Savitarpinę dvasiškuose darbuose pagalbą atlaidų laike, susirinkus skaitlingoms liaudies minioms į kaimyniškasias bažnyčias, vadiname filadefija; jaja dalinomės su Traškūnų parapija. Nekartą buvau šaukiamas vietinio perdėtinio su Dievo žodžiu. Išsireiškimas čia paprastas: tai reiškia su pamokslu, o galiu pasigirti savojo darbo vaisiais. Prie formos, žinoma, gali kibti kritika ir net aštrioji, nes čia į iškilmes susirenka daug dvarponijos ir net ant tiek nesu savimi užsitikėjęs, kad manyčiau, jog kritika mane, aplenktų, bet fabricando fabri fimus, o kas link dvasios, visuomet meldžiu Dievo. Tą vietą belankant, pervažiuojant nekartą parapiją, apsipažinau su apielinkėmis, o padedant vietinio vienuolyno kun. gvardijonui, galiu patiekti trumpą parapijos aprašymą.
Vietoms vardų suteikimas ne visuomet laimingai pasiseka; nepasisekė ír Traškūnų naujo vardo išradėjui; šis paimtas būk tai nuo žodžio traška; miestelis giriose įkurtas, o giriose lūžtantieji medžiai traška, taigi ir pavadinta Traškūnais; tečiaus, tai jau, kaip pasakojama, vėlybesnis vardas: iš pradžios ta vieta vadinosi Vladislavovas, nuo krikšto vardo p. s Sakalauskio, Inflantų kamarponio, kursai 1696 metuose čia parkvietė kun. Bernadinus. Negalima abejoti, jog pirm Vladislavovo čia buvo Traškūnai; nes dažnai atsitaiko, kad suteikti vietoms vardai neprigyja, liaudis prie jų nepripranta ir nors vienuolynų sąraše stovi Con ventus Vladislavienis, visgi senobiniai Traškūnai liaudžiai buvo malonesni, negu naujas o ilgas Vladislavavo vardas.
Traškūnai neperseniai buvo Pietkevičių nuosavybe, paskui Hoppen’ų, dabar Montvilų. Liūdnos savininkų permainos! Bažnyčia miestelyje ir vienuolynas mūriniai. Bažnyčioje nėra dailėje pragarsėjusių paveikslų; gypso papuošalai gana giriami. Apie Šv. Panelės Skaplierinės yra padavimas, kad laike dviejų medinių bažnyčių gaisrų liko ugnies nepaliestas; patalpintas altoriuje, skaitosi stebuklingu, nors ir be aprobatos.
Bažnyčia turi 14 margų įsteigėjo dovanotos žemės po triobesiais ir sodyba; paskiaus prisidėjo du valaku pievų, kasmetinės pašalpos 180 rub. sidabru, malkos kurui ir medžiai triobesiams ir naudojimos be mokesčio malūnu. Dabar priskirtas prie trečiosios vienuolynų klasės.
Mokykla susisiekianti su vienuolyno mūrais, pereito šimtmečio pabaigoje įsteigta, turėjo apie 300 mokinių, su didelia piliečių nauda kun. Bernadinų užlaikoma, daug gabių auklėtinių išdavė. Naujais parėdymais, 1846 tapo perkelta į Panevėžį. Dabar parapijinę mokyklėlę mažai vaikučių telanko; mokina joje bažnyčios tarnas.
Miestelis lomoje, todėl purvinas. Tebesant mokyklai, buvo daug gerų namų, juos parsamdydavo mokiniams, savininkai turėjo pelną. Dabar skaitosi tikt tris ūkininkų dubos ir dvylika daržininkų; katalikų 80 asmenų. Žydų namų 30. Šio šimtmečio pradžioje buvo tikt viena žydo šeimyna smuklėje. Žydų dvi sekti: paprastieji ir Karlistai, turi atskiras meldyklas. Parapijoje žydų skaitosi apie 200 šeimynų; kai-kurie užsima žemdirbyste. Miestelis neturi nei kermošių, nei prekymečių.
Parapija dėl didelių girių labai plati; prigulinčių seniūnijai grinčių turi 57, viensėdijų bajorijos 46, prigulinčių dvarininkams 210. Palivarkų 15. Valdiškieji sodiečiai yra činšininkai, priklausantieji gi dvarininkams atlieka baudžiavą; kaip vienų taip ir kitų sodiečių pasiturėjimas įvairus; vienur neturtas, kitur priespauda traukia į vargą. Teisingas su sodiečiais apsiėjimas, kurs yra ir jų ir dvarininko naudos pamatas, čia apskritai kalbant neatsiekiama. Iš viso katalikų gyventojų 3130 asmenų. Curam animarum užlaiko vietiniai vienuoliai.
Žemumose žemė vidutinio našumo. Girios plačios, bet iškirstos. Pievos menkai želia ir duoda blogą žolę, ganyklos menkos ir nepakaktinos. Ežerų tikt du, vienas užima apie tris valakus, kitas tikt vieną valaką. Žuvis juose paprastos.
Nevėžis gauna pradžią Traškūnų giriose, sriuvena iš pelkių vakarų linkon, jos lovį padidina upelis Juosta, išeinantis iš Traškūnų ežero.
Paprastųjų akmenų pakaktinai, stokoja kalkinių.
Liaudies papročiai ir mados, jų rūbai, ūkininkavimo būdas tokie, kaip ir kaimyniškoje Subačiaus parapijoje.
B. Smigielskis „Traškūnų parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 30, p. 153-155