Sodybos Aukštaitijos nacionalinio parko kaimuose

I. Butkevičius "Sodybos Ignalinos draustinio kaimuose" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 86-98;

Nemažą miškingo ir ežeringo ANP dalį sudaro valstiečių gyvenvietės. Daugiausia tai gatviniai kai­mai, įkurti dar XVI a. valakų reformos metu. Jie dažniau­siai išsidėstę patogiose vietose tarp miškų, prie ežerų. Parko teritorijoje dėl įvairių sąlygų susiformavo dvejopi gat­viniai kaimai — ilgieji ir trumpieji. Ilguosiuose gatviniuose kaimuose, pavyzdžiui: Meironyse, Ginučiuose, Vaišniūnuose, sodybos išrikiuotos abipus tiesaus kelio. Trumpieji gat­viniai kaimai, pavyzdžiui, Šuminai, iš dalies Strazdai ir net Gaveikėnai, sudėtingesni. Tų kaimų trobesiai, ypač ūkiniai, dažniausiai atitraukti nuo gatvių ir išrikiuoti atitinkamoje vietoje — pamiškėje ar kitur. Visų kaimų gat­vės dažniausiai aptvertos. Kai kuriuose kaimuose (Gaveikėnuose, Meironyse, Ginučiuose ir kituose) palei gatvę auga didžiuliai lapuočiai medžiai, liudiją tų kaimų senumą. Žel­dinius dažnai papildo natūralūs miškai; kaimai dažniausiai betarpiškai įkomponuoti į pušynų masyvus. Sodybiniai skly­pai — pailgo keturkampio formos. Sodybų trobesiai visuose parko kaimuose paprastai atkreipti galais į gatvę. Jie daugiausia išdėstyti dviem linijomis. Vienoje linijoje arčiau­sia gatvės stovi gyvenamasis namas, o toliau nuo gatvės toje pačioje linijoje — tvartai. Antroje linijoje priešais gyvena­mąjį namą stovi klėtis, pagrindiniu įėjimu atsukta į gyve­namąjį namą. Vienoje linijoje su klėtimi stovi rūsys. Toliau toje pat linijoje arba sodybos gale toliausia nuo gatvės sto­vi kluonai. Jų pagrindinis įvažiavimas atsuktas į kitus tro­besius. Toks sodybų išplanavimas yra būdingiausias dauge­liui parko kaimų. Tačiau kai kur dėl ypač rai­žyto reljefo ir kitų geografinių sąlygų minėtas tradicinis so­dybų išplanavimas neišlaikytas. Šuminu ir Strazdų kaimuo­se susidaro savotiškas grupinis sodybų išplanavimas. Antai Šuminuose visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuo­jančios gatvelės, arčiau namų be ypatingos tvarkos sustatyti svirnai, dažnai sugrupuoti po du. Viso kaimo tvartai, sugrupuoti po kelis, stovi trijose vietose, atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys. Parko teri­torijoje esančių sodybų trobesių skaičius svyruoja nuo dvie­jų iki keturių. Retkarčiais sodybos, ypač tos, kuriose yra sodai, aptvertos. Sodybose šuliniai neturi griežtai nustatytos vietos, jie dažniausiai iškasti arti gyvenamųjų namų. Tarp gatvės ir gyvenamojo namo, paprastai po seklyčios langu, įrengti gėlių darželiai. Pagrindiniai sodybų trobesiai: gyve­namieji namai, svirnai, tvartai, kluonai, pirtys. Atskiruose kaimuose, pavyzdžiui, Ginučiuose, gausu nedidelių rūsių bul­vėms laikyti.

Gyvenamieji namai („pirkios”).

Gyvenamieji namai minimoje teritorijoje yra aukštaitiško tipo — turi visus bū­dinguosius bruožus. Pažymėtina, kad Strazdų kaime dar te­bėra gerai išsilaikiusi XVIII a. dūminė pirkia. Šiuo metu joje negyvenama, nes šalia jos yra pastatyta dviejų galų tradi­cinė pirkia. Dūminė pirkia nesuardyta, gerai išli­kusi. Ją sudaro dvi patalpos: priemenė ir pir­kia. Kairiajame pirkios kampe prie lauko durų gerai išlikusi dūminė krosnis (kita panašios formos dūminė krosnis yra išlikusi ir Gaveikėnų kaime). Šiaip draustinio tradiciniai gy­venamieji namai dvigaliai, centrinę jų dalį sudaro trečioji patalpa — priemenė. Daugelyje priemenių atitver­ta kamara („pirkaitė”). Kamarų sienos šiek tiek pailgintos į išorę. Tai skersinių kapitalinių priemenės sienojų tęsinys, lyg kryžminio namo užuomazga. Tokių namų planų su išsi­kišusiomis kamaromis aptinkama Gaveikėnuose, Ginučiuose ir ypač Šuminuose. Gonkelių aptikta nedaug. Dauguma jų atviros, vienšlaičiu stogeliu. Gyvenamųjų namų stogai — dvie­jų tipų: senesniųjų — pusvalminiai šiaudiniai, naujesniųjų — dvišlaičiai šiaudiniai, rečiau skiedriniai. Sienos dažniausiai apvalių rąstų, lentomis retai kada apkalamos.

Gyvenamųjų namų puošyba paprastai koncentruojama gyvenamojo namo frontone. Ypač puošnios karnizinės len­tos, piaustytos geometriniu raštu: dantukais, lankeliais bei kiaurapiūvio rašto spiralėmis; retkarčiais greta geo­metrinių panaudojami ir kai kurie stilizuoti augalinių raštų, ypač lelijos žiedų, motyvai. Šiek tiek papuošimų randame antlangėse ir duryse. Ginučiuose ir Gaveikėnuose antlangėms būdingiausias geometriniu raštu išpiaustytas karnizėlis. Pa­našius karnizėlius turi ir frontono langelis. Retas puošybinis frontono elementas, mažai kur Lietuvoje besutinkamas, ap­tiktas Ginučių kaime, Mykolo Žigo pirkioje: čia pati lan­gelio forma puošybinė — tai kortų kryžiaus formos langelis. Gyvenamųjų namų bendrą vaizdą pagyvina pagrindinės lauko durys, kurių plokštumoje įvairiai išdėstytos lentelės sudaro geometrinį raštą. Tam tikro savitumo joms teikia kaimo kal­vių gamintų vinių atitinkamai įkaltos galvutės bei įvairių formų rankenos, retkarčiais primenančios paukščių galvas.

Apskritai, parko teritorijos gyvenamųjų namų puo­šyba — saikinga ir kukli, tačiau trobesių bendra forma yra labai vykusi ir, tinkamai įkomponuota į aplinką, daro ma­lonų įspūdį.

Daug tradicinių požymių esama ir gyvenamųjų namų in­terjere. Visose pirkiose dar stovi tradicinės aukštaičių kros­nys. Naujesniuose namuose įrengtos viryklos su šildomosio­mis sienelėmis. Kitame namo gale esančias seklyčias apšildo stačiamalkės krosnys. Priemenės, kaip ir visur Aukštaičiuose, neapšildomos.

Tradicinės pirkios pagrindiniame kampe stovi sudurti du nejudomieji suolai, prie jų pastatytas masyvus stalas, o pa­čiame kampe įrengta lentynėlė, ant kurios sudėta fotogra­fijos, paveikslai; arčiau stalo ant sienos gerai matomoje vie­toje pakabinta puošta rankšluostinė su raštuotu namų darbo rankšluosčiu. Nemažai ir kitų tradicinių baldų: lovų, skrynių, spintų. Bet, šalia jų, kiekvienoje pirkioje pamatysime ir pirk­tinių fabrikinės gamybos baldų. Priemenėse ir kamarose dar galima rasti įvairių senų formų kubilų, pintinių, rankinių girnų.

Svirnai.

Vieni svarbiausių ūkinių trobesių, kuriuose būdavo laikomi grūdai, miltai, mėsa ir kiti maisto produktai, šiame krašte vadinami svirnais. ANP teritorijos kai­muose visi svirnai — nedideli (4×4 m ar 5×5 m) vienos patalpos trobesiai, iš horizontalių apvalių rąstų suręsti į sąspa­ras, dvišlaičiu šiaudiniu arba skiedriniu stogu. Senųjų svirnų sienos dažniausiai būdavo kirstos kirviu. Būdinga, kad daugelis šio krašto svirnų stogų yra su skliautais — po šiau­diniu stogu įtaisytu horizontalių stulpelių stogeliu (pavalu), skirtu svirnui apsaugoti nuo vagių. Visi senieji svirneliai tu­rėdavo duris iš galo, o naujesnieji — iš šono. Retkarčiais prie lauko durų būdavo platesnė pastogė — priesvirnis, pa­remtas stulpeliais. Svirneliai stovėdavo ant akmenų pamato. Svirno patalpos turėdavo įrengtas stiprias grindis, lubos bū­davo ne visuose svirnuose. Priešais svirno duris galiniame pasienyje įrengti aruodai grūdams. Miltams laikyti svirnuo­se būdavo pastatomi įvairūs kubilai, skrynutės, pintinės; at­skiros medinės skrynutės buvo skirtos mėsai laikyti. Tyrinėtų apylinkių kai kuriuose kaimuose svirnų skaičius palyginti nedidelis. Pavyzdžiui, Gaveikėnuose svirnai buvo tik 5 sody­bose iš 19 ir vienas pristatytas prie gyvenamojo namo galo. Meironyse svirnus turėjo tik 8 gyventojai iš 37. Matyti, jų čia negausu dėl blogos žemės ir smulkių ūkelių. Antra vertus, kai kuriuose kituose parko kaimuose, pavyzdžiui, Šuminuose ir Strazduose, kiekviena sodyba turi po atskirą svirną.

Tvartai.

Tvartai tyrinėtuose kaimuose — paprastai dvie­jų patalpų, nors durys dažniausiai vienerios. Pastatas pailgo keturkampio plano, sienos — horizontalių apvalių rąstų, kam­puose suręstos į sąsparas. Tvartų stogai dvišlaičiai, šiaudi­niai, gegninės konstrukcijos. Prie durų paprastai būna plati tvarto pastogė, kurioje neretai sudedamos samanos, šiaudai. Retkarčiais tvartų pastogėse sukraunamos malkos. Prie tvar­tų galų pristatomos plačios pastogės malkoms ir statybinei medžiagai laikyti. Pažymėtina, kad tyrinėtųjų vietovių tvar­tai nėra dideli, — tai dažniausiai 4×8 m trobesiai, paprastai be daržinių. Nedideli tvartai statyti dėl to, kad smulkiuose to krašto ūkeliuose buvo laikoma nedaug gyvulių.

Kluonai.

Apie parko kaimuose esamus kluonus („klaimus”) galima kalbėti kaip apie praeities statinius. Jie buvo reikalingi individualiesiems valstiečiams pašarui, javams susidėti ir kulti. Šiuo metu valstiečių sodybose naujų kluonų nebestatoma. Senųjų kluonų, neretai statytų dar XIX a., buvo gau­su beveik visuose draustinio kaimuose. Antai Gaveikėnuose kluonai buvo 9 sodybose iš 19, Šuminuose kluonus turėjo 7 gy­ventojai iš 12, Meironyse — 19 iš 37. Palyginti nemaža kluo­nų išliko dėl to, kad čia didelė dalis valstiečių priklausė žuvininkystės bei miškų ūkiui, jie ūkių neliečiami. Kolūkiuo­se valstiečių kluonai buvo suvisuomeninti. Jie nugriaunami ir panaudojami kolūkių poreikiams. Parko kluonai — tipiš­ki aukštaitiški, būdingi ne vien šioms apylinkėms, bet ir vi­siems Zarasų, Švenčionių, Ignalinos, Ukmergės ir Utenos ra­jonų kaimams. Jie pasižymi plačiu, bet neilgu korpusu, ne­aukštomis gulsčių apvalių rąstų sienomis, sukirstomis į są­sparas. Kluonų stogai ypač masyvūs — pusvalminiai arba keturšlaičiai, šiaudiniai, jų konstrukcija dvieilė — pėdinė. Kluonų planas nesudėtingas: tarp dviejų eilių pėdžių iš­ilgai yra padas, o už pėdžių iš abiejų šonų — šalinės. Kluo­nai su įvažiavimu iš galo. Durys vienerios — plačios vienvėrės arba dvivėrės. Kluonai — didžiausi ir erdviausi sodybų trobesiai. Matyti, miškingos vietovės leido gyventojams ne­sivaržyti su statybine medžiaga. Jie dažniausiai stovi atokiau nuo kitų sodybos trobesių. Išrikiuoti vienoje eilėje, jie su­daro nelyginant kaimo sieną. Tuo būdu kluonams tenka žy­mus vaidmuo ne vien sodybos, bet ir viso kaimo užstatyme.

Pirtys.

Draustinio teritorijos kaimuose aptinkama ne­maža pirčių, skirtų maudytis. Pavyzdžiui, Gaveikėnuose yra 6 pirtys, Šuminuose — 4, Meironyse — 6. Dažnai jų neturin­tieji naudojasi kaimyno ar giminaičio pirtimi. Kaip ir visoje Lietuvoje, čia tiek išorinė pirčių forma, tiek ir vidaus pla­nas nėra sudėtingi. Jos turi dvi patalpas: priepirtį ir pirtį. Priepirtis užima trečdalį viso pirties ploto. Sienos — apvalių netašytų rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Stogas — šiau­dinis, keturšlaitis arba dvišlaitis. Priepirtis apytuštis. Viena­me pirties kampe stovi krosnis, o pasieniais — suolai ir va­nojimosi reikmenys. Pirtys šiame krašte buvo kūrenamos kas antrą savaitę ir retkarčiais atskirai po didžiųjų darbų bei prieš didžiąsias šventes. Daugiausia pirčių stovi ežerų pakrantėse.

Pažymėtina, kad dėl ypatingų aplinkos sąlygų parko teritorijos kaimuose dar neblogai išsilaikę nemaža tradicinių XIX—XX a. pradžios trobesių. Ypač vertinga yra Alfonso Strazdo sodyba Strazdų kaime, išlikusi su visais būdingais rytų Lietuvos tradiciniais trobesiais.