau nuo gatvės toje pačioje linijoje — tvartai. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį namą stovi klėtis, pagrindiniu įėjimu atsukta į gyvenamąjį namą. Vienoje linijoje su klėtimi stovi rūsys. Toliau toje pat linijoje arba sodybos gale toliausia nuo gatvės stovi kluonai. Jų pagrindinis įvažiavimas atsuktas į kitus trobesius. Toks sodybų išplanavimas yra būdingiausias daugeliui parko kaimų. Tačiau kai kur dėl ypač raižyto reljefo ir kitų geografinių sąlygų minėtas tradicinis sodybų išplanavimas neišlaikytas. Šuminu ir Strazdų kaimuose susidaro savotiškas grupinis sodybų išplanavimas. Antai Šuminuose visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuojančios gatvelės, arčiau namų be ypatingos tvarkos sustatyti svirnai, dažnai sugrupuoti po du. Viso kaimo tvartai, sugrupuoti po kelis, stovi trijose vietose, atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys. Parko teritorijoje esančių sodybų trobesių skaičius svyruoja nuo dviejų iki keturių. Retkarčiais sodybos, ypač tos, kuriose yra sodai, aptvertos. Sodybose šuliniai neturi griežtai nustatytos vietos, jie dažniausiai iškasti arti gyvenamųjų namų. Tarp gatvės ir gyvenamojo namo, paprastai po seklyčios langu, įrengti gėlių darželiai. Pagrindiniai sodybų trobesiai: gyvenamieji namai, svirnai, tvartai, kluonai, pirtys. Atskiruose kaimuose, pavyzdžiui, Ginučiuose, gausu nedidelių rūsių bulvėms laikyti.
Gyvenamieji namai („pirkios”).
Gyvenamieji namai minimoje teritorijoje yra aukštaitiško tipo — turi visus būdinguosius bruožus. Pažymėtina, kad Strazdų kaime dar tebėra gerai išsilaikiusi XVIII a. dūminė pirkia. Šiuo metu joje negyvenama, nes šalia jos yra pastatyta dviejų galų tradicinė pirkia. Dūminė pirkia nesuardyta, gerai išlikusi. Ją sudaro dvi patalpos: priemenė ir pirkia. Kairiajame pirkios kampe prie lauko durų gerai išlikusi dūminė krosnis (kita panašios formos dūminė krosnis yra išlikusi ir Gaveikėnų kaime). Šiaip draustinio tradiciniai gyvenamieji namai dvigaliai, centrinę jų dalį sudaro trečioji patalpa — priemenė. Daugelyje priemenių atitverta kamara („pirkaitė”). Kamarų sienos šiek tiek pailgintos į išorę. Tai skersinių kapitalinių priemenės sienojų tęsinys, lyg kryžminio namo užuomazga. Tokių namų planų su išsikišusiomis kamaromis aptinkama Gaveikėnuose, Ginučiuose ir ypač Šuminuose. Gonkelių aptikta nedaug. Dauguma jų atviros, vienšlaičiu stogeliu. Gyvenamųjų namų stogai — dviejų tipų: senesniųjų — pusvalminiai šiaudiniai, naujesniųjų — dvišlaičiai šiaudiniai, rečiau skiedriniai. Sienos dažniausiai apvalių rąstų, lentomis retai kada apkalamos.
Gyvenamųjų namų puošyba paprastai koncentruojama gyvenamojo namo frontone. Ypač puošnios karnizinės lentos, piaustytos geometriniu raštu: dantukais, lankeliais bei kiaurapiūvio rašto spiralėmis; retkarčiais greta geometrinių panaudojami ir kai kurie stilizuoti augalinių raštų, ypač lelijos žiedų, motyvai. Šiek tiek papuošimų randame antlangėse ir duryse. Ginučiuose ir Gaveikėnuose antlangėms būdingiausias geometriniu raštu išpiaustytas karnizėlis. Panašius karnizėlius turi ir frontono langelis. Retas puošybinis frontono elementas, mažai kur Lietuvoje besutinkamas, aptiktas Ginučių kaime, Mykolo Žigo pirkioje: čia pati langelio forma puošybinė — tai kortų kryžiaus formos langelis. Gyvenamųjų namų bendrą vaizdą pagyvina pagrindinės lauko durys, kurių plokštumoje įvairiai išdėstytos lentelės sudaro geometrinį raštą. Tam tikro savitumo joms teikia kaimo kalvių gamintų vinių atitinkamai įkaltos galvutės bei įvairių formų rankenos, retkarčiais primenančios paukščių galvas.
Apskritai, parko teritorijos gyvenamųjų namų puošyba — saikinga ir kukli, tačiau trobesių bendra forma yra labai vykusi ir, tinkamai įkomponuota į aplinką, daro malonų įspūdį.
Daug tradicinių požymių esama ir gyvenamųjų namų interjere. Visose pirkiose dar stovi tradicinės aukštaičių krosnys. Naujesniuose namuose įrengtos viryklos su šildomosiomis sienelėmis. Kitame namo gale esančias seklyčias apšildo stačiamalkės krosnys. Priemenės, kaip ir visur Aukštaičiuose, neapšildomos.
Tradicinės pirkios pagrindiniame kampe stovi sudurti du nejudomieji suolai, prie jų pastatytas masyvus stalas, o pačiame kampe įrengta lentynėlė, ant kurios sudėta fotografijos, paveikslai; arčiau stalo ant sienos gerai matomoje vietoje pakabinta puošta rankšluostinė su raštuotu namų darbo rankšluosčiu. Nemažai ir kitų tradicinių baldų: lovų, skrynių, spintų. Bet, šalia jų, kiekvienoje pirkioje pamatysime ir pirktinių fabrikinės gamybos baldų. Priemenėse ir kamarose dar galima rasti įvairių senų formų kubilų, pintinių, rankinių girnų.
Svirnai.
Vieni svarbiausių ūkinių trobesių, kuriuose būdavo laikomi grūdai, miltai, mėsa ir kiti maisto produktai, šiame krašte vadinami svirnais. ANP teritorijos kaimuose visi svirnai — nedideli (4×4 m ar 5×5 m) vienos patalpos trobesiai, iš horizontalių apvalių rąstų suręsti į sąsparas, dvišlaičiu šiaudiniu arba skiedriniu stogu. Senųjų svirnų sienos dažniausiai būdavo kirstos kirviu. Būdinga, kad daugelis šio krašto svirnų stogų yra su skliautais — po šiaudiniu stogu įtaisytu horizontalių stulpelių stogeliu (pavalu), skirtu svirnui apsaugoti nuo vagių. Visi senieji svirneliai turėdavo duris iš galo, o naujesnieji — iš šono. Retkarčiais prie lauko durų būdavo platesnė pastogė — priesvirnis, paremtas stulpeliais. Svirneliai stovėdavo ant akmenų pamato. Svirno patalpos turėdavo įrengtas stiprias grindis, lubos būdavo ne visuose svirnuose. Priešais svirno duris galiniame pasienyje įrengti aruodai grūdams. Miltams laikyti svirnuose būdavo pastatomi įvairūs kubilai, skrynutės, pintinės; atskiros medinės skrynutės buvo skirtos mėsai laikyti. Tyrinėtų apylinkių kai kuriuose kaimuose svirnų skaičius palyginti nedidelis. Pavyzdžiui, Gaveikėnuose svirnai buvo tik 5 sodybose iš 19 ir vienas pristatytas prie gyvenamojo namo galo. Meironyse svirnus turėjo tik 8 gyventojai iš 37. Matyti, jų čia negausu dėl blogos žemės ir smulkių ūkelių. Antra vertus, kai kuriuose kituose parko kaimuose, pavyzdžiui, Šuminuose ir Strazduose, kiekviena sodyba turi po atskirą svirną.
Tvartai.
Tvartai tyrinėtuose kaimuose — paprastai dviejų patalpų, nors durys dažniausiai vienerios. Pastatas pailgo keturkampio plano, sienos — horizontalių apvalių rąstų, kampuose suręstos į sąsparas. Tvartų stogai dvišlaičiai, šiaudiniai, gegninės konstrukcijos. Prie durų paprastai būna plati tvarto pastogė, kurioje neretai sudedamos samanos, šiaudai. Retkarčiais tvartų pastogėse sukraunamos malkos. Prie tvartų galų pristatomos plačios pastogės malkoms ir statybinei medžiagai laikyti. Pažymėtina, kad tyrinėtųjų vietovių tvartai nėra dideli, — tai dažniausiai 4×8 m trobesiai, paprastai be daržinių. Nedideli tvartai statyti dėl to, kad smulkiuose to krašto ūkeliuose buvo laikoma nedaug gyvulių.
Kluonai.
Apie parko kaimuose esamus kluonus („klaimus”) galima kalbėti kaip apie praeities statinius. Jie buvo reikalingi individualiesiems valstiečiams pašarui, javams susidėti ir kulti. Šiuo metu valstiečių sodybose naujų kluonų nebestatoma. Senųjų kluonų, neretai statytų dar XIX a., buvo gausu beveik visuose draustinio kaimuose. Antai Gaveikėnuose kluonai buvo 9 sodybose iš 19, Šuminuose kluonus turėjo 7 gyventojai iš 12, Meironyse — 19 iš 37. Palyginti nemaža kluonų išliko dėl to, kad čia didelė dalis valstiečių priklausė žuvininkystės bei miškų ūkiui, jie ūkių neliečiami. Kolūkiuose valstiečių kluonai buvo suvisuomeninti. Jie nugriaunami ir panaudojami kolūkių poreikiams. Parko kluonai — tipiški aukštaitiški, būdingi ne vien šioms apylinkėms, bet ir visiems Zarasų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės ir Utenos rajonų kaimams. Jie pasižymi plačiu, bet neilgu korpusu, neaukštomis gulsčių apvalių rąstų sienomis, sukirstomis į sąsparas. Kluonų stogai ypač masyvūs — pusvalminiai arba keturšlaičiai, šiaudiniai, jų konstrukcija dvieilė — pėdinė. Kluonų planas nesudėtingas: tarp dviejų eilių pėdžių išilgai yra padas, o už pėdžių iš abiejų šonų — šalinės. Kluonai su įvažiavimu iš galo. Durys vienerios — plačios vienvėrės arba dvivėrės. Kluonai — didžiausi ir erdviausi sodybų trobesiai. Matyti, miškingos vietovės leido gyventojams nesivaržyti su statybine medžiaga. Jie dažniausiai stovi atokiau nuo kitų sodybos trobesių. Išrikiuoti vienoje eilėje, jie sudaro nelyginant kaimo sieną. Tuo būdu kluonams tenka žymus vaidmuo ne vien sodybos, bet ir viso kaimo užstatyme.
Pirtys.
Draustinio teritorijos kaimuose aptinkama nemaža pirčių, skirtų maudytis. Pavyzdžiui, Gaveikėnuose yra 6 pirtys, Šuminuose — 4, Meironyse — 6. Dažnai jų neturintieji naudojasi kaimyno ar giminaičio pirtimi. Kaip ir visoje Lietuvoje, čia tiek išorinė pirčių forma, tiek ir vidaus planas nėra sudėtingi. Jos turi dvi patalpas: priepirtį ir pirtį. Priepirtis užima trečdalį viso pirties ploto. Sienos — apvalių netašytų rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Stogas — šiaudinis, keturšlaitis arba dvišlaitis. Priepirtis apytuštis. Viename pirties kampe stovi krosnis, o pasieniais — suolai ir vanojimosi reikmenys. Pirtys šiame krašte buvo kūrenamos kas antrą savaitę ir retkarčiais atskirai po didžiųjų darbų bei prieš didžiąsias šventes. Daugiausia pirčių stovi ežerų pakrantėse.
Pažymėtina, kad dėl ypatingų aplinkos sąlygų parko teritorijos kaimuose dar neblogai išsilaikę nemaža tradicinių XIX—XX a. pradžios trobesių. Ypač vertinga yra Alfonso Strazdo sodyba Strazdų kaime, išlikusi su visais būdingais rytų Lietuvos tradiciniais trobesiais.
