Ten, kur Saulelė anksčiausiai teka – tai kelionė į patį ryčiausią Lietuvos kampelį, ten, kur baigiasi žemėlapio linijos ir prasideda lėtas, gilus krašto alsavimas. Č. Kudabos pasakojime atsiveria Dysnos ir Birvėtos lygumos – ledynų suformuotos žemės, molingų lobų plotai, senųjų ežerų dugnai, šiandien virtę derlingomis pievomis ir laukais.
Tai ne tik geografijos pamoka, bet ir gyva istorija: čia aidėjo 1812-ųjų patrankos, žygiavo 1831 ir 1863 metų sukilėliai, čia driekėsi Pirmojo pasaulinio karo frontas. Tarp pelkių, ozų ir šienaujamų pievų slypi sėlių kalbos atgarsiai, senos dainos, sakmės ir išlikęs ramus, lėtas šio krašto žmonių būdas.
Straipsnis kviečia sustoti ten, kur dažnas pravažiuoja nė nesusimąstęs, ir išgirsti, ką gali papasakoti lygumos, upės ir tylūs rytinio Lietuvos pakraščio kaimai.
Ten, kur Saulelė anksčiausiai teka
Visai nedidelis kraštas mūsų Lietuva. Tik spėja įsibėgėti Kaunas, jau senoji Aukštaičių siena – Nevėžis, o štai pūpso Šatrija ir netrukus ryškėja pilkšvai mėlyna platybė – jūra. Mūsų amžiuje „sumažėjo“ šalys, „suartėjo“ žemynai, miestai, išnyko gamtinės pertvaros. O juk prieš šimtą metų kraštotyrininkas L. Jucevičius per Aukštaitiją ir Žemaitiją važiavo kelias savaites. Jei kas iš kaimiečių išsiruošdavo į gubernijos miestą, savaitei ir dviem pranykdavo iš savo parapijos. O kiek kalbų būdavo aplinkui – keliautojas plačiai pagarsėdavo.
Dabar kiti laikai. Keliauti tapo netgi būtina. Žiūrėk, dar tik mokinys, o jau išilgai Lietuvos, skersai Lietuvos ir net aplink Lietuvą keliavęs. Ką gi – labai gerai. Tik gaila, kad neretai nuvažiuojami šimtai kilometrų, paliekamos įdomiausios mūsų krašto vietelės, prie jų nesustojus ir nepagalvojus, kad ir va šitaip: „Mes esame toliausiai į rytus išsikišusiame Lietuvos kampelyje, stovime ant ryčiausio mūsų krašto meridiano. Toli paliko Ignalinos ežerai, perkoptos Švenčionių – Daugėliškio moreninės aukštumos, pravažiuota Dysnos lyguma, baigiasi Didžiasalio – Kazėnų ozo pylimas, kuriuo kelias ateina iš Tverečiaus į rytus. Štai jau Vosiūnai, o už jų ryčiausiasis Lietuvos kaimelis Margiai (Baltarusijoje kažkodėl Čiortais vadinamas). Gabrio Krasausko iš molio plūkta savotiško stiliaus kalvė – paskutinis pastatas. Už jo netoli griovelis ir, kaip vietiniai sako, „galas Lietuvos“…“
„Apie ką gi čia sustojus mąstyti?“ – paklaus dalykiškas skaitytojas. Iš tiesų, atrodo, nieko ypatingo. Lyguma, melsvai padūmavusi akiračio linija… Spausk toliau, negaišuok!
O daug pasakytų praeiviui, jeigu prabiltų, šios lygumos, jų miškai. Daug vandens nutekėjo lobais, daug prakaito ir kraujo susigėrė į lygų molynų paviršių.
Pabandykime prakalbinti. Pirmiausia – vandenis. Tai dėl jų susidarė toks lygus apylinkių paviršius. Kai prieš 20–30 tūkstančių metų iš mūsų krašto paskutinį kartą traukėsi ledynas, jis ilgokai, lyg nenorėdamas pasiduoti, stovėjo įsirėmęs savo pakraščiu į Švenčionių–Daugėliškio aukštumų gūbrį. Tuo metu ledyno pakraštyje ir susislinko tasai gūbrys. Dysnos lygumą tada dengė ledai. Kai ledynas sustojo kitą kartą, jo pakraštys buvo prie Zarasų–Breslaujos ribos, o čia sutyvuliavo prieledyninės marios. Jų vandenys išlygino dugną, nuskalavo kalvų paviršių (dėl to paaukštėjimų viršus plokščias lyg stalas), dugne suklojo molius.
Šiuo metu melioruojamose Padysnio pievose, gilinamoje ir tiesinamoje Dysnos vagoje nesunku pamatyti šių ežerinių molių sluoksnius. Jie sudaryti iš daugybės 0,5 centimetro storio sluoksnelių. Kiekvienais metais marių dugne susiklodavo naujas sluoksnelis. Juos suskaičiavus, galima nustatyti baseino amžių. Apytikriai baseinas tyvuliavo 500 metų. Ledynui pasitraukus dar toliau į šiaurę, marios išseko. Liko atskiri seklūs ežerai, išsimėtę Padysnio, Pabirvėčio ir kituose mažesniuose lobuose. Jie greitai virto liūnais, kuriuose augo atitinkama augalija, veisėsi gyvūnai (moliuskų kiautų iki šiol čia pilna). Sausuose pakraščiuose augo ąžuolai, lazdynai ir kiti medžiai. Melioratoriai randa labai daug jų kamienų. Nuo seno čia iškasamieji medžiai vadinami šiekštomis ir turi labai didelę paklausą: iš jų daromi baldai, įvairūs įrankiai, kriaušės, papuošalai.
Bet kas gi pražudė tą, dabar tik iškasamą, landšaftą? Matyti, yra buvęs naujas laikinas atšalimas: ledynas vėl priartėjęs prie Lietuvos, bet jos nelietęs. Ledui tirpstant, vėl padaugėję vandens, vėl sutyvuliavę nemažai ežerų. Jų dugne atsidūrusios balos, miškeliai ir apaugusios upių pakrantės tapusios palaidotos po juostuotais moliais.
Šiandieną Dysnos lygumos molynuose sužaliavo nauji miškai, nusidriekė derlingi laukai ir pievos. Pats ryčiausias Lietuvos kamputis prie Dysnos kaimo visai bemiškis. Dvylikos kilometrų ilgio ir penkių kilometrų pločio Padysnio lobas ir kiek mažesnis Pabirvėtis, juos nusausinus, taps žymiais respublikoje šieno tiekėjais. Nuo senų senovės garsios Padysnio ir Pabirvėčio šienapiūtės. Šios pievos seniau priklausė ne tik aplinkiniams, bet ir tolimesniems kaimams. Birželio mėnesį jos sumarguliuodavo pjovėjais ir grėbėjomis. Suvažiuodavo pulkai sodiečių, ir savaitėmis čia pat visi gyvendavo. Po to suskambėdavo pabaigtuvių dainos. Šienpjoviai dingdavo. Likdavo tik daugybė šieno kūgių, sukrautų apie 1,5 metro aukštyje, ant pastolių. Jei pasitaikydavo lietingas ruduo, sutyvuliuodavo vanduo, o jo paviršiuje pūpsodavo sausi šieno kūgiai. Bet ne visada taip gerai pavykdavo. Kitais metais, žiūrėk, dar nepiautas arba pradalgiuose suklotas šienelis nuplaukdavo. Tvoros, krūmai, panuovaliai likdavo apkibę parudusia žole. Pagilinus Dysnos vagą, potvynių pavojai išnyks.
Galbūt plataus kraštovaizdžio ramybė atsispindi ramiame gyventojų būde, lėtoje, dzūkuojančioje tarsenoje, plačiuose judesiuose. Kad ir kaip skubėsi, pirmą kartą čia patekęs užsikrėsi ta pačia ramybe. Jeigu keliausi vandens keliu, reikės paklusti ramiai ir lėtai Dysnos ir Birvėtos tėkmei; jeigu sausuma – į kokį kaimą nesumanysi užsukti, teks lenkti nemažą lanką, nes arba trūks tilto (upių daug), arba pelkės ar miškas pastos kelią. Jei užsisėdėsi pavasarį, gali pakliūti į vandenų nelaisvę: pakils polaidžio vanduo, kurį čia vadina „dapais“, ir kaimas atsidurs saloje. Lauk mažiausiai dvi savaites. Nuobodžiauti, žinoma, neteks. Neišsemiami čia tautosakos turtai. Daug sūpuoklių dainų variantų (nes pavasarį jaunimas ir dabar statosi sūpuokles), daug dainų apie lino auginimą, mynimą, verpimą, audimą (nes ši lyguma – linų kraštas), piemenų dainos, javų lankymo dainos! Gali išgirsti net rekrūtų dainą. Labanoro dūdos, tiesa, jau neišgirsi, bet cimbolų muzika dar madoj.
Senesni Dysnos ir apylinkių žmonės žino nemažai sakmių. Į turtingą čionykščių kalbą buvo atkreipęs dėmesį K. Būga, kuris 1911 metais net gyveno Dysnos kaime ir rinko žodžius. Mįslingai skamba vandenų pavadinimai, tokie kaip Dysna, Eržvėta, Birvėta, Svirkos, Drūkšė ir kt. Ar tik nebus tai, kaip spėja K. Būga, sėlių kalbos paminklai?
Už upės, vietos tarme sakant, gyvena jau „gudai“. Yra totorių (Vydžių apylinkėse), čigonų, žydų. Dabar visi sugyvena kaimyniškai, draugiškai. Bet praeityje nemaža kraujo čia pralieta.
1812 metais Napoleono armijos stumiami rusų pulkai, kuriems vadovavo žinomas karvedys Barklajus de Tolis, įsileidę okupantus į siaurą, klampų, lobų supamą Didžiasalio ozą, sudavė jiems smarkų smūgį. Krito nemaža ir rusų. Jie palaidoti netolimoje Boginės ir Dysnos upių santakoje.
1831 metais Dysnos–Tverečiaus keliu ėjo Bartkevičiaus vadovaujami sukilėliai.
1863 metais Dysnos ir Vosiūnų kaimuose sukilėliams buvo siuvami batai, sermėgos. Čia, Didžiasalio apylinkėse, žuvo Padauguvio krašto sukilėlių vadas, žinomas Vilniaus universiteto profesorius, dailininkas J. Jelskis. Dysnos lygumoje žuvo ir kitas sukilėlių vadas H. Dmochovskis. Prieš karą Patrošiūnų kaime mirusi senutė Gylienė dar atsiminė labai iškilmingas J. Jelskio laidotuves. Pasak jos, vado palaikus visu keliu sukilėliai nešę ant aukštų ir išpuoštų neštuvų. J. Jelskis buvęs laikinai palaidotas Tverečiuje, po to draugai jį perkėlę į Vydžius. Sukilimą numalšinus, J. Jelskio kūnas buvo slaptai užkastas balose, o laidotuvių organizatoriai ištremti.
1905–1907 metai. Dysnos krašto valstiečiai būrėsi į bendrą sąjūdį su tverečėnais prieš carizmą.
1914–1917 metai. Per Dysną eina Daugpilio–Ašmenos frontas. Gyventojus okupantai varo apkasų kasti, kitus siunčia į frontą. Kaimai grobiami ir deginami, miškai kertami ir vežami. Dysnos – Vosiūnų apylinkėse įvyko ne vienas kruvinas susirėmimas dėl kelio į vakarus. Iki šiol čia pilna spygliuotų vielų, apkasų, cementinių blindažų, kapų. Pasibaigus karui, šį kraštą ilgai kankino badas, ligos. Ligi šiol gyvi atsiminimai apie šiurpius „germano“ laikus. Dar 1936 metais buvo minima, kad Vosiūnų kaime likę tik 45 plūgai, 3 kuliamosios, 8 ūkininkai netekę arklių. Tais metais čia buvo uždaryta lietuviška mokykla, kurią 1934 metais baigė vos aštuoni vaikai, o 1935 metais – tik dvylika.
Jei turime laiko, pasižvalgykime ir po aplinkinius kaimus: Lekiškę, Karalyčią, Rymaldiškę (gražiai skamba!). Jei bus ruduo, jus pavaišins obuoliais; jei vakaras – pasiūlys jums nakvynę. Žmonės čia labai nuoširdūs.
Č. Kudaba „Ten, kur Saulelė anksčiausiai teka” // Mūsų gamta 1965 m. nr. 1, p. 2-5