Sudavija

Sudavija. Mūsiškė Sudavija turi nemažiau savitą ir dra­matišką praeitį, kaip ir užnemuniškė Žemaitija ir Aukštaitija. Šiandieniniai sudaviečiai, arba suvalkie­čiai, iš visų lietuvių išsiskiria savo būdo paslanku­mu, pakilesne gyvenimo pasaulėžvalga ir didesne kultūra. Šiame mūsų krašte jūs kas žingsnis gėrė­sitės šimtamargių suvalkiečių sodybomis ir dailiais gyvenamais namais, kas žingsnis matysite rūpestin­gai išdirbtus laukus ir sutiksite šviesų, ambicingą suvalkietį su savomis pirmeiviškomis kultūrinėmis pa­žiūromis ir reikalavimais. Dar neseni tie laikai, ka­da Marijampolė, Seinai, Vilkaviškis, Suvalkai ar Vei­veriai — tie kultūriniai Sudavijos centrai — garsėjo visoje Lietuvoje. Jei Lietuvą mes mėgintume vaiz­duotis Europa, tai Sudavija visais atžvilgiais galėtų vadintis tada Vakarų Europa: šitas kraštas savo kul­tūrine politūra yra visu laipsniu praaugęs Užnemunį, o gyventojų psichologijoje junti kažkokios elastikos ir jaunatvės, ko veltui ieškotum aukštaičiuose ir že­maičiuose.

Kuo galėtume šitokį Sudavijos charakterį paaiš­kinti? Mano supratimu, Sudavijos psichologijos ir kultūros paslapties reikia ieškoti jos praeityje. Tik­tai istorijos perspektyvoje ir Vakarų Europos, tikriau, Rytprūsių įtaka, šalia kitų veiksnių, įvairiausio­mis savo formomis bus pastebimai savaip paveikusi šio krašto gyvenimą. Suglausta Sudavijos praeities apžvalga čia ir pamėginsime atspėti jos istoriškai kultūrinį individualizmą ir ypačiai dėl to, kad Sudavijai ir toliau reikės Lietuvos istorijoje germanų pa­saulio akivaizdoje vaidinti ne paskutinį vaidmenį. Antra vertus, krašto pažinimas visados atlieka visuo­menėje dėkingą tautiškai moralinį uždavinį — pir­moje eilėje pakelia savojo krašto meilės ir tautinės vienybės temperatūrą.

Pirmieji Sudavijos gyventojai

Sudavija yra daug kartų senesnė nekaip suda­viečiai. Geologija mums pasakoja, kad ir Sudavija bus buvus kadaise jūrų dugnu, kad paskiau čia kaitaliojęsis klimatas, augusios atogražiškos girios ir šliaužiojusios milžiniškos ledų masės, kurios ir bus sudariusios Lietuvos geologinį reljefą; dar vėliau bu­vę tundrų laikotarpiai ir gyvenę visokie gyventojai ir žvėrys. Archeologijos mokslas patyrė, kad žmonės čia bus gyvenę jau senaisiais paleolito laikais (Spicinas, Antonievičius, Ebertas, Gaerte). Be abejonės, tie pirmieji geologijos ir archeologijos laikų Suda­vijos šeimininkai su savo flora ir fauna nebus buvę mūsiškiai aisčiai, bet jų nežinoma istorija sluoksniais bus susėdusi į sudavų žemės, tariant, istorinę psi­chologiją.

Antrąja Sudavijos gyventojų formacija reikėtų vaizduotis suomius, kuriuos aisčiai, atvykę į Pabaltę iš savo protėvynės, čia ir bus buvę aptikę. Nebuvo lemta ir suomiams išsilaikyti Sudavijoje. Suomių buvimą visame aisčių krašte (Aistuvoje) anais proistorijos laikais nedviprasmiškai paliudija archeologi­jos, kalbotyros ir istorinės etnologijos duomenys. Aisčiai, vadinasi, ir sudavai bei jotvingiai bus atkilę į šią savo tėvynę iš Rytų, iš spėjamosios savo protėvy­nės kažkur Dniepro ir Pripečio baseinuose (Būga, Rbzwadowski). To aisčių atkilimo nereikia vaizduo­tis perversmišku, masiniu, brutališku veržimusi į Vakarus, nereikia vaizduotis vieno užsimojimo tau­tos persikėlimu: tatai buvo lėtas plačia banga smel­kimasis, kolonizacinis sodybų perkeldinėjimas Vaka­rų kryptimi. Todėl ir susidūrimas su suomiais nebus buvęs karingas: aisčių giminės pamažu bus smelkusiosis į suomių etnografiją, stūmusios šiaurėn jų gy­ventojus arba pamažu tuos gyventojus asimiliavusios. Šitas procesas livų krašte (Latvijoje) ir dabar dar nėra galutinai pasibaigęs ir ypačiai stipriai bus atmiešęs latvių etnografinį tipą, latvių, kurių kalba bus bene labiausiai dėl to nutolusi nuo aisčių pro­kalbės kamieno. Suomiai paeiliui gavo palikti Prū­siją, Lietuvą, vadinasi ir Sudaviją, ir Latviją. To­kiu būdu pasibaigė ir antroji Sūdąvijos gyventojų dramatinė istoriją — pasikeitė rasės ir krašto šeimi­ninkai.

Sudavų kolonizacija

Aisčių etnografijos judėjimą galutinai sustabdė natūralinės sienos, ir IX—XI a. visa etnografinė Aistuvos struktūra susikristalizavo tąja tvarka, kurią jau galime tyrinėti istorinių šaltinių šviesoje. Tais laikais savo krašte bus apsistoję ir mūsų sudavai bei jotvin­giai ir tuo būdu bus pradėję trečiąją Sudavijos gyven­tojų formaciją — ir tai jau mūsų aisčių rasės forma­ciją. Pirmukart sudaviečius, šalia jų kaimyninės gen­ties galindų, paminėjo II amž. garsusis ano meto geo­grafas Ptolomėjus („Geografijoje“). Todėl reikią spėti, pirmiausia, kad sudavai bus anksti išskilę iš ben­drinio aisčių kamieno, ir antra, kad tais laikais suda­vai, apie kuriuos garsas nuklydo net į Antiką, bus bu­vę dar stipresni, nekaip X—XIII amž. Galimas daly­kas, kad sudavai, jei jau buvo atkilę apskritai į Su­daviją, tada turėjo daug platesnę teritoriją, kuri bendrine aisčių judėjimo į Vakarus ir į Šiaurę inercija bei slavų judėjimo įtaka nuolatos mažėjo, kaip kad ji ma­žėjo ligi paties sudavų žuvimo, niekados nesudarydama apibrėžto, istoriko akiai lengvai pagaunamo vie­neto. Galima sakyti, kad visa senųjų sudavų istoriją vyko aisčių kraustymosi fazėje ir susidėjo tiktai iš triukšmingo pasirodymo ir žūties.

Vadinasi, sudavų kolonizacija Sudavijoje niekados ligi galo nebus buvusi pasibaigusi ir nebus betarpiškai susidūrus su suomiais. Suomius iš Sudavijos bus, greičiausiai, išstūmę prūsai, kurie aisčių žygyje į Pabaltę bus ėję avangardu. Toliau Sudavijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, bus pereidami pagyvenę ir latviai, kuriuos į šiaurę iš čia bus pavariusios paskiausiai ėju­sios lietuvių kiltys. Tada ir sudaviečiai atkilo prūsų ir latvių keliais į savo Sudaviją, apsistojo jų sodybose, kadaise paveržtose iš suomių ir turinčiose jau ne vieno šimtmečio savo praeitį. Tokiu būdu Sudavijoje apsi­gyveno tie aisčiai, kurie paliko jai savo vardą ir pra­dėjo jos tikrąją istoriją.

Teorija ir gamta

Anais laikais, kada gyventojų buvo labai reta, ir kada miškai sudarė apie 70—50% ar daugiau viso krašto, linearinių ir patvarių sienų, žinoma nebuvo. Sienomis anais laikais turėtume laikyti miškų ruožus, pelkių ar balų sritis, retkarčiais upes. Atsiminę, ką jau esame pasakę ankstesniame skyrelyje apie apskri­tai sudavų etnografijų judrumą, mes ir turėsime prieš akis visas priežastis, kurios kliudo istorikams tiksliai susekti Sudavijos teritoriją ir susidaryti vienokią nuomonę. Šiaip ar taip yra tikra, kad XI—XIII a. Sudavija buvo kur kas didesnė, nekaip mūsiškė šių dienų Suvalkija su lenkų okupuotąja dalimi.

Šiaurėje Sudavijos sienos bus ėjusios Nemunu ir Šalavijos, Nadravijos ir Galindijos rytinėmis sienomis, kaip tatai pažymėta mūsų žemėlapy. Pietuose Sudavijai bus, turbūt, priklausiusi vadinamoji Palenkė ligi Būgo su Drohičino, Bielsko, Mielniko sritimis, toliau ir plotai ligi Pagirio (Pripečio, Rokitno pelkių) su Slanimo, Volkavisko ir kt. sritimis. Tačiau čia anksti bus vykusi rusų ir lenkų kolonizacija, stūmusi sudaviečius vakarų šiaurės linkme arba juos asimiliavusi. Suvalkų, Raigardo, Dambravos srityse bus buvusi se­noviškoji Dainavos žemė, vienų tyrinėtojų laikoma Jotvingijos šiauriniu kraštu, kitų — Sudavijos pieti­niu, o, mūsų supratimu ji bus buvusi Sudavijos vidu­rine sritimi. Gal būt, sudaviečiai etnografiškai nebus buvę vienalytiški, gal būt, reikėtų išskirti jų masėje jotvingius, bet, kartą jotvingius tapatybindami su sudaviečiais, mes negalime Sudavijos baigti pietuose Raigardu, kaip to norėtų, sakysime, Lowmianski. Jei Lowmianski savajai sumažintai Sudavijai skiria apie 12.000 km², tai mes, padidindami Sudaviją gudų ir len­kų sąskaiton, skirsime 20—25.000 km². Tokiu būdu pirmykštė Sudavija savo plotu bus buvusi kaip Že­maitija.

Vyriausi Sudavijos fiziografijos elementai buvo, į kaip ir visoje anuometinėje Aistuvoje, miškas ir van­duo. Tačiau miško ir vandens čia buvo ypačiai apstu: vakaruose telkšojo neaprėpiami Mozūrų ežerynai ir pelkynai, rytuose — neišbrendamos Pripečio pelkės, šiaurėje ošė beveik ištisai didžioji Sudavijos giria. Tiktai kur-ne-kur pasitaikydavo miškų prošvaisčių, kur būtum galėjęs aptikti menkų sudaviečių sodybų ir dir­vų, pievų ir ganyklų. Šitokia, pasakytume, sunki ir vienoda gamta, teikdama savų ūkinių gėrybių, nepa­šykštėjo savo gyventojams ir įkyrių nepatogumų. Čia buvo galima kultivuoti beveik visas primityvaus žemės ūkio šakas, gyventi, palyginti, ramiai — bet čia nebu­vo tų vidinių, aštrių gamtos kontrastų, kokių turėjo, sakysime, senovės Graikija, kontrastų, kurie paprastai sujudina kūrybines žmogaus galias ir pradeda dina­minės kultūros užuomazgą.

Senieji sudavai ir jų kultūra

Sudavijos giriose ir pelkynuose ir gyveno sudaviečiai, kuriuos pietuose slavai mėgdavo vadinti jotvin­gių vardu. Pasak Kadlubek’o (lenkų kronisto XIII a. pradžioje + 1223), sudavai buvę prūsų giminiečiai, o pasak Dlugosz’o (+ 1480), jie savo tautybe, kalba, papročiais ir tikyba buvę labai panašūs į lietuvius, senprūsius ir žemaičius. Tačiau mokslininkai sudavus kartu su šalavais (skalviais), nadravais, o gal ir sambais (žambiais) etnografiškai stačiai priskiria lietuvių kilčių grupei, kaip jos užnemuniškę šakų (Bezzenberger, Toeppen), vadinamą šiandien (be Lietuvos, Su- valkijos) Mažąja Lietuva. Tiktai po Versalio taikos vokiečiai, nustoję savo kolonijų ir sumanę jas rekompensuoti sau žemėse Pabaltėje, pradėjo ieškoti savo Rytų varžtui ir istoriškai etnografinių motyvų — pra­dėjo jų mokslininkai teigti kalbamųjų kilčių prūsiškumą ir tuo teisinti savo teises į M. Lietuvą, Klaipėdos kraštą, na, ir Sudaviją.

Vadinasi, sūdaviečiai priklausė užnemuniškei lie­tuvių šakai, kurios vakarinės sienos bus buvusios to­kios, kokios pažymėtos mūsų žemėlapyje, ir kuri bus apėmusi apie 19 — 20.000 km² plotą, jei Sudavijai skir­tume tiktai 12.000 km², su apie 88 000 gyventojų, jei Sudavija bus tada turėjusi apie 33 000 gyv. Vadinasi, sudaviečių buvo, palyginti, maža ir reta. Reikėtų ta­čiau manyti, kad jų bus buvę apie kokia 50 000: Dusburgui (XIV a.) ne veltui bus atrodę sudavai galin­giausia kiltimi. Ypač skystai bus buvusi tada gyventa Sudavijos šiaurė (dabartinė mūsų Suvalkija), jos miš­kai, nors ir čia buvo galima aptikti ligi kryžiuočių at­vykimo Vangius, Panemunę (netoli Veliuonos), Nederovę (netoli dabrt. Vilkaviškio) — taigi kraštas bu­vo gyvenamas arba jau pradėtas gyventi. Tirščiausiai buvo gyvenama Dainava, kur jau tada buvo Merūniškės, Vyžainiai, Krosna, Veisėjai ir t. t., ir rečiau nuo Dainavos į pietus — Jotvingijoje. Tačiau nelemtasis likimas jaunosioms užnemuniškėms lietuvių koloni­joms nedavė ligi galo susiformuoti ir sustiprėti ir lai­ku prisidėti prie Lietuvos istorijos — užklupo ir sudaviečius kultūriškai tinkamai nepasiruošusius.

O anuometinių kilčių gadynės sudaviečių kultūra buvo menka, jų pačių buvo reta. Jie, kad ir buvo visų aisčių paslankiausi, taip pat gyveno sėslių žemdirbių gyvenimą, — šiaip taip dirbo žemę ir augino javus, vaisė gyvulius, laikė bičių, mėgo žvejybą ir medžioklę, praktikavo vidaus ir tariant, užsienio prekybos mai­nus, kiaunių, bebrų, voverių kailiais, vašku ir medum mokėjo už gaunamą sidabrą, brangiuosius metalus, druską, geležį, ginklus ir drabužį. Nors, pasak vieno rusų metraščio, 1256 m. didelė Vol.-Haličo kunigaikš­čio Danieliaus kariuomenė ilgai galėjusi išmisti tiktai iš 2 sodybų išteklių ir likučius gavusi dar sudeginti, nors, pasak kitų kronistų, sudavai turėdavo klėčių, sodybų, sodžių ir visokių ūkio trobesių, — bet pri­mityvi agrotechnika, valiodama išgauti tiktai antrą trečią pasėlių grūdą, neretai priversdavo sudavus ir pabadauti. Ir tad šitam puslaukinės moralės XII — XIII amž. alkstančiam ir godžiam miškų sodiečiui rei­kėdavo plėšikauti. Karo grobis ir plėšikavimas suda­viečių, kaip ir visų tuometinių aisčių, ūkiui būdavo ne­paskutinė pelno pozicija: tokiu būdu būdavo įsigyja­mos svetimosios pramonės prekės, brangieji metalai, sunkmečiais javai ir gyvuliai, didiko ūkiui karo belais­vių darbo jėga, moterys vergų prekybai ir vedyboms.

Jei mes dar atsiminsime anuometinius giminės keršto papročius, tarpusavius valsčių, giminių ir kil­čių karus, profesionalines plėšikų bandas („latrunculi“ — banditus), tai ir turėsime visą tą šiurkščią at­mosferą, kurioje pasireiškė ir susiformavo ypačiai sudaviečių būdas ir socialiniai santykiai. Visa materia­linė sudaviecių kultūra, visuomeninė santvarka, tiky­ba ir istorinė veikla buvo nuteikta karo gyvenimo charakteriu. Kiekvienas valstietis, žvejys, bitininkas buvo drauge ir kareivis, ir pirklys, ir plėšikas, kiekvie­no gyventojo, ypačiai didiko (nobiles) sodyba, buvo panaši į mažą tvirtovę, sutvirtintą tvoromis, grioviais ir pylimais, kiekviena apylinkė, valsčius, giminė ar sri­tis apsirūpinusi pilimi, miškų ir pelkių slėpyklomis, ap­sitvėrusi sukirtimais iš miško medžių, apsidraudus slaptais ir klaidžiais keliais ir šunkeliais, visokiais spąstais. Visas kraštas, nemažiau saugojamas gamtos kaip žmogaus rankos, buvo panašus į karo stovyklą, o krašto gyventojų gyvenimas — į begalinį karą.

Ta pati gamtą, kuri rudenį ir pavasarį puikiai saugodavo kraštą nuo netikėtų priešų, ta pati gamtą, sakau, kliudė susidaryti politinei, socialinei gyventojų vienybei ir santvarkai. Kiekviena sritis kas sau gy­vendavo, kas sau gindavo arba puldinėdavo ir kas sau su savo „karaliuku“ žūdavo. Tiktai retkarčiais šitos dešimtys teritoriališkai giminiškų junginių susijung­davo priešo baimės ar grobio vilties vardu, retkarčiais kelios sritys susirinkdavo pasitarti dėl saugos ar karo reikalų. Paprastoji liaudis paprastai stverdavosi gink­lo gintis arba plėšikauti, o vadinamieji didikai versda­vosi daugiausia tolimesniais, ofenzyviniais žygiais.

Sudavų būdas taip pat atsakė kultūriniam jų lyg­meniui ir gyvenimo sąlygoms. Pasak Kadlubek’o, sudavaį, arba jotvingiai, buvusi pati „žiauriausia tauta, žvėriškesnė už žvėriškiausius žvėris, o, pasak Dlugosz’o — jie buvę baisūs ir karingi, godūs didvyrio garbės ir dainų šlovinimo, ir dėl to jų dešimtis grumdavusis su priešų šimtine. Šitai karo moralei bus buvusi mobilizuota ir pati jotvingių tikyba, kuri dva­siškai bus tarnavusi žmonių gyvenimo reikalams. Kar­tą jotvingiai buvo priversti paklusti Lenkų karaliui Kazimierui II (1191 m.) ir duoti jam įkaitus. Bet sa­vo žodžio jotvingiai netesėjo: jų manymu, geriau bū­sią sūnų (įkaitų) gyvybės, nekaip tėvų (jotvingių) laisvės, nes prakilniųjų sielos, pagal jų tikėjimą, at­gimstančios dar prakilnesniuose žmonių kūnuose, o sužvėrėjusios vėlės apsigyvensiančios po mirties žvė­ryse. Nepigiai kaštavo šita pašėliška narsa ir energija seniesiems sudavams. Garsusis jų vadas Skomontas, greitas kaip žvėris, žymus kerėtojas ir žynys, pėsčias, pasak senovės raštų, nukariavęs Pinsko ir kt. sritis, bet galiausiai buvęs Vol.-Haličo kunigaikščio Vosy­liaus užmuštas, o jo galva pasmeigta ant smaigsčio.

Ne kitoks likimas laukė ir kitus jotvingius, kurių šitame krašte buvo reta ir kurie, patys vieni likę savo likimui, nemokėjo telktis, buvo ginkluoti blogu medi­niu ar pintiniu skydu, medinėmis ragotinėmis, rečiau kardais, nemokėjo ar nenorėjo mesti savo avantiūris­tiško, plėšikiško gyvenimo, savo pašėliško, puslaukiniško karingumo. Retėjo jie siaubdami svetimuosius kraštus, nyko naikinami priešų jų pačių šalyje — Su­davijoje. Veik kasmet iš Brastos, Mielniko, Drohičino, iš Mozūrijos, Maž. Lenkijos, Voluinės-Haličo ir Minsko kraštų traukdavo į Sudaviją slavų kariuome­nės drausti nenuoramų jotvingių, išpjaudavo pirmuo­sius kaimelius, nieko nedegindami, kad dūmai neperspėtų tolimesnių sodybų, kelią iškvosdavo už pažadus iš pačių belaisvių jotvingių, įsiverždavo toliau, pasisklaidydavo, išplėšdavo sodžius, išdegindavo, vyrus išžudydavo, vėl susiburdavo krūvon ir grįždavo su vilkstinėmis karo belaisvių-vaikų ir moterų ir bando­mis galvijų bei vežimais kitokio karo laimikio. Jot­vingiai kartais stodavo į mūšį, bet dažniau išsislapstydavo, puldinėdavo iš pasalų, spęsdavo spąstus ir ža­bangas, klusnumo pažadų netesėdavo, patys atsilan­kydavo priešų šalyse, kad vėl būtų jų užpulti. Šitok­sai lengvabūdiškas jotvingių agresyviškumas nieko gero nežadėjo: beveik anksčiausiai istorijoje pasirodę, jotvingiai-sudavai gavo anksčiausiai ir išnykti, nekliu­dyti Vakarų kultūros ir katalikų krikšto.

Senųju Sudavų žuvimas

Pati jau anuometinės Sudavijos geografinė, et­nografinė ir politinė padėtis buvo, ypač atsimenant sudavięčių menką kultūrą ir būdą, labai nesaugi: Sū­dąvija kyliu buvo įsiterpusi į Mozūrijos ir Juodosios Rusijos tarpą, priešais pietuose turėjo anuomet labai galingą Haličą, o iš vakarų per prūsų ir Šalavijų-Nadravijos lietuvių žemes laiku prispėjo ir Vok. Ordinas, kuris ir atbaigė sudavų priešininkų ir pražudytojų są­jungą.

Kai Kijevo Rusijoje viešpatavo Vladimirai ir Ja­roslavai, o Lenkijoje — Boleslovai, kai tos valstybės buvo vieningos, tai jotvingiai nebūdavo sunku su­drausti. 983 m. jotvingius pirmukart pamuše D. Ki­jevo Kunigaikštis Vladimiras, 1038 m. antrukart — Jaroslavas ir t. t. Savo fronte vargo neturėjo ir len­kai. Tačiau XI—XII a. tos dvi valstybės susiskaldę į aibes dalinių kunigaikštysčių ir labai susilpnėjo.

Tada jotvingiai ir pradėjo sau šeimininkauti Mozūrijoje, Maž. Lenkijoje, Voluinėje, Halice, Juod. Rusijos kunigaikštystėse, pradėjo sau plėšikauti, kištis į vidines tų kraštų kunigaikščių kovas, samdytis už pi­nigus ir vėl atsisukti prieš savo sąjungininkus, eiti net prieš Lietuvos Mindaugą, kuris buvo jų žemių padova­nojęs V. Ordinui. Nelikdavo skolingi jotvingiams ir rusai su lenkais: jie atskirai arba drauge vykdydavo dideles karo ekspedicijas jotvingiams nenuoramoms sudrausti, retindavo gyventojus, siaubdavo jau ir taip skurdų jų ūkį, tuo keldavo pačių jotvingių vargą ir pa­šėlišką akiplėšiškumą, statydavo pilis, kolonizuodavo pakraščius ir pilių apylinkes, steigdavo pirmuosius slavų etnografijos židinius praretintose jotvingių ša­lyse. Apie XIII a. vidurį prišliaužia per Prūsiją ir Vok. Ordinas ir pareikalauja sau nei mažiau nei dau­giau, kaip ⁵/₆ Sudavijos! Ypatingai tie Kristaus šar­vuoti apaštalai įprato į turtingesnius Dainavos kraš­tus, pro kuriuos jie vėliau paprastai trauks į Aukštai­tiją.

Ir XIII a. viduryje senasis jotvingių veržlumas slūgsta, energija smunka, puola jų dvasia, kraštas pa­lieka pustuštis ir išsiaubtas, patys jotvingiai bei sudavai vos besilaiko savajam krašte. 1251 m jie, užpulti rusų ir lenkų, pasikvietė į talką prūsus ir bartus. Tal­kininkai su baime išvydo priešų blizgančius skydus ir šalmus, ragotinių girią, šaulių grandines ir patį V.-Haličo Danielių, vikriai raitą besisukiojantį savo kariuo­menės eilėse. Išsigando jotvingių talkininkai. Argi būsią galima, pasak jų, ragotinėmis paremti griūvantį medį? ar įstengsią jie tokiai kariuomenei spirtis? Tal­kininkai patraukė atgalios namo, o jotvingiai neužilgo iš tikrųjų ir buvo likimo sugniuždyti. 1279 m. ištiko jotvingius badas. Jie meldė Voluinės Vladimirą at­siųsti jiems maisto, žadėdami atsiteisti vašku, bebrų, voverių ir kiaunių kailiais, sidabru ir patarnavimu. Kunigaikštis jiems ir pasiuntęs Būgų ir Narevu javų, tačiau ties Pultusku lenkų mozūrai užpuolė ir atėmė tą javų siuntinį.

Veikiai sudavų jotvingių liekanos meta savo tė­vynę ir bėga į rytus (Aukštaitiją) ir į vakarus (toli­mąją Prūsų Sambiją), Sudavija tuštėja, nyksta pasku­tiniai narsiųjų sudavų pėdsakai, — ir Sudavija vėl pa­lieka tuščia arba pakeičia savo gyventojus. Senieji sudavai savo istoriją pabaigė; pietines Sudavijos sri­tis pėda pėdon kolonizuoja mozūrai ir gudai, kuriuos, o ne sudaviečius ir aisčius, čia ir aptiko lietuviai, šiasias sritis pasiimdami. Didž. Kunigaikštystei lietuvių atėjimas buvo, deja, pavėluotas. Šiaurinė Sudavija, t. y. Dainava ir dabartinė mūsų Suvalkija, kaip pama­tysime, ilgam pasiliko beveik viena negyvenama giria.

O kur iš tikrųjų pasidėjo senieji veiklūs sudaviečiai? — Be abejonės, karai, jei jie sudaviečių neretino, tai bent prarydavo visą natūralinį prieauglį: sudavie­čių kaulų rastume įvairiose lenkų ir rusų žemėse, o gal daugiausia pačioj Sudavijoj. Nemaža bus išversta priešų į belaisvę, apgyventa, sakysime, ištisais kaimais visur, o ypačiai Rytų Galicijoje, kur yra išlikę net jot­vingiškos nomenklatūros. Rusų metraštininkai nevel­tui aukaliptiškai bardavo Vl.-Haličo Romaną už ma­sinę vergystę: „Romane, blogai gyvensi lietuviais ar­damas.“ Visi šitie belaisviai, be abejonės, nutauto ir tebegyvena slavų kraujuje. Toks pats likimas bus iš­tikęs ir tuos, kurie pabėgo į Prūsiją, išskyrus buvusias Nadravijos ir Šalavijos sritis, kuriose ir dabar dar te­begyvena lietuvių: tiek šitų Prūsijos lietuvių, tiek aukštaičių tipą bene bus atskiedę kiek senųjų sudavie­čių bėglių elementas, nes gal didžiausia sudaviečių da­lis buvo pasitraukusi kaip tik į Aukštaitiją. Didelė sudaviečių dalis galėjo pasilikti ir pačioje Sudavijoje, kurios pietuose jie nutauto, o šiaurėje, XIII—XIV a. išsislapstę miškuose, susiliejo su dabartiniais suvalkie­čiais. Tokiu būdu, kaip matome, sudaviečius ištiko tikrai nelinksma dalelė — jie, galima sakyti, po triukš­mingos 300 metų (983—1283) istorijos iš savo tėvy­nės Sudavijos visiškai pasitraukė svetur arba į dausas, palikdami šiandieniniams mūsų suvalkiečiams tik savo vardą ir derlingą teritoriją, kuri, tiesą pasakius, dar ilgai gavo likti negyvenama.

Didžioji Sudavijos giria

Nemažiau tačiau dramatiška buvo Sudavijos isto­rija ir tada, kad joje ošė ištisai viena tiktai didžiulė giria nuo paties Raigardo ligi Skirsnemunės ir Kauno. Pietinė Sudavija nuo Dainavos tuojau buvo koloni­zuota slavų, ir apie ją mes toliau čia jau nekalbėsime. Tikrojoje Sudavijoje, kai 1274—1283 m. kryžiuočiai galutinai išvaikė kad ir retai gyvenusius sudaviečius, niekas veikiai neatvyko į apleistąsias, sudavų sodybas — jos ilgainiui arba užžėlę mišku arba paliko tysoti dirvonais, kuriuos Vok. Ordino žvalgai savo „Kelių Pranešimuose“ (Wegeberichte) mėgsta vadinti „lau­kais“ (campus, feld). Jeigu čia prisiminsime, kad be­veik toksai likimas ištiko ir Žemaitijos Karšuvą, iš da­lies senąją Šalaviją ir Nadraviją, jei prisiminsime, kad lenkai dar prieš kryžiuočių atvykimą ištuštino ir pa­liko giriomis ošti bei pelkėmis talkšnoti Liubavą, Sasiją, Galindiją, — vadinasi, aisčių liniją pastūmė toli Šiaurėn, o atvykę kryžiuočiai prarijo ir pačias prūsų kiltis, tai paaiškės, kad sudavų žuvimo laikais visi va­kariniai Aistuvos plotai ligi Nemuno paliko aisčiams ištraukti iš po kojų, didžiulės etnografinės ir fiziografinės jėgos paliko išskirtos iš lietuvių istorijos, lietu­vių, kurie vieni, suklupus latviams, reprezentavo ais­čius žūtbūtinėje išlikimo kovoje. Lietuviams paliko vėliau gelbėti tai, kas dar buvo galima išgelbėti. Ir pirmoje eilėje liko išgelbėta mūsiškė Sudavija.

Sudavija veik pora šimtmečių paliko tuščia, tarsi koki tušti Mamos laukai Prancūzijoje po D. Karo. Tatai buvo lietuvių ir kryžiuočių negyvenama kovų zona, kuri už Nemuno Kūršuvos sritimis ir toliau tarsi kokiu miškų apsaugos lauku aplenkė ir visą Žemaitiją iš vakarų ir šiaurės. Gyventi čia jau nebuvo galima: pro čia žygiuodavo lietuviai į Prūsiją, o vokiečiai į Lietuvą, čia siausdavo abiejų šalių banditai („latrumculi“), slankiodavo pasieninių Ordino pilių komtūrai avantiūristai su savo įgulomis bandomis, čia medžio­davo, it egzotiškose giriose, vokiečių ir Vak. Europos riteriai ir žvėris ir žmones, čia mėgdavo pamedžioti ir D. Liet. Kunigaikščiai ir didikai. Kryžiuočiai čia tik­tai kur-ne-kur sutikdavo šienpiovį ar žvejį aukštaitį, drįsusį leisti į didžiąją Sudavijos girią ieškoti šieno ir žuvies. Tiktai kai kur dar tebebuvo senovės kad ir retų sodybų pėdsakai — dirvonai. Vienu žodžiu, šitoj klaikioj karo zonoj nebuvo galima gyventi; čia nei Lietuva nei Ordinas, savo jėgomis sulygę, nete­sėjo įsitvirtinti. Vienu žodžiu, apaštališkoji Vok. Ordino brolių ranka buvo ištiesta ant visos Sudavijos, kaip kad dabar tatai norėtų padaryti Trečiasis Reichas su visa Pabalte, su išlikusia Aistuva.

Sudavijos istorijos girių laikotarpį geriausiai pa­pasakoja mūsų kad ir mažutis žemėlapis: Nemunas didžiausiu kontrastu žymi Sudavijos istoriją. Kairėje — didžiulė giria, o dešiniu Nemuno krantu susirikia­vusi eilė aukštaičių pilių ir sodybų, kurios tiktai ir at­laikė anuometinį germanų varžtą. Šita sunki Sudavijos girių istorija yra, pasakysime, amžiams germanų įrašyta į visos mūsų tautos pačią širdį: gražus ir der­lingas kraštas, tada didžia giria ošęs, galėtų gražiausiai mums papasakoti, koks buvo tasai kryžiuočių karas, kiek jis lietuviams atsiėjo.

Naujoji Sudavija

Karas buvo laimėtas lietuvių. Buvo laimėta ir di­džioji Sudavijos giria. Kryžiuočių karai liovėsi, o taika pirmą kart patikrino etnografinei Lietuvai ramų darbą. Vokiečiai savo karo „reizomis“, kadaise tvars­čiusiomis skersai ir išilgai visą Žemaitiją ir Aukštai­tiją, daugiau jau nebesiaubė Lietuvos ūkio, neretino gyventojų, o visas tas militarinis valstybiškai sociali­nis tautos mechanizmas, anksčiau pakreiptas prieš karinguosius Kristaus apaštalus, dabar buvo skirtas ekonominei ir kultūrinei vidaus kūrybai ir davė tikrai apaštališkų vaisių. Susidariusi patogi tarptautinė ekonominė konjunktūra (XV—XVI a.) atjaunino ir lietuvių tautos bei valstybės ūkį — prasidėjo smarki kolonizacija ir ūkio intensifikacija.

Štai tosios, tariant, išcentrinės lietuvių tautos spyruokles, kurios ir pastūmėjo aukštaitį naujakurį į Užnemunį, į didžiąją Sudavijos girią, kurios vakari­nės sienos jau buvo apdraustos. Vertinant šituos abudu veiksniu, reikėtų pasakyti, kad kolonistai trau­kė į Sudaviją ne tiek pristigę žemių namie, kiek dėl to, kad Sudavijai jau negrėsė kryžiuočiai, kurių, berods, ir tada buvęs tikslas paversti tyrumomis visą Lietuvą ir tiktai tyrumose įsitaisyti, apie ką svajoja ir dabartinis Adolfas Hitleris. Taigi XV—XVI a. ir Lie­tuvos vyriausybė ir visuomenė pradėjo smarkią Suda­vijos kolonizaciją, kraustėsi čionai daugiausia aukš­taičiai, gal būt, nemaža ir Maž. Lietuvos lietuvių, tai­sėsi senovės sudavų sodybose, skynė mišką, kūrė vien­kiemius, sodžius, dvarus, miestelius, kėlėsi bažnyčios, atsirado administracija, — ir štai prieš akis vietoj di­džiosios girios turime Naująją Sudaviją.

Kaip matome, savo kilme šita Naujoji Sudavija nėra anos pagoniškosios ir puslaukinės Sudavijos duktė, Sudavijos, kuri taip ir žuvo krikščioniškosios kultūros nekliudyta. Šita Nauj. Sudaviją yra tarsi Aukštaitijos atžala, pasiėmusi senųjų sudavų žemes ir vardą, pasisavinusi turiningus sudavų krašto istori­nius atminimus ir nelengvus uždavinius. Visi šian­dieninių sudaviečių sentėviai bus atėję į Aukštaičius. Galimas dalykas, kad ne vienas jų bus buvęs senovės sudaviečių bėglių ainis, kad nemaža energiško kraujo, kokio tiek turėjo jotvingiai, suktais keliais bus grįžę Sudavijai. Tačiau apskritai mūsų dabart. sudaviečių gimtinės reikėtų ieškoti mažiausiai Sudavijoje: su ai­bėmis karališkų dvarų ir palivarkų, su daugybe ponų, bajorų ir valstiečių dvarelių ir sodybų iš anapus Ne­muno atkilo ir antroji aisčių kolonizacija.

Nėra reikalo smulkmeniškai tą koloniza­cijos sąjūdį vaizduoti. Pavaizdumo dėliai palyginsi­me kai kurių didesniųjų Sudavijos miestų gyventojų duomenis dabar ir XVIII a. pabaigoje, pažymėdami, ar miestas tada buvo karališkas (krl.) ar privatus (prvt.).

Miestas	Gyventojų	XVIII a. g.	1934 m.
Marijampolė	(krl.)	1178	10 000
Naumiestis	(krl.)	2320	3200
Prienai	(krl.)	1224	3500
Šakiai	(prvt.)	574	2200
Kalvarija	(krl.)	2705	4700
Alytus	(krl.)	219	7100
Vilkaviškis	(krl.)	1804	7600
Virbalis	(krl.)	1630	4200

Šitie keli duomenys apytikriai rodo kolonizacinį Sudavijos tirštėjimą, kuris, žinoma, buvo veikiamas įvairiais laikais įvairiausių veiksnių. Krinta į akis ypačiai valstybinė karaliaus kolonizacinė veikla, turė­jusi, kaip pamatysime nemažos reikšmės sudaviečių kultūrai ir psichologijai. Kolonizatorinė imigracija į Sudaviją bus sustojusi neperseniausiai: ne vienas su­valkietis senelis ir šiandien papasakoja, kada ir iš kur jo arba jo kaimyno tėvai ar diedukai atkilo, kaip toj ar kitoj vietoj išskynė mišką, kaip, sakysime, dvarinin­kai Garliauskai pastatę Garliavai bažnyčią, Kirchę ir sinagogą beveik dar miške ir t. t.

400 metų suvalkiečių darbo vaisiai dabar Sudavijoje matyti kas žingsnis, matyti, kad ir Lietuvos apgy­ventų vietų sąrašuose ir žemėlapiuose. Vietoj anuo­metinių 30 000 senovės sudaviečių, gyvenusių plačio­joj savo meto Sudavijoje, dabar turime vien tiktai mū­sų Respublikos Suvalkijoje apie 70 valsčių su maždaug 40 000 gyventojų. Kai anose kryžiuotiškos „Dievo taikos“ sąlygose Vilkaviškio srityse būtum galėjęs matyti vieną mišką, tai dabar tenai gyvena kiekvienam kvadr. kilometre net po 66 gyventojus, o tuo pačiu metu kitose senesnėse Lietuvos srityse vidutiniškai gyvena tiktai po 43 gyv. Gal būt, dabar tik Kazlų Rūdos ar Lekėčių girios (po 24 000 ha) ir Žuvintu ar Amalviškių palios (4000 + 3340 ha) primena mums aną senąją Sudavijos fiziografiją. Tačiau Naujoji Sudavija turi ne tiktai kitonišką fiziografiją, bet ir vi­siškai kitokius gyventojus.

Naujoji Sudavų kultūra

Jau prasitarėme, kad Sudavija yra kolonizuota daugiausia užnemuniečių lietuvių ir turi apie 400 me­tų praeities. Savo laiku užnemuniečiui naujakuriui Sudavija turėjo atrodyti tarsi Šiaurės Amerika. Ir tik­rai, kaip kadaise pats aktyvusis Europos elementas, išsilaisvinęs iš troškios ir konservatyvios Europos kul­tūros, tenai Amerikoje suformavo naują veiklią rasę ir nepaprastai veržlią kultūrą, taip ir mūsų Sudavijoje susikoncentravo pats paslankusis lietuvių elementas ir, naujose vietose kurdindamasis, jis nejautė, nebuvo varžomas anų šimtmečiais susiklosčiusių sociališkai psichinių tradicijų ir rėmų, kurie Užnemunėje bus kliudę visokią veikesnę pažangą. Ir nors sudavietis naujakurys atsinešė į Sudaviją senųjų schemų, bet sa­vo būdo elastikos ir paslankumo dėliai tose schemose nesustingo.

Toliau. Kadangi anais laikais visa Sudavija, kaip miškas priklausė D. kunigaikščiui, tai jis, kaip jau ir priminėme, čia ir buvo pats žymiausias kolonizatorius. O kaip žinome, karališkų (stalo ir seniūnysčių) dvarų valstiečių būklė Lietuvoje būdavo keliariopai geresnė, nekaip privačių dvarų baudžiauninkų. Antra vertus, čia ir tie patys valstiečiai turėjo progos įsitaisyti di­desnius ūkius, juos savo energija vaisingiau eksploa­tuoti, turtėti suvalkiečių ūkininkai, kaip žinome, ir dabar dar nėra savo ūkių susismulkinę, Darbštumas, geri ištekliai ir gera žemė sudarė patogią platformą ir kultūrinei pažangai. Šalimais nestigo ir gero pavyz­džio — Rytprūsių 1795—1807 m. Sudavija pabuvo net pačių vokiečių valdžioje, vėliau — Varšuvos kuni­gaikštystės, o galiausiai — Lenkų karalystės dalimi. Visos šitos ir tolygios kitos sąlygos mums ir padeda išsiaiškinti dabartinę sudaviečių psichologiją ir kul­tūrą,

Sudavija prisikėlė. Prisikėlė vėl veikli, pažangi, tarsi, tikrai būtų senovės jotvingių palikimas. Suda­vija, pasigaudama tų pačių vokiečių, kurie ją XIII a. buvo palaužę, pavyzdžio vėl ruošiasi savo senajam va­karų fronte aisčių avangardo uždaviniui, juoba, kad senprūsiai visiškai neprisikėlė, o šalaviečių dalis ir nadravai priklauso kryžiuočių palikuonims. Dar dau­giau: visos 3 Lietuvos sritys parodė istorijoje gražiau­sio bendradarbiavimo: Sudavijai palūžus, kadaise at­kaklioji Žemaitija ir gabioji Aukštaitija ne tik pri­glaudė jos bėglius, bet savo pilių linijomis sulaikė vo­kiečių varžtą pačiu metu ir juos pačius ilgam sugniuž­dė — paskui prikėlė Sudaviją, atiduodamos jai pačias geriausias jėgas. Jaunoji Sudavija savo ruožtu nepa­liko skolinga savo seserims už Nemuno, seserims, ku­rių psichologija istorijos verpetuose per daug suseno ir apseko: Sudavija Basanavičiaus ir Kudirkos — abie­jų tautos didžiųjų patriarchų asmenyse pradėjo Lietu­vos atgimimo sąjūdį ir išgelbėjo kartu ir anąsias savo geradares ir už Nemuno,

Tuo, be abejonės, Sūdavijos aistiškoji misija ne­pasibaigia. Už Naumiesčio yra dar Maž. Lietuva, pie­tuose — Seinų ir Suvalkų kraštas (pasakingoji Dai­nava), kuris tuosyk mums dar nepriklauso. Dar dau­giau: sudaviečių uždavinys yra ir toliau pateisinti sa­vo pirmeiviškas pozicijas lietuvių tautinės kultūros kūryboje — arterija tebeplakti Naujosios Lietuvos kul­tūriniame gyvenime. Dramatiška krašto praeitis, elastiškos kultūrinės tradicijos ir specifiniai savieji užda­viniai, manome, yra pakankamos spyruoklės ypač šiandien Jaunajai Sudavijai išnaudoti visas turtingas galimybes tikrajai Lietuvos ateičiai, ypač tam, kad jo­kia jėga aisčių neišjudintų iš savo tėvynės ir neiš­stumtų iš istorijos.

P. Štuopis „Sudavija” // Akademikas 1934 m. nr. 2., p. 31-34; nr. 3., p. 61-63.