Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės
Tie kas mane sekate socialiniame tinkle Facebook, tikriausiai žinote, kad mėgstu keliauti pagal senovinius vietų aprašymus ir kuo jie senesni, tuo įdomiau. Vienas tokiu, nors ir nelabai senas, maršruto, pavadinto „Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės” aprašymas rastas 1970 m. žurnale „Mūsų gamta”. Jame Romualdas Šimkonis aprašo maršrutą pėsčiomis po Ažvinčių-Minčios girią, keliaujant link Sabališkės pelkės – vietos kur gyvena karčiuotos gyvatės. Aprašymas prasideda šiomis eilutėmis:
„Seniai praėjo tie laikai, kai beveik visa Lietuva buvo giria, kuri maitino, rėdė ir glaudė gyventojus.
Dabar jau mūsų miškuose ir pasiklysti sunku, nebent grybaujant galva apsisuktų…
Ir vis tik norėtųsi gamtos mėgėjus nuvesti į vieną Lietuvos mišką, kurį žmogus aplanko ne taip dažnai, – ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės.
Kelionę pradėkime pėsti nuo baravykų, esančių prie Bukos upės, Senatiltėje (netoli Vyžių kaimo, Utenos rajone). Beje, eidami per Bukos tiltą, neišsigąskite krokodilo ir vandenio, kurie čia pat paliūnėje tūno! Vis vien krūptelėjote… Be reikalo! Jie juk mediniai, atvežti iš Bivainėlio ežero. Ten įvirtę paežerės medžiai prabuvo vandenyje kiek laiko ir įgavo keisčiausias formas. Vyžių gyventojas A. Šinkūnas juos pastebėjo, ištraukė į krantą ir išdžiovino. Vėliau, pasitelkęs lakią vaizduotę ir sumanumą, jis pavertė juos krokodilais, vandeniais, slibinais ir kitais keistais, iš tolimų kraštų ar pasakų atėjusiais gyvūnais, ir apgyvendino Bukoje ir Vyžių kaimo pakelėse. Ir tie baravykai – jo darbas.„
Netoli Vyžų kaimo randame tik viena tilta per Būka ir tas tiltas randasi Vaišnoriškės kaime. Tiesa, anei baravykų, anei krokodilų, slibinų ar vandenių čia jau neberandame, vis tik, nuo tų laikų, praėje beveik 60 metų, tačiau pats Vaišnoriškės kaimas nuostabus, vertas atskiro aprašymo.
Vaišnoriškė – tai nedidelis, bet istoriškai turtingas kaimas, įsikūręs ramiai vingiuojančios Būkos upės kairiajame krante. Šios vietos atsiradimą nulėmė ne atsitiktinumas, o senoji krašto geografija: kadaise per tankias girias driekėsi svarbus Tauragnų–Braslavo vieškelis, jungęs skirtingas gyvenvietes ir dvarus. Būtent šio kelio viduryje, tarp Daunorių ir Kazitiškio, atsirado pirmasis Vaišnoriškės taškas – smuklė.
Apie ją rašytiniai šaltiniai byloja jau 1765 metais. XVIII amžiaus pabaigoje tai buvo gyvybinga vieta: čia veikė patalpos arkliams ir vežimams, gyvenamoji pirkia su priemene ir kamara, o taip pat virtuvė su kepykla. Tačiau tuo metu ši smuklė dar stovėjo viena – aplink ją nebuvo susiformavusios gyvenvietės.
Tik XIX amžiaus pradžioje Vaišnoriškė pradėjo virsti kaimu. 1830 metais ji jau minima kaip atskiras administracinis vienetas – užusienis. Pirmasis nuolatinis gyventojas buvo eigulys Jonas Milašius, gyvenęs čia su savo gausia šeima. Nuo šios vienos sodybos pradėjo augti visa gyvenvietė – XIX amžiaus pabaigoje joje jau stovėjo keturios sodybos, o XX amžiaus pradžioje beveik visi pastatai buvo perstatyti iš naujo.
Svarbų pėdsaką Vaišnoriškės istorijoje paliko ir čia gyvenusi žydų šeima, kuri XIX amžiaus pabaigoje įsikūrė buvusios smuklės vietoje. Ji nuomojo aplinkinius ežerus žvejybai, prekiavo žuvimi bei miško ištekliais. Šio krašto ekonominis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vandeniu – prie Utenio ežero buvo kertami medžiai, rišami sieliai, o Bukos upe jie plukdomi tolyn.
Tam tikslui upėje veikė šliuzų sistema: naktimis sukaupiamas vanduo, o dieną jis paleidžiamas kartu su sieliais. Pasak vietinio gyventojo Jono Strazdo, gimusio 1884 metais, vien per sezoną Bukos upe būdavo praplaukdoma iki 500 sielių. Tai liudija, kad šiandien ramus upelis kadaise buvo svarbi transporto arterija.
Dar XX amžiaus pabaigoje buvo bandyta šią gyvenvietę atgaivinti – 1980 metais parengtas kaimo regeneracijos projektas, kuriame numatyta atkurti visą Vaišnoriškę ir netgi atstatyti senąją smuklę. Tačiau šie planai taip ir liko neįgyvendinti.
Šiandien Vaišnoriškė išlikusi kaip nedidelė, vos penkias sodybas turinti gyvenvietė. Senosios smuklės ar vėliau čia veikusios lentpjūvės pėdsakų nebeliko.
Šis kaimas – tai tylus istorijos fragmentas, kuriame susipina keliai, girios ir vanduo. Tai vieta, kur galima pajusti senųjų laikų ritmą – ne per didingus statinius, o per paprastą, bet iškalbingą kraštovaizdį, išsaugojusį savo praeities pėdsakus.
***
Sugėrę visą šio kaimo dvasią, iki soties pasimėgavę autentiškos architektūros trobomis ir kitais statiniais bei savaime suprantama visą šį grožį nufotografavę, toliau sekame aprašymu:
„Nufotografavę baravykus ir keistuosius upės gyvūnus, galime eiti toliau. Štai Bivainėlio upeliukas, jungiantis Bivainėlio ir Baltelės ežerus. Per jį tiltelio nėra, tačiau nesušlapsite kojų – perėjimui paklota šakų. Pasižiūrėkite, kas jose dedasi, kiek žuvyčių ten slepiasi! Matyt, čia joms saugu, tik mes jas išbaidėme. Vienos dumia į Bivainėlį, kitos – į Baltelę.
O kas dedasi, kai neršia žuvys! Vanduo virte verda. Upelyje ikrų būna net tiršta. Atsargiai pasižvalgius, galima pamatyti, kaip atplaukusios lydekaitės maitinasi lengvai prieinamu ir skaniu maistu – šviežiai išnerštais ikrais. Apetitą rajūnės turi gerą. Tačiau gamtos įstatymai griežti. Tegu žmogus tik nesuardo jos pusiausvyros neapgalvotais darbais, tuomet ir žuvyčių liks užtektinai. Štai jau Bivainėlyje vėžiai beveik išnyko; kažin, ar tai ne žmogaus ūkinės veiklos rezultatas.
Prieikime arčiau prie Bivainėlio. Koks žalias vanduo! Lygiai kaip Žaliuosiuose ežeruose prie Vilniaus. Nors ir labai norėtumėte išsimaudyti, vargiai ar pasiseks. Nebent nušoksite nuo pasvirusio į ežerą beržo. Pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę. Ir šiekščių pilna, nes „pavargę“ beržai ir eglės svyra į vandenį ir gula vienas prie kito amžinam miegui. Niekas netraukia tų medžių iš vandens, nebent tik krokodilų, vandenių, slibinų ir kitų „pabaisų“ kolekcionieriai.
Lipkime į kalną tarp Bivainėlio ir Baltelės. Kokie puikūs vaizdai! Paežerių medžiuose ir krūmuose peri įvairūs vandens ir miško paukščiai. Jų čirškėjimas nuščiūva tik šūkaujant grybautojams ir uogautojams. O pačioje didžiausioje pušyje prie Bivainėlio jau nuo seno peri juodieji gandrai. Sąlygos jiems ten geros, todėl, matyt, ir gausios šeimynos kasmet susilaukia net po 4–5 starkiukus (taip čionykščiai žmonės juos vadina).
Bet laikas skubėti toliau, juk mūsų tikslas – Gervėčių pievos. Iš čia jos dar už kokių keturių kilometrų. Tačiau kelias nebus nuobodus, nors miškas čia ir ne taip įspūdingas – daugiausia jaunuolynai, augantys viržynuose.
Kaimai toli, už 5–8 kilometrų, o viržynuose vasarą vis tiek pilna bičių. Liepų šiose apylinkėse beveik nėra, žiedų irgi mažiau negu lygumose, todėl bitės ir lanko viržynus.
Išduosiu paslaptį: eidami tuo keliu, pateksime į Joniškių kaimą, o ne į Gervėčių pievas. Čia visi keliai veda ne į Gervėčius. Tik gerai žinantys šias vietas ten tepakliūva. Tad ir kelelis, į kurį pasukome, visai nežymus, užgriuvęs medžiais, vingiuotas ir vietomis beveik visai išnykstantis.
Pralindę daugybę „bromų“, galop išvystame keistą lygumą, priaugusią labai aukštos šiurkščios žolės. Štai jos, Gervėčių pievos – šio draustinio širdis! Gerai, kad sausa žolė, braidydami sušlaptume iki ausų. Vienur kitur styro kupstai, auga pavienės pušaitės. Jos mažos ir senos. Toks jau čia gyvenimas – per daug drėgmės, nors maisto medžiagų, žinoma, netrūktų.„
Pabūgęs paskutinėje pastraipoje įrašyto perepėjimo „braidydami sušlaptume iki ausų” dar sėdėdamas prie kompiuterio ir dėliodamas galimus maršruto kelius nusprendžiau nei iki Gervėčių nei iki Sabališkės pelkių neiti – tokiose vietose ir paukščiai dabar būriuojasi, nesinori trikdyti jų ramybės, o ir šlapia, gi ankstyvas pavasaris dar – šlapia, tad žygio tikslas ne minimas vietas aplankyti, o pasimėgauti mūs supančios girios magija. Sekanti kartą, kada bus sausiau ir laikas ne toks jautrus ekosistemoms, žygiuodami šiuo maršrutu užkabinsime ir pelkes – sugrįžti čia tikrai verta.
Nuo Vaišnoriškės keliaujame prie aprašyme minimo Bivainėlio upeliuko, jungiančio Byvainio ir Baltelės ežerus. Ežerai dar sukaustyti ledo, tad įsitikinti vandens žalumu neturime galimybės, tačiau Šimkonio aprašyme minimas šakų perėjimas per upeliuką vis dar yra, tik šakas jau pakeitę sutrūnyti bebaigę medžių rastai. Pats upelis nors ir visai nedidelis, tačiau vaizdingas, samanotais krantais ir suvirtusiais į jį medžiais. Be didesnio vargo persikeliame per „sumestus vandenin rastus „tiltelį” ir keliaujame Ažvinčių-Minčios giria Joniškio kaimo kryptimi.
Pati Ažvinčių-Minčios giria, tai kerintis kraštas, jame susitinka skarotos eglės, mėlynos ir žalios ežerų akys, smėlio bei žvirgždo žemė, kalvos, duburiai, lomos ir pelkės. Šis didžiulis miškų pasaulis, atokiau nuo didžiųjų kelių prigludęs prie ežerų ir raistų, iki šiol išlaikė tai, ką senosios Lietuvos girios turėjo brangiausio – tylą, ramovę ir sunkiai nusakomą senovės jausmą.
Senoliai pasakojo, kad šiame krašte buvusi kunigaikščio Utenio, Utenos miesto įkūrėjo, tėvonija. Neatsitiktinai vienas didžiausių šios vietovės ežerų iki šiol vadinamas Utenu. Ši legenda gražiai įsilieja į paties kraštovaizdžio didingumą – čia viskas atrodo sena, lėta ir tarsi sauganti atmintį apie labai tolimus laikus.
Giria prasideda piečiau Salako, nuo Ažvinčių–Sagardo ežerų, ir plačia žalia skraiste apgaubia banguotą žemę nuo Kazitiškio rytuose iki Balčių vakaruose. Pietuose, apsikabinusi Uteno ir Utenykščio paežeres, ji tęsiasi iki Baluošo ir Dringio ežerų, tarsi mintimi susisiekdama su dar tolimesniais Ignalinos miškais. Šis miškų masyvas dažnai vadinamas Minčiagire, tačiau iš tiesų jis apima ne vien miškininkų apibrėžiamą Minčios girią. Į šį vardą telpa ir Balčių, Daunorių, Vyžių, Šeimaties miškai, ir vadinamoji Ažvinčių giria. Visą šį kraštą savotiškai suriša Minčios upelis – paviršinėmis ir požeminėmis gyslomis perskrodęs šį žemės kampą.
Ažvinčių–Minčios girios veidą nulėmė ledynas. Žemės paviršius čia nelygus, kalvotas, suskaidytas gilių daubų, klonių ir duburių. Iš pietvakarių šį kraštą juosia Ginučių–Šeimaties–Balčių kalvagūbris, kurio kai kurios viršūnės iškyla net iki 200 metrų virš jūros lygio. Viena šio kalvagūbrio atšaka per Šeimaties apylinkes nusidriekia Minčios link ir pasiekia Ažvinčių ežero krantus. Likusioje teritorijoje plyti kalvota, daubota plynaukštė, suskaidyta žemumų ir plačių klonių, kuriuose telkšo ežerai, driekiasi pelkės arba plyti pievos. Kadaise šį reljefą išvagojo nuo ledyno plūdę tirpsmo vandenys.
Kai kurios daubos čia ypač įspūdingos – gilios, iki 40 metrų, stačiašlaitės, tarsi milžinų iškastos. Ne veltui vietos žmonės jas praminė Velniaduobėmis ar Velniaraisčiais. Jose tvyro savitas gūdumas: šlaitai apaugę eglėmis ir pušimis, dugne tyvuliuoja kimsynai, guli vėtrų išversti medžiai, o tylą perskrodžia nebent pelėdų ūbavimas. Vis dėlto pati giria nėra vienoda. Aukštesnėse, smėlingose ar žvyringose vietose veši šviesūs, sausi pušynai, o priemolinguose plotuose stipriau įsitvirtinusios eglės ir beržai.
Ši giria nuo seno garsėjo gausiomis gamtos dovanomis. Joje netrūksta uogų, grybų, žvėrių ir paukščių, o ežeruose apstu žuvų. Didesnėse gelmėse laikosi karšiai, lynai, šamai, didelės lydekos ir ešeriai, o pakraščiuose šmėkščioja smulkesnės žuvys. Vis dėlto ne visi girios ežerai vienodi. Miško ežerėlyje Utėlyje, įsmukusiame ties Minčios kaimu, tebegyvena tik juodieji ešeriai, mintantys vieni kitais, nes tokiuose mažuose miško ežeruose žuvims stinga maisto.
Ažvinčių–Minčios girioje telkšo daugiau kaip dvidešimt įvairaus dydžio ežerų, visi jie su juos jungiančiais upeliais priklauso Žeimenos baseinui. Didžiausi šio krašto ežerai – Utenas ir Utenykštis. Utenas užima apie 200 hektarų, Utenykštis – apie 91 hektarą, o abu ežerai tiesiogiai susisiekia. Jie nėra labai gilūs, turi daug seklumų, tačiau Utene, ties vadinamąja Bilaišio kakta, atsiveria net 21 metro gylio sietuva. Pakrantėse dugnas dažniausiai smėlėtas ar žvyringas, o giliau kaupiasi dumblas. Giliausios įlankos, ypač Utenykštyje ties Upėlinkiu – Bukos ištaka, bei žemesnės pakrantės apaugusios tankiais švendrų ir nendrių sąžalynais.
Šiuos ežerus skiria siaura sąsmauka, vadinama Dievaragiu. Utenykščio rytinėje pusėje dunkso nedidelė sala, o Utene virš vienos povandeninės seklumos linguoja savotiškas švendrų atolas, kurį vietiniai taikliai vadina vainiku. Visas šis kraštas nusėtas itin vaizdingais vietovardžiais, liudijančiais seną žmonių ryšį su aplinka. Minčiakampiu vadinamas ragas, įsiterpęs į Uteną nuo Minčios pusės, Kiauliasnukiu – švendrynas, nutįsęs į ežerą, Utenykštyje prie sąsiaurio žaliuoja Novena, o kitame ežero gale vieta, kur kadaise sielininkai pynė sielius, iki šiol vadinama Pinikle.
Į Uteno ežerą įteka Minčia, Paažvintė ir Žiežulna. Pastaroji išteka iš grakštaus miškų ežero Žiežulno. Tarp Uteno ir Žiežulno glūdi Didgalės ir Utėlio ežeriūkščiai. Pakeliui iš Minčios kaimo į Balsius pasislėpęs Krakežeris, toliau tyvuliuoja Balčių ežeras. Tarp Baluošo ir Utenykščio girios glūdumoje slypi trys Gervelių ežerėliai, taip pat Baltelė, Byvainis, Byvainėlis ir Miškinis. Kazitiškio apylinkėse, be didžiausio Švogino, dar minėtini Seklis ir Gilutis. Tarp šio krašto upelių ypač išsiskiria Švogina, Būka, Žiežulna ir Minčia – visi jie reto grožio.
Minčios upelis, lėtai vingiuodamas iš girios raistų, plukdo tyrą vandenį per lankas ir miškus, kol pasiekia Uteno ežerą. Žmonės seniai jį buvo pažaboję, Minčios kaime pastatydami užtvanką vandens malūnui. Minčios vanduo skaidrus kaip rasa, dugnas nuklotas švelniomis vandens žolėmis, paįvairintas seklumų ir atavarų, o senieji gluosniai ir žilvičiai karštomis vasaros dienomis teikia paunksmę. Abipus upelio plyti vešlios lankos, vietomis dar gerokai pašlapusios, o paežerėse pereinančios į liumpsintį liūną. Minčia – pagrindinė šio krašto vandens gysla, savotiška ežerų upė-prataka, jungianti net devynis ežerus nuo Uteno iki Asalnų. Skirtingose atkarpose ji vadinama vis kitais vardais: tarp Uteno ir Utenykščio – Buka, iki Asėko – Srove, tarp Asėko ir Linkmeno – Aseka. Tik aukštupyje ji lieka Minčia.
Minčios versmės glūdi Baltabiržės raiste, maždaug dešimt kilometrų į pietvakarius nuo Salako. Iki pirmojo poilsio Uteno ežere ji teka daugiau kaip dešimt kilometrų, tačiau visa Didžioji Minčia driekiasi per 35 kilometrus, kol hidrologų nustatytos jos žiotys atsiveria į Lūšio ežerą, į vakarus nuo Ignalinos. Todėl net nelengva pasakyti, ką reikėtų laikyti tikruoju Žeimenos ištaku – Švoginą ar Didžiąją Minčią.
Ne mažiau įspūdinga ir Būka – vienas gražiausių ir mažiausiai žmogaus pakeistų girios upelių. Ji prasideda vakarinėje Utenykščio įlankoje, ir pirmasis pusantro kilometro ruožas toks vandeningas ir apaugęs, kad sunku atskirti, kur baigiasi ežeras ir prasideda upė. Čia tenka irtis tarp švendrių, nendrių ir vandens lelijų. Toliau abi pusės atsiveria į šienaujamas lankas, o pakrantėse palinkę seni gluosniai, juodalksniai ir beržai. Bukos vaga neplati, vietomis tesiekia iki 25 metrų, dugnas žvirgždingas, kai kur apžėlęs maurais, o duburiuose vandens – „virš galvos“. Bukoje gausu žuvies, ypač kartuolių, taip pat ešerių ir lydekų. Daugiau kaip septynis kilometrus ji teka, kol pasiekia Baluošo ežerą, atnešdama jam vidutiniškai apie vieną kubinį metrą vandens per sekundę.
Kadaise Būka buvo dar vandeningesnė ir mažiau užžėlusi. Ja plukdyti sieliai, skambėjo sielininkų šūksniai ir stūmų girgždėjimas. Šiandien visa tai išnykę – upelis nurimęs, ir jo ramybė tapusi viena didžiausių šio krašto vertybių.
Ažvinčių–Minčios giria sena ne tik savo medžiais, bet ir žmogaus pėdsakais. Tarp Balčių ir Minčios kaimų dunkso didžiulis pilkapynas – šimtai pilkapių, dabar miške vadinamų švedkapiais ar prancūzkapiais. Tačiau iš tiesų tai gerokai senesni, IX–XII amžiais, o gal ir anksčiau, supilti mūsų protėvių kapai. Jie dar menkai tyrinėti, o kai kuriuos yra sudergę „aukso ieškotojai“. Ši vieta primena, kad giria buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir sakralinė erdvė, susijusi su atmintimi bei pagarba protėviams.
Šio krašto žmonės nuo seno gyveno artimoje bičiulystėje su mišku. Giria maitino, šildė, slėpė nuo pavojų, o tik vėliau, žmonėms susibūrus į kaimus ir pradėjus kirsti ar deginti miško plotus, atsirado laukymės ir dirbami laukai. Žemė čia dažniausiai smėlinga, žvyringa, nederlinga, todėl duonos ne sykį pristigdavo. Badmečiai išgindavo žmones elgetauti po plačias apylinkes. Tačiau giria buvo ir prieglobstis neramiais laikais. Jos tankmėse slėpėsi sukilėlių būriai, o senesni žmonės dar mena, kad 1863 metų sukilimo metu girios dauboje, vadinamoje Meškine, su caro kariuomene susirėmė sukilėliai, greičiausiai K. Maleckio būrys.
Šiandien Ažvinčių–Minčios giria išlieka vienu savičiausių Rytų Lietuvos kraštovaizdžių. Tai vieta, kur ežerai ir upeliai jungiasi lyg gyslos, kur kalvos ir daubos saugo ledynmečio ženklus, kur miškas tebėra ne vien gamta, bet ir istorija, atmintis, senoji ramybė. Čia vis dar galima pajusti tą sunkiai nusakomą Lietuvos senovės girių dvasią – tylą, kuri atrodo ne tuščia, o pilna laiko.
***
Kelias valandas praleidę girios prieglobstyje išalkstame, o čia lyg tyčia prieiname jaukią miško aikštelę, kur šalikelėje stovintis vienišas beržas kviečia prisėsti jo pavėsyje, pailsėti. Išsiverdame kavos, užkandame, atsikvepiame mėgaudamiesi šildančiais Saulės spinduiliais ir glostančiais miško vaizdais. Širdyje meilė Gimtajam Kraštui veržiasi per kraštus, norsi gultis ant pilvo ir apkabinti Žemę.
Pasistiprinę susikrauname kuprines ir toliaus sekame R. Šimkonio aprašymu:
„Visas Gervėčių miškas turi daugiau kaip tūkstantį, o pievos – 50 hektarų. Sakoma, kad pats Gervėčių pavadinimas atsirado dėl to, jog rudenį praskrendančios gervės leidžiasi į pievas, kur joms nuošalu pailsėti, yra ko palesti.
Vidury pievų blizga trys maži ežeriukai – Didysis, Pailgasis ir Bevardis. Kaip pasakoja aplinkiniai žmonės, šiuose ežeriukuose seniau žuvų nebuvo. Tik prieš ketvertą dešimčių metų žmonės atvežė jų iš kitų ežerų. Dabar yra lynų, lydekų ir ešerių. Ešeriai visi kaip sukirpti – 10–12 centimetrų, nei mažesni, nei didesni.
Pasižvalgykime! Iš daugybės pėdų, išmatų, nulaužytų ir apgraužtų krūmų matyti, kad čia daug žvėrių. Neilgai ieškosime ir juodųjų gandrų, tetervino ar vanago lizdo. Taip, Gervėčiai – tikra žvėrių ir paukščių karalija, todėl ir darosi aišku, kodėl jie paskelbti draustiniu.
Gervėčių pievose rudenį prisirpsta daugybė spanguolių. Todėl šis metas čia neramus. Žvėrys ir paukščiai pasitraukia giliau į didžiamiškį ir užleidžia vietą uogautojams.
Ir ko tie uogautojai nepripasakoja, rinkdami uogas: visokiausių nuotykių, kurių dauguma įvyko čia, Gervėčiuose. Pagyvenę žmonės pasakoja, kad, būdavo, seniau į Gervėčius vienas nebandyk eiti – vilkai sudraskys. Todėl uogauti traukdavo dideliais būriais. Vieni renka uogas, kiti kala į atsinešto bėgio galą ir baido vilkus. O einant namo, vilkai, čiauksėdami dantimis, būdavo, lydi iki Senatiltės ir grįžta nieko nepešę. Prisiminus šiuos pasakojimus, Gervėčių pievos palieka dar didesnį ir nepamirštamą įspūdį.
Tarp kitko, periodinėje spaudoje teko skaityti, kad Gervėčiai galbūt bus įtraukti į pirmojo Lietuvos nacionalinio parko teritoriją.
Belieka prisiminti, kad į Gervėčius ėjome pasižiūrėti karčiuotų gyvačių. Vyžiškiai sako, kad jų ten tikrai yra. Paieškokite, gal pasiseks…„
Kaip jau minėjau anksčiau, dėl objektyvių priežasčių, Šimkonio aprašymu nesivadovaujame ir toliau keliaujame pagal savę – nepasiekę Joniškio kaimo pasukame dešinėn ir kurį laiką paėjėję išeiname į Kazitiški su Vaišnoriške jungianti kelią, o juo keliaudami pasiekiame Vaišnoriškę, vietą iš kurios ir pradėjome šią kelionę.
***
Kelionės metu mačiau daugybę nusakintu pušų, nemažai jų esu matęs ir Dzūkijos miškuose, tad pabaigai norėčiau trumpai papasakoti ir apie šį senovinį amatą apie kurį plačiau pats sužinojau tik grįžęs iš šios kelionės ir ėmęs ieškoti informacijos apie tai.
Pušų sakinimas – tai vienas iš seniausių žmogaus ir miško santykio apraiškų, kuriame atsiskleidžia ir išmintis, ir išnaudojimas. Tai procesas, kai gyvo medžio kamienas sąmoningai pažeidžiamas tam, kad iš jo tekėtų sakai – tiršta, kvapni medžio gyvybės medžiaga. Šis amatas ilgą laiką buvo svarbi tiek buities, tiek pramonės dalis, o šiandien jis išlikęs kaip istorinis ir kultūrinis reiškinys.
Sakinimas dažniausiai taikytas spygliuočiams, ypač pušims. Priklausomai nuo trukmės, jis skirstomas į trumpalaikį (iki 5 metų), vidutinės trukmės (ilgesnį nei 5 metai) ir ilgalaikį, galėjusį trukti net 30–40 metų. Taip pat išskiriamos dvi pagrindinės rūšys – paprastasis ir cheminis sakinimas, kai rėžiai tepami specialiais stimuliatoriais, kad sakai tekėtų intensyviau.
Pats procesas buvo tikslus ir reikalavo įgūdžių. Pirmiausia nuo pušies kamieno būdavo nužievinamas tam tikras plotas – vienoje ar abiejose pusėse. Tuomet specialiu įrankiu, vadinamu rėžtuku, kamienas būdavo suraižomas, išpjaunant griovelius, kuriais sakai galėtų nutekėti žemyn. Po jais pritaisomi specialūs indeliai – dažniausiai moliniai arba metaliniai. Kartais jie būdavo net prikalami prie kamieno, maždaug 20 centimetrų aukštyje nuo žemės.
Tas pats medis būdavo sakinamas kelerius ar net keliasdešimt metų, todėl išraižyta vieta ilgainiui plėsdavosi – nuo pusės metro iki net trijų metrų aukščio. Surinkti sakai, vietinių dar vadinti smala, buvo pilami į kibirus, vėliau grūdami, kad taptų skystesni, ir galiausiai keliaudavo į statines. Po kaimus važinėję surinkėjai šias statines išveždavo į specialius punktus. Vėlesniais laikais, siekiant dar labiau paskatinti sakų tekėjimą, rėžiai būdavo tepami sieros rūgštimi, kad žaizdos neužgytų.
Nors nedidelio ploto sakinimas sveikam medžiui didelės žalos nepadarydavo, platesni ir ilgai kartojami pažeidimai silpnindavo pušį. Dėl to dažnai sakinti medžiai būdavo kertami – tarsi užbaigiant jų „naudojimo ciklą“.
Lietuvoje pušų sakinimas žinotas nuo senų laikų, o šiuo amatu užsiėmę žmonės buvo vadinami saknugariais, kai kur – smaliniais. Tačiau tik XX amžiuje jis įgavo pramoninį mastą. Verslinį sakinimą pradėjo vokiečių valdžia Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916–1917 metais. Nuo 1935 metų šis procesas buvo aktyviai plėtojamas – dažniausiai sakintos 10–15 metų pušys prieš jų kirtimą.
Didžiausią mastą sakinimas pasiekė sovietmečiu, kai buvo įsteigti specializuoti Vilniaus ir Kauno miško chemijos ūkiai. Tuo metu miškuose dirbo ištisos brigados, aprūpintos specialiais įrankiais, o pušynai buvo sistemingai naudojami sakų gavybai. Sakai buvo itin vertinga žaliava – iš jų gaminta kanifolija, terpentinas, degutas, įvairūs lakai, taip pat buitiniai produktai: tepalai batams, grindų vaškas, kremai rankoms ir veidui. Dar seniau sakai naudoti net apšvietimui – deginami tamsiose trobose.
Vis dėlto XX amžiaus pabaigoje šis amatas pradėjo nykti. Pradėjus plačiau naudoti sintetines medžiagas ir stiprėjant gamtosaugos idėjoms, pušų sakinimas buvo palaipsniui nutrauktas. 1994 metais, panaikinus Vilniaus ir Kauno miško chemijos ūkius, verslinė sakų gavyba Lietuvoje faktiškai baigėsi.
Šiandien pušų sakinimas likęs kaip istorijos ženklas – matomas senų pušų kamienuose, vietovardžiuose, net simbolikoje. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Lekėčiuose, šis amatas buvo toks svarbus, kad jo pėdsakai atsidūrė net miestelio herbe.
Pušų sakinimas atskleidžia dviprasmį žmogaus santykį su mišku. Iš vienos pusės – tai gebėjimas naudotis gamtos teikiamais ištekliais, iš kitos – nuolatinis balansas tarp naudos ir žalos. Šiandien, žvelgiant į senas, randuotas pušis, galima suvokti, kad kiekviena jų yra ne tik medis, bet ir tylus liudininkas laikų, kai miškas buvo ne tik grožis ar prieglobstis, bet ir sunkus darbas, pragyvenimo šaltinis bei gyvas, nors ir ne toks gražus ryšys tarp žmogaus ir gamtos.
***
Tokia išpuolė mums kelionė šiltą, kovo 28 dieną, lydima spalvingų drugelių, paukščių balsų ir glostančių Saulės spindulių. Pasimėgavę gamta, jos kompanija, grįžome į miestą iki kito karto, o į šią girią vasara planuojame atkeliauti vėl – liepoms pirmąjį arba antrąjį savaitgali, iš Utenykščio ežero planuojame kelių dienų žygi baidarėmis „Sielių keliu”, kurio metų per Aukštaitijos ežerus ir juos jungiančius upelius plauksime iki Žeimenos upės atkartodami sielių kelionę vandens keliu. O iki to dar daugybė mažesnių žygių patirti keliaujant po savo Gimtajį Kraštą.
Susimatysime kelyje!
Donatas Greičiūnas