Dubingių apylinkių gamtos ypatumai

Č. Kudaba "Dubingių apylinkių gamtos ypatumai" // Dubingiai 1971 m., p. 7-19;

Dubingių apylinkės išsiskiria iš kitų dėl neįprastai ilgo, siauro, stačiašlaičio ir gilaus ežero, kuris čia nusi­tęsia iš vakarų į rytus. Geografinėje literatūroje tokio tipo ežerai vadinami rininiais (vok. Rinnensee), o lietu­viškai juos mėginama vadinti loviniais. Tokių ežerų Lie­tuvoje yra daug, tik Asvejos (Dubingių) ežeras yra il­giausias, morfologinėmis formomis tobuliausias.

Dubingių apylinkės yra vidurinėje Aukštaičių aukš­tumų dalyje, kuria iš šiaurės į pietus tęsiasi kalvočiausia daubočiausia aukštumų takoskyrinė ketera. Atski­rų kalvų viršūnės čia iškyla 190, 200 m virš jūros lygio. Dubingių apylinkės seniai traukė tyrinėtojų dė­mesį. Yra apie jas rašę žymūs mūsų krašto gamtininkai St. Kolupaila, K. Bieliukas, V. Chomskis, J. Dalinkevičius ir kiti.

Dubingių apylinkės gelmės dėl mažo kiekio gręžinių nėra detaliai pažįstamos. Jas sudaro neplonas ledynų suklostytų moreninių nuogulų sluoksnis. Ties kalvotomis Dubingių apylinkėmis bendras sluoksnio storis yra tarp 120 — 140 m. Moreninis kompleksas čia yra nevienalytis. Jį sudaro keli (trys keturi) akmenin­gų moreninių priemolių klodai, perskirti smėlio-žvirgždo prosluoksnių. Pastarieji dažniausiai yra vandeningi, pragręžus iš jų gaunama gero vandens.

Iš turimų gręžinių duomenų buvo pamėginta atkurti Dubingių apylinkių ikiledynmetinį paviršių, kuris nū­nai yra palaidotas po ledynų nuogulomis. Ikiledynmetinį paviršių Dubingių apylinkėse sudaro devono siste­mos sluoksniai, jie dažniausiai būna iš smėlių ir smil­tainių su aleuritų prosluoksniais. Tuometinis paviršius, be abejo, nebuvo toks įvairus, kaip dabar. Rytinėse apy­linkėse jo būta iškilus apie 60 m aukščiau už dabartinį jūros lygį, o vakarinėje dalyje apie 40 m. Galima spėti dar tekėjus tuo metu pro čia upę. Pagal bendrą ikiledynmetinio paviršiaus nuolydį sprendžiant, šių apylin­kių upės turėjo tekėti pietvakarių arba vakarų krypti­mi. Vargu ar buvo tuometiniame paviršiuje ežerų.

Kalvotas moreninis Dubingių apylinkių paviršius kūrėsi ilgoje ledynmečių gadynėje. Vienok svarbiausi matomieji dabartinio paviršiaus padarai atsirado pasku­tinio apledėjimo metu.

Paskutinio apledėjimo pradžioje ledynas buvo ap­dengęs beveik visą Lietuvą. Ledynas tirpdamas traukėsi trimis stadijomis, t. y. su trumpalaikiais sustojimais. Per paskutinę stadiją, kuri kaimyninėje Lenkijoje ir Vokie­tijoje vadinama Pomeranijos vardu, ledyno plaštaka tū­nojo vidurio Lietuvos lygumoje, o jos tirpstančiuose pakraščiuose kaupėsi kalvoti moreniniai dariniai, ku­riuos iki šiol buvo priimta vadinti galinėmis moreno­mis. Rytiniame ledyno pakraštyje tuo metu kaip tik ir nugulė kalvotosios ežeringos Aukštaičių aukštumos Mūsų geologinėje literatūroje pastaruoju laiku šią (pomeranijos) ledyno tirpimo stadija imti vadinti Aukštaitiškąja.

Aukštaitiškosios stadijos metu visa vakarinė ir vi­durinė Lietuvos dalis buvo uždengta ledyno. Rytiniame vidurio Lietuvos ledyninės plaštakos pakraštyje kaupėsi moreninių priemolių sąvartos — kal­votosios aukštumos. Ledyno pakraštys traukėsi netoly­giai — čia ilgiau sustodavo vienoje vietoje, čia vėl smarkiau tirpo ir traukėsi, po to vėl naujas sustojimas. Geomorfologine terminologija sakoma — ledyno pa­kraštys osciliavo (t. y. svyravo). Osciliacinių sustojimų metu apie ledyną spėdavo nugulti moreniniai kalvagūbriai — galinės morenos. Dubingių apylinkėse nesunku pastebėti keturis tokius osciliacinius gūbrius. Keliaudami iš Giedraičių į Dubingius, tuos osciliacinius gūbrius pravažiuojame skersai. Jie čia eina iš šiaurės į pietus. Ant pirmojo įsikūrę Dubingiai, o paskutiniojo pašlaitėje yra Giedraičiai. Į rytus nuo pirmojo gūbrio plyti daug lygesnis paviršius, nuklotas smėliu. Tai nuo ledyno pakraščio nutekėjusių vandenų sunešti smėliai (zandrai). Dar toliau į rytus iškyla stambios nebe tokio raiškaus paviršiaus kalvos. Tai senesnės stadijos palikuonės. Litologinė Dubingių apylinkių sąranga la­bai marga.

Dubingių apylinkių kraštovaizdžio papuošalas yra ežerai. Jų čia nemaža. Be to, savo kilme jie labai įvairūs. Čia pradubęs lovinio tipo Asvejos (Dubingių) ežeras, o šalia, į šiaurę nuo miestelio,— lėkštašlaitis ir negilus lyg klanas Žverno ežeras. Tai ledo luisto išgu­lėtoje dauboje susitvenkęs ežeras, kurio ir gylis yra ne­didelis, vos 5 m giliausioje vietoje. Jo kilmė, kaip ma­tome, didelių mįslių nekelia.

Taigi, šie ežerai (Asvejos ir Žverno) pagal savo kil­mę labai skirtingi, jie — ryškiausi rininių (lovinių) ir ledo guolio ežerų genetinių grupių pavyzdžiai. Kiti ar­timesni ežerai, nors tos pačios kilmės, nebe tokie raiš­kūs. Kamastos (prie Giedraičių), Mikojos, Gaveikių yra artimesni Žverno grupei. Beržos, Ilgo, Viranglio, Viz­baro yra lovinio tipo.

Įdomiausias yra Asvejos ežeras. Kaip minėta, tai to­buliausias lovinio tipo ežeras Lietuvoje. Asvejos ežero ilgis su įlankomis yra apytikriai 30 km, ilgoji ežero ašis be įlankų — apytikriai 22 km. O lovio pavidalo pa­žemėjimo, kurio dugne yra ežeras, bendras ilgis bus apie 50 km. Tas pažemėjimas prasideda prie Giedraičių ir nusitęsia į pietryčius kiton pusėn Žeimenos, ties Buivydžiais kerta Nerį ir patenka į Bistryčios aukštumas (Baltarusija).

Asvejos ežeras siauras. Didžiausias jo plotis yra 880 m (vidutinis — 340 m). Ežero krantinės ilgis 72,5 km, paviršiaus plotas 1015,1 ha. Jis priklauso prie didžiausių Lietuvos ežerų. Ežere yra šešios salos, jų bendras plotas 4,4 ha.

Ežeras tyvuliuoja didžiulio siauro klonio, vietomis primenančio upę, dugne. Tas lovinis klonis sta­čiais šlaitais, staigiai pradubęs. Šlaitų statumas labai didelis, visai nepanašus į aplinkinių kalvų šlaitų polin­kius: pastarieji tėra 4° — 8°, ir tik retais atvejais peržen­gia 12°, o ežero lovio šlaitų dažniausias polinkis sta­čiausioje šlaito dalyje 20° — 30°, atskirais atvejais — 44°. Povandeninės lovio dalies šlaitų polinkis taip pat yra didelis: 10° — 12°, o atskirose vietose 14°.

Ežero vandens paviršius ties piliakalniu yra 140 m virš jūros lygio. Taigi vandeniu užsemta žymi lovio da­lis. Ežero dugnas yra labai nelygus, pakaitomis kartojasi gilios daubos ir seklumos. Gilių duobių yra 34. Pastebėta, kad apytikris atstumas nuo vienos ežero gel­mės iki kitos yra apie 680 m. Duobių gyliai labai dide­li — 35 — 40 — 45 m. Aštuonių duobių gylis didesnis nei 35 m. Pietrytinėje ežero dalyje, ties Žingių kaimu, yra giliausioji duobė — 50,2 m. Talpiose ežero gelmėse yra apytikriai apie 148 mln. m³ vandens.

Vidutinis ežero gylis yra apie 15 metrų. Ežero lovio dalis virš vandens Dubingių apylinkėse yra labai gili — apytikriai 40 — 50 m. Atskiros povandeninės gelmės taip pat panašaus gylio. Todėl bendras ežero lovio gylis yra labai didelis. Daug kur jis siekia 70 — 90 m. O dar reikia atsiminti, kad poledynmečio laikotarpiu nemaža ežero dugno gelmės dalis užslinko, pažemėjo bei kiek sulėkštėjo viršvandeniniai šlaitai. Matant ir suvokiant milži­nišką lovį, kuris kiek primena žemės plyšį, nelengva vaizduotis jo kilmę.

Tokių pailgų lovinių klonių kilmė siejama su tekan­čių ledynų tirpsmo vandenų veikla. Vaizduojamasi, kad nuo stačios tirpstančio ledo briaunos krito galingas van­dens krioklys ir taip išmalė milžinišką duobę. Sekančiais metais, ledyno pakraščiui kiek nutirpus, duobė iš­mušama kitoje vietoje, ir taip po duobę pamečiui. Išei­tų, kad duobėtas Asvejos ežero klonis vandens krioklio buvo išplautas apytikriai per 34 metus.

Yra ir kitokių prielaidų. Pavyzdžiui, teigiama, kad tokie kloniai susidarė ledyno tirpsmo vandenims su di­dele slėgio jėga tekant polediniais tuneliais.

Kadangi Dubingių ežero klonis nenutrūkdamas nusi­tęsia toli už paskutiniojo apledėjimo metu nugulusių aukštumų, galima spręsti, kad jis susidarė anksčiau. At­rodo, jis buvo išraustas ledynui tirpstant paskutinio ap­ledėjimo pirmosios stadijos riboje, apytikriai prieš 30 000 metų. Iki ledynmečio pabaigos vandenų išraus­tasis lovys buvo pilnas ledo, iš viršaus kelissyk užklotas moreninių nuosėdų. Ankstyvajame poledynmetyje da­bartinės Dubingių apylinkės atrodė vienodai kalvotos, nebuvo nei lovinės formos klonio, nei ežero. Poledyn­metyje, nesant augalijos dangos, atšilimo, liūčių vei­kiamas kalvotas paviršius gerokai susilygino: sulėkštėjo šlaitai, užplaukė, paseklėjo giliausios daubos. O Asvejos ežero vis dar nebuvo. Ir tik gerokai vėliau, ale-rodinio pašiltėjimo metu, apytikriai prieš 10 000 m. (8000 m. pr. m. e.), ėmė tirpti palaidoti ledynai, ir pa­viršius ties dabartiniu ežeru išlėto dubo. Tas dubimas tęsėsi ilgai; prieš 9000 m., arba 7000 m. pr. m. e., dar formavosi čia pradubos. Galimas dalykas, atskirose vie­tose susidarydavo erdvesnių požeminių tuštumų, kurios vėliau dubdavo staigiai. Kaip rodo naujausi datavimo būdai, termokarstinio dubimo procesai mūsų krašte baigėsi gana vėlai, apytikriai prieš 8000 m. (6000 m. pr. m. e.). Kadangi Dubingių lovinis klonis yra labai gilus, ledo lęšiai buvo palaidoti taip pat giliai, termokarstinis ežero guolio pradubimas galėjo gerokai vėluoti. Gal būt, pirmieji žmonės buvo tų reiškinių liudininkai? Tai sunkiai įmenamos mįslės.

Asvejos ežeras yra maitinamas požeminį vandenų. Jo šlaituose gausu šaltinių, įteka dešimt mažų versmėtų upelių. Iš didesnių intakų paminėtina Kirna, Baluošos upelis, atplukdantis vandenis iš gretimo Baluošo ežero. Iš netoliese esančio Suoselio ežero į vakarus nuo Dubingių miestelio į Asveją įteka Melnyčėlės upelis. Tas upe­lis neilgas, vos 1,2 km teturi, bet jo vanduo akmeningos vagos dugnu nukrinta 12 metrų. Tokio nuolydžio upokš­nių Lietuvoje labai reta. Asvejos ežero vandens pertek­lius Dubingos upele nuteka į Žeimeną.

Asvejos ežero pakrantės palinkusios į ežerą, povan­deninių atabradų seklumos taip pat siauros, tik kur-ne-kur siekia 30 m pločio. Vos per du metrus gilumo jos smėlėtos arba gargždingos. Giliau, iki 5 m, povande­ninį šlaitą dengia dumblingos durpės. Šioje dalyje ir tarpsta vandens augmenija. Gausiai aptikta maurabragių bendrijų. Auga nedidelės salelės viksvų, dažna pa­prastoji nendrė, ežerinis meldas. Gana reti čia siaurala­piai švendrai, baliniai asiūkliai. Atskirų samanų rūšių aptikta pačiose giliausiose ežero vietose. Aplamai, As­vejos ežere rasta apie 60 rūšių vandens augmenijos at­stovų.

Asvejos ežere dėl jo gilumo labai nevienodas termi­nis vandens režimas. 1954 m. vasaros stebėjimų metu paviršiaus vandens temperatūra laikėsi 18° — 20°. Gi­liau, 5 — 7 m, temperatūra staiga žemėja, o palei dugną (40 m gylyje) tą vasarą svyravo nuo 4,1° iki 4,7°C.

Ežeras ir jo pakrantės turi rekreacinę vertę. Prie jo kasmet daugėja poilsio stovyklų, jis lankomas žvejų ir turistų. Ypač tuo požiūriu vertinga rytinė, miškėtoji, ežero dalis, atokaitingas ir pušimis apaugęs šiaurinis ežero šlaitas, Baluošo pakrantės ir tarpuežeris prie Al­kos kaimo.

Dubingių apylinkių kraštovaizdis turi tam tikrų savitumų. Čia vyrauja apystatis stambiai kalvotas, gūbriuotas daubotas priemolingas vietovaizdis. Pagrin­dinė dirvodarinė uoliena — moreninis priemolis ir priesmėlis, rytiniame pakraštyje — smėlis. Vyrauja velėniniai jauriniai silpnai ir vidutiniškai nujaureję dirvože­miai. Daug kur jie dirbamuose kalvų šlaituose nuardyti. Ežero šlaitai dėl statumo ir nuoplovos stiprumo visai ne­dirbami.

Visas vakarinis Dubingių apyežeris yra seniai vei­kiamas žemdirbystės. Natūralios miško ir pievų bendri­jos čia nedaug užima vietos. Natūralesnė yra rytinė apyežerio dalis.

Tankus paviršiaus šlaitingumas sąlygojo kraštovaiz­džio mikroklimatinį įvairumą. Nevienodą kiekį šilumos gauna pietinės ir šiaurinės ekspozicijos šlaitai. Pavyz­džiui, 1966 m. vasarą giedrą dieną temperatūros skirtu­mas 16 valandą pietiniuose ir šiauriniuose kalvų šlai­tuose pavėsyje siekdavo 2°C. Dar ryškesnis tuo metu buvo pastebėtas santykinės oro drėgmės skirtumas. Di­desniuose atstumuose išryškėdavo kritulių kiekio nepa­stovumai. Labai nevienodas grunto vandenų gylis. Yra pašlapusių, supelkėjusiu plotų, kuriuose grunto vandenys netoli paviršiaus arba visai paviršiuje. Kalvotose iškilumose grunto vandenys yra 3 — 4 m gy­lyje, o atskirose takoskyrinėse pakilumose — giliau nei 6 m.

Natūrali augalija išliko miškuose ir pievose. Arti­mose Dubingių apylinkėse jų pasiskirstymas labai ne­tolygus. Vientisas miško masyvas išliko Asvejos ir Žalktynės atšakos tarpuežeryje, taip pat ir į pietus nuo minėtos atšakos. Šiame masyve vyrauja pušies, drebulės, ąžuolo, beržo bei kitų lapuočių medynas. Že­mesnėse vietose auga eglių. Trake yra šermukšnių, sau­sesnėse vietose kadagių, šaltekšnių. Iš žolinių yra mėly­nių, šilinių viržių, žemuogių ir kt. Dirbamų laukų masy­vuose užsilikę miškeliai yra daugiausia lapuočiai. Pilia­kalnio šlaitai apaugę senais ąžuolais, klevais, pavie­niais uosiais, baltalksniais ir kt.

Rytinė ežero dalis miškingesnė. Miškas ten užima daugiau nei 50% paviršiaus. Vyrauja šilai. Vienok sausašilių nedaug, daugiau drėgno žaliašilio.

Nenuotakiuose tarpukalviuose yra sezoniškai pa­šlampančių pievų ir pelkių. Jose tarpsta natūralios pie­vinių ir pelkinių augalų bendrijos.

Pievose ir miškuose yra vaistingųjų augalų: kadagių, šermukšnių, meškauogių, miltinių arkliauogių, pipirlapių, pataisų, jonžolių, ramunių, čiobrelių, puplaiškių, kmynų, pelynų, mėlynių, aviečių ir kt.

Be visur miškuose paplitusios gyvūnijos, čia gyvena žalčių, gluodenų. Seni žmonės sako prie Purvinio ežero seniau matę „geležinių varlių”. Atrodo, tai būta vėžlių.

Ežero apylinkėse yra keli gamtos paminklai: Melnyčėlės upelė, netoli jos stambus akmuo ,,Puntuko vai­kas”, sena pušis. Saugant unikalų Dubingių gamtinį kompleksą, čia įkurtas landšaftinis draustinis.