Seniūnijos miestelis Subačius, gavo savo vardą, kaip sakoma, nuo pavardės sodiečio Subačiaus, kursai pirm uždėjimo miestelio čia turėjo savo sodybą. Toji pavardė Panevėžio pavietę dar iki šiolei sutinkama. Miestelis guli ant upelės Viešintos kranto; Dievo namai mediniai; viduje pavyzdingas švarumas, o kadangi bažnyčia jau gana senyva, nes pastatyta 1590 metuose, labai apie jos palaikymą rūpinamės. Apdovanota karaliaus Zigmunto III. Paveikslą šv. Trijų Karalių šaliniame altoriuje žinovai pripažįstą esant vieno garsesniųjų Italijos tapytojų gera kopija.
Filijinė bažnyčia dvarponio Ordinco dvare Korsakiškyje medinė, turi nuolatinį kunigą.
Vietinės liaudies dievuotumo priparodymu čia yra keletas sodžiuose pastatytų koplytėlių, sodiečių lėšomis užlaikomų. Tam tikrais šventadieniais ir pasirinktų šv. globėjų dienomis jose atsibuva pamaldos. Tos koplytėlės randasi šiuose sodžiuose: Papilėje, Surdegiuose, Bigailuose, Palaukėje, Stročniuose, Žiliskiuose.
Surdegių sodžiuje yra stačiatikių šventykla, pastatyta pusiau septynioliktojo amžiaus dvarponės Miečkov’os.
Miestelyje skaitoma 72 namu, o abiejos lyties katalikų 278 asmenis. Parapijos mokykla užlaikoma valdžios lėšomis; į ją susirenka 50 mokinių. Sentikių parapijoje apie 80 asmenų.
Žydų, kaip miestelyje, taip ir parapijoje apskritai yra apie 275 abiejos lyties asmenis; jie turi medinę meldyklą, gyvena vargingai iš smulkios amatininkystės, laikydami smulkias krautuvėles ir t.t. Jokių mugių ir prekymečių miestelyje nėra.
Parapija tęsiasi ilgio per tris, pločio per dvi mili, skaito 425 gyvenimus, būtent: valdiškųjų 258, prigulinčių dvarininkams 154, bajorijos viensėdijų 13. Katalikų gyventojų abiejos lyties 4592, kuriems patarnauja tris kunigai.
Sodiečiai abelnai pasituri vidutiniškai: pasitaiko ir tuṛtingesnieji, kaip tarp seniūnijai, taip ir tarp dvarininkams priklausančiųjų; tų grinčios yra geresnės, ant pamatų pakeltos, su didesniais langais, o net ir kaminai viršui stogo išvesti galima pamatyti; tečiaus daug dar yra ir menkų, dūmiņių, su mažyčiais langeliais. Apie čionykštės liaudies budą sunku šiandien duoti atskaitą, taip lygiai, kaip ir apie proto gabumus; tai duos Dievas geresniuose laikuose, kuomet liaudies apšvietimas, paremtas ant Kristaus mokslo, iki šiolei varžytas, įėjęs į paprastas vėžes vis tai apšvies ir išaiškins; tečiaus ir dabar galima pasakyti, jog liaudis apdovanota sveiku protu, o prigimtas kvailumas tikt retuose asmenyse tepasitaiko apatėmyti, Vidutinio ūgio, apskrito veido, akys melsvos, pažvilgyje matomas švelnumas ir ištikimumas, dar iki šiolei turbut baudžiaviškas, plaukai šviesūs, minkšti, linų išvaizdos, iš kairės pusės perskirti į dvi dali, kurios apdengia geroką veido pusę, kas gali priminti prieškrikščioniškojo lietuvio išvaizdą. Žieminiai rūbai kailiniai (skranda) ir sermėga, vasariniai marškonis švarkas vadinamas trinyčiais. Moteris dažnai prisieina matyti gražaus veido; jos dėvi sermėgas ir neveizdint į tai, apsigobę dar minėtais nuometėliais; jaunesnės visgi nešioja ir mučeles (čepčiukus). Merginos šventadieniais pasipuošia plonos gelumbės jakutėmis; dažniausiai tamsraudonės spalvos ir margais sijonais, vadinamais anderokais, ant galvos užsideda aplenktą galiuonu arba kaspinu rinkelę, už kurios užkaišioja savo darželių žolynų šakeles.
Sodieciai neužsiima jokia pramone, triūsia vien apie ūkę taip, kaip nuo pratėvių yra išmokę ir iki šiolei nemato pavyzdžio nuo dvarininkų, net ir didelius žemės plotus valdančiųjų, iš kurių galėtų pasimokinti.
Dirbamoji žemė pasitaiko dvejopos rūšies: pilka su apatiniu molio sluogsniu, pilkoji smiltis ir durpinė žemė; žemės našumas vidutinis. Rugiai ir miežiai geriaus dera, negu kiti javai. Kviečiai mažai čia sėjami ir reikalauja ankstybos sėjos. Linai ir bulvės kaip kada puikiai uždera. Linus ir sėmenis gabena į Rygą už 23 mylių. Javus į Kauną už 20 mylių. Iki šiolei (1856) tiktai vieną kuliamoji mašina teatsirado.
Arkliai ir galvijai smulkus, aria jaučiais, prisaistydami jungą prie ragų; tas netinkamas paprotys nesiduoda išnaikinti; ji turėtų panaikinti įstatymais.
Pievos, tiesa, ūkės reikalams pakaktinos, bet iš didesnės dalies balotos, girinės; pavasario laiku užliejamų labai mažai. Ganyklos girinės.
Dideli durpynių plotai stovi be jokios naudos, kol nepramoks iš jų naudoties. Pelkės vadinamos Plynbalis per milią ilgio ir per pusę milios pločio guli Pelišių dvaro apielinkėje.
Triūsu apie vaismedžius visiškai neužsiima, todėl ir neturi iš jų jokių gyvenime parankumų ir teisingo uždarbio. Bitininkystė apleista, barčių giriose nelaiko.
Girių perteklius, nes beveik tris penktadalius viso parapijos ploto jos užima: pušis, eglės, ąžuolai, uosiai, drebulės, alksniai juodieji ir baltieji ir kiti; triobų statymui pakaktinai, daugiaus tinkamu kurui; nestokuoja ir krūmų. Tose plačiose giriose užsilaiko briedžiai ir stirnos, vilkai pulkuojasi raistuose. Nestokoja medėjams ir paukščių, k. a. tetervinų, jorubių ir kit.
Tiktai vienas mažos vertės ežerėlis Alieja vadinamas. Upių, tinkamų medžiams leisti, nėra. Šiek tiek žymesnės upelės Lėvuo perskrodžia Subačiaus, parapiją, kreipdamos į vakarus pereina į Panevėžio parapiją; į ją įpuola Maruoka, o ties Subačiaus dvaru Viešinta, prasidedanti is ežerėlio to-pat vardo Viešintų parapijoje, teka per Subačiaus parapiją iš rytų vakarų linkon, priimdama į save upelę Vašokę, pastiprintą upeliu Surdegiu, Peliša, išeinančia iš Aliejos ežero, ir upelius: Krustuti, Skryteli, Kompaną, gaunančius savo pradžią Plynbalio pelkėse.
Tuose vandenyse veisiasi paprastos rūšies žuvys: lydekos, labiausia ešeriai ir vijūnai.
Kalnų nei jokių, nuobodi lyguma; laukinių akmenų maža, kalkinių žymus sluogsniai prie valdiškojo Subačiaus dvaro. Griuvėsių ir apkasenų, o taipogi ir pilekalnių visiškai nėra.
Apie kankles, burtus, niektikėjimus, užkalbėjimus, raganas jau daug buvo rašyta: jie laikosi tamsybės, kaip kirminai puvėsių; kuomet išauš, vis tai pranyks, tečiaus ir giedriausiai saulei bešviečiant, neperstos vargai prie žmonijos besikabinėję.
B. Smigielskis „Subačiaus parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 29, p. 29-32