Piliakalnių yra ne tik pakraščiuose, panemunėse, bet ir krašto gilumoje. Kai kurie jų dar nebuvo viešai minimi, nors yra labai įdomūs.
Menkupių kaime (Kalvarijos valsč., Marijampolės apskr.) ūkininko Vinco Treigio lauke yra didelis kalnas, visoje apylinkėje vadinamas piliakalniu. Jo apačia yra natūralus kalnas, ir tik viršus yra supiltas. Rytų ir pietų šonai yra labai aukšti. Viršūnės vidus įdubęs, kraštai pakilę ir sudaro gražų pylimą – volą (ypač vakaruose ir žiemiuose), kuris iš lauko pusės yra grįstas nemažais akmenimis. Žemė kasant atrodo gana puri, tarsi dar neseniai būtų supilta. Pietų šonas labai status. Apačioje teka mažas upelis. Netoliese, kalno šlaite, iš žemės kyšo lyg kokios sienos pamatų liekanos. Tai nedidelių, kartais visai smulkių akmenukų, sutvirtintų gipsą panašia medžiaga, mūras. Ar kalne randama kokių senienų, neteko girdėti. Rodosi, ir kasinėjimų čia dar nebuvo daroma.
Kitas įdomesnis ir gražesnis piliakalnis yra Jankeliūno lauke (Bartininkų valsč., Vilkaviškio apskr.). Nuo jo ir visas kaimas vadinamas Piliakalniais (greta yra ir dvaras to paties vardo).
Iš rytų pusės piliakalnis toks status, kad nė lipti negalima. Vakarų šonas yra visai nuolaidus. Visas kalnas apaugęs medžiais ir iš tolo atrodo labai gražus, ypač važiuojant keliu nuo Vilkaviškio į Bartininkus.
Šiame piliakalnyje randama kaulų, senų ginklų, nors specialiai šiomis senienomis čia dar niekas nesusidomėjęs.
Pats piliakalnių buvimas šiame krašte, kuris dar ir Vytauto laikais buvo neapgyventas, yra įdomus. Juk vėlesniais amžiais, kada čia jau pradėjo rastis gyventojų, piliakalnių nebebuvo pilama, tad ar tik nebus jie iš dar senesnių laikų. Juk istorija mini, kad Lietuvos pietuose, dalinai ir Sudavijoje, gyveno jotvingiai ir atskiros šios šakos giminės.
Minėtųjų piliakalnių tyrimas gali padėti atskleisti taip tamsią šio krašto praeitį. Įdomu būtų išgirsti mūsų istorikų nuomonę apie šių piliakalnių kilimo laiką.
Sg. „Sudavijos piliakalniai” // Lietuva 1926 m., rugs. 11, p. 4.