Trakai ir jų pilys – tai pasakojimas, kviečiantis pažvelgti į kadaise galingą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją per istorinę atmintį. Šiame straipsnyje Trakai atsiveria kaip gyvas valstybės likimo liudytojas: nuo Gedimino ir Kęstučio laikų didybės, pagoniškos Lietuvos dvasios ir kunigaikščių kovų iki Vytauto klestėjimo epochos ir vėlesnio nuosmukio. Tai ne tik pilių istorija, bet ir apmąstymas apie praeities šlovę, laiko padarytas žaizdas ir pareigą saugoti tai, kas liko iš vieno svarbiausių Lietuvos istorinių centrų.
Trakai ir jų pilys
Senai jau Trakai nematė Gedimino, Keistučio ir kitų kunigaikščių laikų; senai jau jie nebteko tos reikšmės, kurią kadaise turėjo. Dabar likimas, lyg keršydamas už praeitį, nustumė juos į paskutinę vietą. Skaudu matyt, kad tie Trakai, kurie seniau buvo didelės valstybės rezidencija, šiandien yra menkas ir nuskurdęs miestelis.
Kiekvienas važiuojantis pirmą kart į Trakus tikisi pamatyti didelę, triukšmingą Lietuvos kunig. Keistučio sostinę. Bet kaip skaudžiai jis apsivilia, kai pamato mažą, nuskurdusį miestelį viena kreiva gatve. Vieta kur guli Trakai, yra taip graži, taip žavinti, kad tokia vieta būtų kur Vakarų Europoje, tai ją lankytų ir gėrėtųsi daugybė keliauninkų
Bet likimo kitaip lemta! Kai šiandien žiūrime į tuos senovės likučius ir prisimename istorijoje garbingus laikus, tai, manau, ne vienam ir ašara nurieda. Norisi tada sušukti su mūsų dainiumi Maironiu:
Pilie! tu tiek amžių praleidai garsiai
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi padavimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?
Nutilusios sienos, apleistos visų, be balso ginklų ir žmogaus!…
Jau 500 metų, kaip nedeginamą galingam Perkūnui aukų, jau 500 m. su virš, kaip Keistučio pelenai guli Šventaragio slėny, o vienok pagoniškos Lietuvos ir Keistučio dvasia kalba į mus iš tų griuvėsių, kai nuvažiuojame aplankyti šventovę. Šiandien griuva pilies mūrai, miega garsūs jos didvyriai, senai jau jai praėjo didvyrių amžiai.
Bet gana džiuginti dvasią brangiais atsiminimais, geriau paklausykime istorijos, ką ji mums pasakys apie Trakų pilių įkūrimą
Trakų vardas išvedamas iš lietuvių žodžio „trakas“, kas reiškia iškirstą mišką. Senuose lotynų kalba rašytuose dokumentuose Trakai buvo vadinami Trocum, kryžiuočiai savo kronikose rašo Traken, Trakin.
Pirmieji mėginimai statyti pilis ir kurti sodybas buvo Senuosiuose Trakuose, kurie nuo Naujųjų yra už 4–5 kilometrų ir šiandien yra paprastas bažnytkiemis.
Trakų vardą pirmą kartą mini Islandijos keliauninkas Snorri Sturlusonas, kuris XII amž. apkeliavęs Pabaltijo šalis parašė kroniką, kurioje mini Tyrki–Trakai, Vilni–Vilnius ir Misiri–Merkynė. Be to, jis rašo, kad girdėjęs tose vietose normanų kalbą. Tai gali atitikti tiesai. Nes, kaip žinome, plėšikai normanai jau nuo IX amž. leidosi plėšti ir ieškotis sau naujų sodybų, taigi galėjo jie atvykti ir į Lietuvą ir, radę patogias sąlygas, apsigyventi.
Tikresnių žinių apie Trakus turime iš XIV amž. Stryjkowskis savo kronikoje rašo, kad Senuosiuose Trakuose Gediminas 1321 m. pastatė pilį ir perkėlė ten iš Kernavės savo sostinę. Bet toji pilis, menkai prigimties saugojama, pasirodė Gediminui per silpna, ir jis, radęs patogesnę piliai vietą Vilniuje, pastatė naują, daug didesnę ir tvirtesnę, o Trakų pilį pavedė savo sūnui Kęstučiui.
Kęstutis, sustiprinęs pilį giliu, plačiu grioviu, padarė ją savo kunigaikštijos sostine. Bet vėliau dėl dažnų kryžiuočių puolimų Kęstutis perkėlė savo sostinę į Naujuosius Trakus ir ten Galvės ežero saloje ar pusiasalyje pastatė tvirtesnę ir sunkiai priešams prieinamą pilį. Dėl tos pilies pastatymo yra nuomonių skirtumo: vieni istorikai sako, kad pilį pastatė Gediminas, kur buvo jo medžioklės vieta, kiti įrodinėja, kad Kęstutis, pralaimėjęs 1348 m. su kryžiuočiais mūšį ties Strėvos upe, pastatė toje patogioje vietoje pilį.
Apie tai liudija vėliau dominikonų pastatytas Trakuose bokštas su parašu 1348 m.
Perkėlus Kęstučiui sostinę į Naujuosius Trakus, Senųjų Trakų reikšmė pradeda mažėti. Vytauto laikais Senuosiuose Trakuose įsikūrė benediktinų vienuolynas, kuriems Vytautas pastatė bažnyčią ir pavedė pilies rūmus. Menkai vienuolių prižiūrima pilis pradėjo po truputį irti ir griūti, o 1780 m. naujai paskirtas abatas Dydzinskis visai pilies mūrus sulygino su žeme.
Naujuosiuose Trakuose pastatyta pilis buvo medinė, bet apsupęs ją mūras su bokštais buvo iš akmenų ir plytų. Tai liudija šių dienų mūro ir bokštų likučiai. Be to, netoli pilies yra kalnas, kurį rusų valdžia 1854 m. pavedė grafui Tiškevičiui ištirti. Jis, bekasinėdamas kalną, vienoje vietoje rado sieksnio gilumoje geležinį samtį, mūro likučių ir taip pat plytų. Tiškevičius aiškina, kad tas kalnas buvęs supiltas dievų garbei ir kad ant jo jokių trobesių nebuvę, nes lietuviai garbinę savo dievus po atviru dangumi. Tie mūrai buvo padaryti kalno sustiprinimui, o samtis buvo vartojamas aukų deginimui.
Gediminui mirus, jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis, atėmę iš Jaunučio vyriausią valdžią, pasidalijo Lietuvą tarp savęs: Algirdas paėmė didžiausius Gudijos plotus, o Kęstučiui atiteko Žemaitija ir dalis tikrosios Lietuvos su Trakais. Algirdo sostinė buvo Vilnius, kur jau skverbėsi katalikybė su pravoslavija, o Lietuvos dievams pradėjo darytis ankšta. Tuo tarpu Kęstučio sostinėje, Trakuose, pagonybė žydėjo visame savo pilnume. Algirdas lietuviams buvo svetimas: jam daugiau rūpėjo gudų reikalai, negu lietuvių. Tuo tarpu Kęstutis, pamilęs Lietuvą ir jos dievus, visą savo amžių praleido kovose su jos priešais, kurie, prisidengę Kristaus mokslu, ėjo terioti Lietuvą ir jos dievus. Tai buvo paskutinis Lietuvos kunigaikštis, kuris liko palaidotas pagal pagonybės apeigas.
Antroje pusėje XIV amž. Kęstutis pastatė naują pilį didžiausioje Galvės ežero saloje, kuri buvo puikiausias anų laikų kūrinys. Dar ir šiandien griuvėsiai liudija apie buvusią jos didybę ir galybę, kurios ir penki su puse amžiaus nepajėgė visai sugriauti. Dabar pakalbėsime apie pilies išvaizdą.
Keturkampio formos pilis, gotų stiliaus, statyta geriausių anų laikų inžinierių, turėjo apie 80 metrų ilgumo ir apie 50 platumo. Dėl rūmų aukščio yra nuomonių skirtumo: vieni tvirtina, kad buvę trys aukštai, kiti laikosi dviejų aukštų. Sunku šiandien kol kas dar spręsti, kelių aukštų buvo rūmai, nes negausūs apie Trakus dokumentai nieko apie tai nemini. Rūmų priešakyje buvo aukštas, keturkampis bokštas, kur stovėdavo sargyba. Rūmų vidus dalijosi į sales. Salių sienos buvo pagražintos įvairiais spalvotais piešiniais, bet tas jau, matyt, padaryta vėliau. Vietomis užsiliko dar paveikslų, tik šiandien sunku jau pažinti jų reikšmę. Bet 1822 m. tie paveikslai buvo dar taip žymūs, kad dailininkas Smokovskis padarė 12 paveikslų reprodukcijų ir atspausdino 1841 m. Kraševskio leidžiamame „Athenaeume“ V tome.
Iš lauko rūmai neturėjo jokių pagražinimų, atrodė kaip šiandien: iš didelių akmenų ir raudonų plytų. Į vakarus nuo rūmų buvo aikštė, kur karžygiai darė savo rungtynes. Aplink rūmus ėjo platus, pilnas vandens griovys, ir tik per tiltą galima buvo ten pakliūti. Tuomet ežere vanduo stovėjo daug aukščiau negu šiandien. Tik XIX amž., Tiškevičiui iškasus perkasą, daug vandens nubėgo į Nerį. Visa sala buvo apsupta keturkampių iš akmenų ir plytų mūrų. Kampuose stovėjo du kartus aukštesni už mūrą ir kiek išsikišę bokštai su visais gynimosi prietaisais. Šiandien dar stovi du bokštai, bet Smokovskis rašo, kad 1822 m. stovėjo dar visi keturi. Salos pilis buvo sujungta su pusiasalio pilimi tiltu, kuris tuomet darė nepaprasto įspūdžio.
Prancūzų keliauninkas Gilbert de Lannoy, važiuodamas 1414 m. per Lietuvą, rašo, kad buvo užvažiavęs į didelį miestą, vadinamą Trakai, kur namai mediniai ir menki. Yra ten, rašo jis toliau, dvi pilys: viena jų stovi ant ežero kranto, yra jau sena, pastatyta iš medžių ir apsupta velėnomis pridengtų pylimų. Antra pilis stovi kito ežero saloje per armotos šūvį nuo pirmosios. Yra tai pilis visai nauja ir pastatyta iš plytų, sekant prancūzus. Tuose Trakuose gyvena lietuviai, totorai, vokiečiai, gudai ir daug žydų; visi jie vartoja atskirą kalbą. Tas miestas priklauso kunig. Vytautui, kuris yra labai galingas ir turi savo reikalams 10 000 arklių. Taipogi Trakuose yra žvėrynas, kuriame randasi įvairių tos šalies žvėrių: laukinių arklių, žubrų, elnių, briedžių, meškų ir kt.
Yra tai seniausias apie Trakus liudijimas. Lannoy, svetimtautis, nemokėjo gerai visko pastebėti, be to, dar žiemą, negalėjo visko teisingai pastebėti. Neteisingai jis rašo, kad pilis buvo medinė. Apie tai, kad pilis buvo mūrinė, bent kai kurios jos dalys, liudija užsilikę griuvėsiai. Tik už pilies sienų buvo supiltas iš žemių ir velėnomis pridengtas pylimas. Gudai ir vokiečiai, kuriuos Lannoy matė, buvo pirkliai. Žvėrynas gi Vytauto laikais buvo didelis ir įvairus.
Pasibaigus naminiams karams ir Vytautui likus Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Lietuvai prasidėjo žydėjimo laikas. Tas galingas valdovas, sutriuškinęs amžinus Lietuvos priešus kryžiuočius ir sutvirtinęs kunigaikščio valdžią rytuose, pradėjo rūpintis savo valstybės gerove. Jo laikais dideliai išsivystė Lietuvos prekyba, pradėjo augti miestai, kilti pramonė ir tobulėti žemės ūkis. Vytautui viešpataujant išaugo ir aukštai iškilo Trakų reikšmė.
Gulėdami prie didelio vieškelio, einančio iš Vilniaus į Kauną ir į Prūsus, Trakai buvo žymus apsaugos ir prekybos punktas. Be to, Trakuose buvo kunigaikščio rezidencija, nes Vytautas labiau mėgo Trakus negu Vilnių, o tas, žinoma, prisidėjo prie miesto išaugimo. Rūpindamasis prekyba, Vytautas parsikvietė Lietuvon žydų, o 1402 m. parsigabeno iš Krymo nelaisvėn paimtų karaimų ir apgyvendino juos Trakuose ir Lucke.
Besirūpindamas krašto gerove, Vytautas taip pat daug pasidarbavo katalikybės išplatinimui Lietuvoje. Tam tikslui kviesdavo iš Lenkijos vienuolius, kunigus ir jiems čia pavesdavo misijos darbą. Pats pasižymėjo dideliu katalikų bažnyčiai dosnumu ir pastatė daug bažnyčių, kurias apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Jo pastatyta 1409 m. Trakų bažnyčia, kelis kartus remontuojama ir taisoma, stovi dar ir šiandien. Bažnyčia yra garsi savo stebuklingu šv. Panelės paveikslu. Šį, taip seną paveikslą, siekiantį VII amžiaus pradžios, padovanojo Vytautui, kaip galingam tada rytuose valdovui, Bizantijos imperatorius Emanuelis II. Vėliau 1718 m. Vilniaus vyskupas Brzostowskis vainikavo šv. Panelės paveikslą dviem aukso vainikais, kuriuos pats parvežė iš Rymo nuo popiežiaus Klemenso XI.
Be tos didžiosios bažnyčios Trakuose buvo dar ir daugiau bažnyčių. Taip 1617 m. Vilniaus vysk. Vojna pastatė bernardinams vienuolyną, kuris 1832 m. buvo uždarytas, o vienuoliai perkelti į kitus vienuolynus. Bernardinų bažnyčia 1864 m. buvo perdirbta į cerkvę, o vienuolyne įsikūrė apskrities teismas. Pagalios Zigmunto III laikais įsikūrė dar ir domininkonų vienuolynas, kuriam 1678 m. konstitucija atidavė pusiasalio pilį, bet bajorija, kuri turėjo pilyje savo posėdžių sales, ilgai nenorėjo užleisti. Domininkonų pirm statytos medinės bažnyčios sudegė, o 1822 m. pastatyta mūrinė bažnytėlė stovi ir šiandien. Reikia paminėti, kad salos pilyje Vytauto buvo pastatyta dar šv. Jurgio koplyčia, kuri vėliau su pilimi kartu buvo sugriauta. Be to, Trakuose buvo dar kelios pravoslavų cerkvės ir Vytauto laikais įkurtas pravoslavų vienuolynas. Kaip žinome, Vytauto žmonos buvo pravoslavės, laikė prie savęs pravoslavų dvasiškius ir rėmė pravoslaviją.
Kaip jau minėjau, Trakus labai mėgo D. L. kunigaikščiai. Vytautui Trakai buvo poilsio ir pokylių vieta. Jis čia po pavykusių žygių taisydavo savo karžygiams puotas ir žaidimus. Čia jis priimdavo užsienių pasiuntinius, iš čia ėjo griežti ir smarkūs jo įsakymai. Vienas kryžiuočių agentas užrašė Vytauto įsakymą joti karan, kuris taip skambėjo: „Vyrai, sėstis ant arklių, kas neturi arklio, tegu parduoda žmoną ir vaikus, o raitas pribūna“ (Cod. Vit. p. 548).
Nemažiau mėgo Trakus ir kitas D. L. kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. Būdamas ir Lenkijos karaliumi, kai atvykdavo Lietuvon, paprastai Trakuose gyveno. Taip 1477 m. atvyko pas jį į Trakus Venecijos pirklys Kontarini, kuris grįžo iš Persijos kaip pasiuntinys. Kontarini savo dienyne aprašo pietus, kuriuos Kazimieras jam iškėlė salos pilyje. Iš to aprašymo mes galime spręsti apie pilies didumą ir puikumą, kad toks galingas valdovas kaip Kazimieras galėjo joje su savo skaitlingais dvariškiais linksmai gyventi.
Mėgo Trakus dar ir kiti kunigaikščiai, kaip Aleksandras, karalius Albrechtas, bet jau nuo Zigmunto I laikų Trakai nustojo būti kunigaikščio rezidencija, o virto kalėjimu, kur kunigaikštis laikė nepaklusnius bajorus. Po Lublino unijos Trakai virto vaivadijos miestu, kur bajorija atlikdavo savo seimelius, tilpo teismas ir archyvas.
Galutinis, galima sakyti, Trakų ir abiejų pilių puolimas įvyko 1655 m., kada rusų kariuomenė, įsiveržusi Lietuvon, užėmė Vilnių ir beveik visą Lietuvą. Tada tai griuvo abi Trakų pilys, o miestelis ir bažnyčios liko smarkiai apiplėštos. Nuo to laiko Trakai jau daugiau nebeįstengė pakilti ir atgauti senovės reikšmės. Pilys, niekieno neglobojamos, pradėjo griūti, o miesto gyventojai ėmė tampyti jų plytas.
Reiktų pasakyti, kad 1901 m. rusų valdžia susirūpino senovės pilių griuvėsiais ir kitomis istorinėmis liekanomis. Tada buvo primūryti ramščiai, kurie sulaikė pilis nuo visiško išgriuvimo.
Daug Trakų pilys nukentėjo per Didįjį karą, kada visų apleistos jos buvo paliktos vietinių žmonių globai. Dabar, nors jau seniai po karo, tačiau pilių griuvėsių palaikymu niekas nesirūpina. Šiandien visų apleistos, be to atėjūnų ekskursijų naikinamos, jos griūva liūdnesnės kasdieną. Griaudu žiūrėti šio krašto piliečiui, kad jo brangiausią senovės paminklą mindo ir niekina svetimi žmonės, kuriems šios šventovės dvasia yra svetima ir nesuprantama.
A. Juškevičius „Trakai ir jų pilys” // Jaunimo draugas 1927 m., nr. 5