Šis Antano Stabingio straipsnis tęsia ir papildo prieš tai publikuotą majoro P. Tarasenkos darbą apie Suvalkijos krašto archeologinius paminklus. Tai tarsi atsišaukimas į Tarasenkos kvietimą labiau pažinti ir užfiksuoti Suvalkijos praeitį: jei anas straipsnis brėžė bendrą archeologinių tyrinėjimų panoramą ir pažymėjo svarbiausias vietas, šis tekstas leidžiasi arčiau žemės – prie konkrečių Veisiejų apylinkių (amuomet veisėjai buvo priskiriami Suvalkijos regionui) punktų, vietinių žmonių pasakojimų ir gyvosios atminties.
Stabingis apžvelgia Petroškų kaimą ir jo apylinkes: kapinyną prie Gudežerio, piliakalnius, akmenų „krūsnis“, senųjų sodybviečių pėdsakus, Kriviškių ir Ringeliškės vietovardžius, galimai menančius krivius ir senąsias girias. Kartu pabrėžiama, kad Suvalkijos tyrimas tampa gyvu bendru veiksmu – prie Marijampolės mokytojų seminarijos susibūręs mokytojų ir mokinių būrelis fotografuoja, aprašo istorines vietas, taip kurdamas pamatus būsimai platesnei Suvalkijos senovės apžvalgai. Ši įžanga įveda skaitytoją į gyvą, dar tik pradedamą sistemingai fiksuoti pietų Lietuvos kraštovaizdžio ir atminties žemėlapį.
Suvalkijos senovė
Archeologinio žemėlapio ruošėjas majoras P. Tarasenka „Lietuvos“ 99 ir 100 nr. skiltyse nurodo, kaip Suvalkija buvo tiriama seniau ir dabar, pažymėdamas žymesnes istorines archeologines vietas, liekanas. Nr. 100 trečiojoje skiltyje gana plačiai paliesta Veisiejų apylinkė su Petrošku kapinynu. Jo pažymėta: …”Petraškai… Veisėjai…” Vietos tarme turi būti: Petroš ai, Veisiejai. Stab. Tačiau apliesta toli gražu ne viskas. Daug kas domisi senovės liekanomis, bet nežino kur jų ieškoti, kur jų yra. Čia manau, bent stambiais bruožais paminėti tai, kas man teko patirti, sužinoti.
Dabar Suvalkijos senovei tirti prie Mariampolės mokytojų seminarijos yra susidaręs būrelis mokinių ir keliu mokytojų, viso per 30 asmenų; mokytojai Kl. Karklys ir Tonas fotografuos žymesnes vietas, o mokiniai aprašinės. (Gera būtų, atlikus šiuos darbus per vasarą, gauti sutvarkytą ištisą Suvalkijos istorinių vietu apžvalgą aprašymą. Red.).
Del Suvalkijos muziejaus galima tiek pasakyti, kad dzūkai Lazdijuos jau sutvėrė ir vargu jie į Mariampolę perleistų.
Iš mano turimų žinių galiu tiek pasakyti. Minėtas Petrošku kaimas randasi arti Veisiejų (3 klm.), Seinu apskrity, kur tryška daug ežerų, šlama žaliuojančių girių. Prie Petroškų k. yra du ežerai: vienas, vadinamas Purvinis, kitas Gudežeris. Tarasenkos minėti kapai yra prie Gudežerio: tai yra kalnuota vieta ir žmonių sėjama. Seneliai pasakoja, kad čia prieš 50 mėtų buvo giriomis apaugę ir žmones laidoję. Dabar iš viršaus jokių žymių nėra. Gale Petrošku kaimo yra piliakalnis, kuris matyt piltas. Bet jokių pasakojimų nėra. Einant nuo kaimo 2 klm. į vakarus, yra girioje vieta, vadinama Eglinė (mat čia auga eglės), kur yra labai dang akmens krūvų, čia vadinamų „krūsnių“. Apie tas vietas dar kai kur galima aptikti ir namu vietovių (pamatų liekanų). Iš to galima spėti čia labai senai gyvenus žmones. Šalia Kalvių kaimo, nuo Petroškų į žiemius (arti 2 klm.), yra vieta, vadinama Kriviškiu. Ar tik nebus Krivio gyventa? Tai visa yra giriose, vadin, Ringeliškė.
Netoli Brinių k. girioj yra Laužo vieta, kur žmonės, praeidami ar pravažiuodami, (dar prieš D. Kara) mesdavo po šaka malkos ir kai susirinkdavo laužas uždegdavo. Kam tai žinių neturiu.
Be to, prie Paveisninkų k. yra piliakalnis. Jis yra tokio darbo, kaip Rudaminos, tik šis stovi prie Veisiejo ežero ir yra aukštas. Prie Justinavo dvaro Enčios ežere yra pusiasalis (seniau buta salos), kur irgi yra kažkoks gardas (piliakalnis): nuo vandens paviršiaus kokiu 3-5 metru aukštumo pylimas, o vidury iškasta klonis, įdubimas. Gal tai buvo pasislėpimo vieta? Kiek toliau į rytus yra vieta, vadiņama. Reikia pažymėti, kad čia žmonės daug vartoja žodžių, kurie turi galūnę „nyčia“: bažnyčia, žinyčia, zvaninyčia, pūstelnyčia, kiaulinyčia, avinyčia, stannyčia, vilkinyčia, zovalnyčia, stolyčia, pielyčia, langinyčia ir kitus. „Pūstelnyčia“ iš žodžio pūstelninkas atsiskyrėlis. Ten dar žymūs namu pamatai. Turiu pažymėti, kad Veisiejų m. įkurtas buvo 1526 m., o bažnyčia ir Masalskio Oginskio rūmai iš 18 amž. Veisiejai seniau buvo saloje, dabar pusiasaly.
1919 mt. pradžioje Petroškų k. J. Ruoška skynimuose buvo radęs vyti, kurio skersmuo buvęs apie 20 centimetru ir buvęs panašus į dabartinį vytį. Ruoškis atidavė Lietuvos kareiviui Zubavičiui, bet kur dabar yra žinių nėra. Mikyčių kaime J. Blažonis karo metu rado akmens kirvelį.
Tai maždaug tokios žinios. Šią vasarą manau, jei aplinkybės leis, sužinosiu daug ko naujo. Jei man tai pavyks — pranešiu skaitytojams.
Ant. Stabingis „Suvalkijos senovė” // Lietuva 1925 m. liep. 3 d. nr., p. 2