Troškūnai – nedidelis, tačiau istorijos, legendų ir gyvosios kultūros persmelktas Aukštaitijos miestelis, kurio praeitis atsiveria ne tik archyviniuose šaltiniuose, bet ir pačiame kraštovaizdyje – upėse, pelkėse, senųjų vienuolynų sienose bei žmonių atmintyje. Šis straipsnis paimtas iš laikraščio Laikas (1971 m., Nr. 502, p. 3), leidžia pažvelgti į miestelį ir jo apylinkes taip, kaip jas matė anuometinis liudininkas – su pagarba vietos istorijai, tikėjimui ir žmonėms.

Tai ne tik faktų rinkinys, bet ir gyvas pasakojimas, kuriame susipina Troškūnų miestelio kasdienybė, išskirtinės vietos – tokios kaip Pašilvio akmuo ar Juostos upės ištakos – bei dramatiški istorijos įvykiai nuo kryžiuočių laikų iki XX amžiaus sukrėtimų. Dėl šio vientiso ir detalaus aprašymo tekstas tampa puikiu pagrindu susidaryti kelionės maršrutą po Troškūnų apylinkes – leidžiant ne tik aplankyti svarbiausius objektus, bet ir pajusti jų prasmę, kontekstą bei vietos dvasią.

Troškūnai

Troškūnų miestelis

Troškūnų miestelis yra vienas žymiausių Aukštaitijos vietovių. Jis randasi lygioje vietoje prie Juostos upės (Nevėžio intakas), tarp Viešintų, Surdegio, Raguvos ir Traupio miestelių, apie 37 km nuo Panevėžio.

Miestelyje yra 1789 m. statyta graži bažnyčia, policijos nuovada, paštas, miškų urėdija ir Šimonių girininkija, Staškevičiaus motorinis malūnas, elektros jėgainė, Mantvilo dvaro spirito varykla, malūnas ir lentpjūvė. Miestelyje veikė 3 vilnų karšyklos, 3 valgyklos, kelios stalių dirbtuvės, 2 kailiadarbiai, 2 kepyklos, kelios puodų dirbtuvės, kalvės, plytinės, vežimų ir rogių dirbėjai, 2 kryžių dirbėjai ir t. t., ir daug krautuvių.

Miestelyje veikė vysk. M. Valančiaus liaudies universitetas, spaudos platinimo draugija, pavasarininkai, šauliai, jaunalietuviai, jaunieji ūkininkai, ūkiniai kooperatyvai ir kt.

Miestelis yra arti Troškūnų geležinkelio stoties, prie Panevėžio–Švenčionėlių geležinkelio linijos. Prie Troškūnų miestelio yra prisiglaudęs didelis Vaidilonių kaimas.

Sena Troškūnų bažnyčia du kartus degė. Vienuoliai pastatė naują mūrinę didelę Šv. Trejybės garbei skirtą bažnyčią 1789 metais. Jos didžiajame altoriuje yra Šv. Marijos paveikslas, likęs nepažeistas per bažnyčios gaisrus, labai žmonių gerbiamas. Labai garsūs Troškūnų Porciunkulės atlaidai tęsėsi 3 dienas, į kuriuos suvažiuodavo minios žmonių. Troškūnų bažnyčia turėjo puikius vargonus, labai panašius į Vilniaus katedros.

Troškūnų apylinkės

Troškūnų valsčiuje yra daug miškų ir pelkių. Plačiu ruožu tęsiasi Troškūnų miškas. Pašilvio pelkėse yra Pašilvio akmuo, arba kitaip vadinamas Barboros akmuo. Jo aukštis virš žemės – 3,25 m, aplink – 16 metrų. Didesnė akmens dalis po žeme. Manoma, jis yra didesnis už Puntuką. Pagal padavimą šį akmenį nešęs velnias, norėjęs sudaužyti Troškūnų bažnyčią, bet pakely pavargęs ir palikęs pelkėse.

Troškūnų apylinkėse randasi siauras, bet ilgas Juostino ežeras; iš jo išteka Juostos upė. Apie 6 km nuo Troškūnų randasi senas Vašakėnų dvaras. Karo metu jame buvo kunigų seminarija, kur dėstė poetas Maironis.

Troškūnų istorija

Dėl miestelio vardo troškūniečiuose yra žinoma legenda: miestelio viduryje buvęs aukuras, kuriame degė šventoji ugnis, prižiūrima vaidilų ar vaidilučių, kurios čia pat gyveno Vaidilonių kaime.

Troškūnų vietovę pasiekdavo kryžiuočiai savo žygiuose. Po mūšių lietuviai savo žuvusiųjų kūnus, kartais ir paimtus belaisvius, degindavo ant laužo. Degdami troško kūnai – iš to ir vardas.

Troškūnai, troškūniečių tarme – Traškūnai. Sakoma, degdami kūnai traškėję, iš to kilęs Traškūnų vardas.

Tikros rašytinės istorinės žinios siekia 1696 m. Troškūnų miestelį įsteigė to paties vardo dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas ir tais metais pasikvietė vienuolius bernardinus, davė jiems žemės, kitais metais pastatė medinę bažnyčią. Šioje pelkėtoje lygumoje pradėjo veikti didesnis kultūros centras: vienuolynas su parapija ir mokykla.

XVII a. vienuoliai atidarė mokyklą, kurią 1782 m. jau lankė 32 mokiniai. Mokyklos pastatą – dviejų aukštų mūrinį namą – pastatė vienuoliai XVIII a., ir jis dar ir dabar tebestovi. Nepriklausomybės laikais tame name veikė mokykla, valsčius ir susirinkimų salė. Ilgainiui mokykla virto gimnazija, į kurią suvažiuodavo jaunimas iš tolimiausių apylinkių. 1840 m. gimnazija perkelta į Panevėžį.

Po 1863 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas generolo gubernatoriaus Muravjovo įsakymu, pabrėžiant, kad „Troškūnų bernardinai nedraudė giedoti bažnyčioje giesmių, priešingų valdžiai. Sukilėlių būrio vyresnysis Mineika užėjęs į vienuolyną ir buvęs priimtas, bažnyčioje buvę keturi ginkluoti sukilėliai“.

Netoli Troškūnų 1863 XI 7 d. kovėsi sukilėlių dalinys, vadovaujamas D. Majeckio, su Muravjovo kariais, tačiau sukilėliams nesisekė – jų būrio vadas pakliuvo į nelaisvę ir buvo sušaudytas Ukmergėje.

1905 m. sukilimo metu Troškūnuose jautėsi aktyvus judėjimas – dvaro darbininkai ir ūkininkai demonstravo kaimuose ir miestelyje, kovojo su rusų kareiviais, apsiginklavę dalgiais, šakėmis ir pjautuvais. Po to atvyko rusų baudžiamieji būriai – kareiviai suėmė daug žmonių, apiplėšė miestelio ir apylinkių gyventojus. Po tų įvykių troškūniečiai boikotavo rusų įstaigas ir mokyklą – rusų mokytojas teturėjo vos 9 mokinius.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, 1918 m. jau sudaryta lietuviška savivaldybė. 1920 XI 21 Troškūnų šauliai bandė pastoti kelią įsiveržusiai lenkų brigadai. Lenkams pavyko suimti 5 šaulius: Joną Budrevičių, Petrą Liktorą, Antaną Miškeliūną, Petrą Tunkevičių ir Antaną Zarską, kuriuos apiplėšė, kankino ir sušaudė prie vienuolyno sienos. Jiems pagerbti toje vietoje buvo įmūryta paminklinė lenta, buvo saugomos ir lenkų kulkų žymės. Nepriklausomybės sodelyje buvo pastatytas paminklas, kur buvo švenčiamos nepriklausomybės minėjimo šventės.

Okupacijos metais Troškūnai nukentėjo – bolševikai deportavo nemažai gyventojų, ypač visuomenės veikėjų, ūkininkų, mokytojų, o vokiečiai sušaudė daug žydų. Pokario metais Troškūnuose gyvai reiškėsi lietuvių partizanų rezistencija.

Troškūnų šviesuoliai

Daug pakėlė parapijos kultūrinį lygį tėvai pranciškonai, perėmę parapiją 1929–1937 m. Jie įtaisė parapijos salę, įkūrė senelių prieglaudą. Troškūnuose buvo labai žinomas Matas Imbrasas, žymus knygnešys, rusų laikais mokęs vaikus skaityti ir rašyti. Jo sūnus Kazimieras buvo šaulių būrio vadas, nukankintas Sibire.

Iš Troškūnų ir apylinkių yra kilę: kun. St. Gailiušis, dabartinis pranciškonų vyresnysis, poetai J. Parojus ir K. Inčiūra, Seimo narys J. Dagelis, muzikas M. Katka, ekonomistas I. Katka, A. Gabrėnas. Argentinoje taip pat yra visas būrys troškūniečių: A. Paršelis, poetas J. Budrys, A. Aviža, O. Vanagienė, filmininkas J. Gilvydis ir jo žmona, turinti modisčių institutą, kilusi netoli Troškūnų, pusiau troškūnietė, ir daug kitų.

Troškūniečiams, išvykusiems svetur, kaip šviesi žvaigždė liks prisiminimas gimtųjų Troškūnų. Rašytojas J. Parojus sako: „Ak, niekur nemačiau tokių gražių, kaip rūta, miškų, tokio švelnaus naujagimio Nevėžio čiurlenimo, tokio švelnaus vakarinio vėjo, tokios išdidžios mėnulio pilnaties, kaip toje Troškūnų apylinkėje.“

Šie laikai ir amžiai užneš užmarštimi viską, išraus visus atsiminimus, bet liks amžiais gražioji Lietuva ir jūs, numylėti Troškūnai.

Troškūnietis „Troškunai” // Laikas 1971 m. nr. 502, p. 3