Adolfas Meškuotis „Utenio pilies paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 22, p. 356-357;
Žmonių pasakojimas
Pasakojama, kad Uteną įkūręs Lietuvos kunigaištis Utenis. Tai liudiją ir jos vardas. Tačiau taip pat pasakojama, kad senovėje Utena buvusi kitoje vietoje, ten, kur dabar Utenio piliakalnis. Utenos vietoje esą buvęs tik dvaras ir kaimas. Bet tai buvo, turbūt, Utenio laikais, nes Utenos miestas dabartinėje savo vietoje stovi nuo neatmenamų laikų.
Yra padavimų, kad Lietuvai priėmus krikštą, Utenoje buvusi pastatyta bažnyčia, toje vietoje, kur dabar parapijos kapai. Bažnyčios sienos esą buvo nupintos iš žagarų ir iš abiejų pusių aplipdytos moliu. Iš to seka, kad Vytauto Didžiojo laikais Utena buvo dabartinėje vietoje.
Yra davinių, kad seniau dabartinė Utena buvo bažnytkaimis. Joje gyveno ir turėjo žemės daug ūkininkų. Tik vėlesniais laikais ūkininkai iš Utenos buvo iškraustyti ir įkurdinti atskirais kaimais. Vienas toks kaimas žmonių buvo pramintas Naujaulyčis (vietos tarme ulyčia — kaimas). Rusai tą kaimą vadino „Novosady”. Dabar jis vadinamas Naujasodžiais.
Važiuojant vieškeliu iš Utenos į Malėtus, gal 4 kilometrai nuo Utenos, netoli vieškelio, yra du didingi ne vienodo didumo piliakalniai. Ant jų ir stovėjo tariamosios Utenos pilys. Abu piliakalniai yra labai stagiais kraštais ir aukšti. Didžiojo piliakalnio paviršius tokio didumo, kad jame pasėdavo du pūdus avižų.
Pasakojama, kad gal prieš šimtą metų piliakalniuose ir visoje apylinkėje augęs šimtametis miškas. Dabar esamų didelių kaimų vietoje gyveno tik po keletas ūkininkų. Tai buvo baudžiavos laikais.
Taigi tais laikais didžiajam piliakalny, tarp susipynusių medžių šaknų, staiga esą atsiradusi skylė į gilų požemį. Skylės dugno negalima buvę įžiūrėti.
Žinia apie skylės atsiradimą greit pasklido po visą apylinkę. Piliakalnis virto baisenybių vieta. Jį lankyti žmonės bijoję ir dienos metu. Pasklido visokių gandų ir spėliojimų. Dauguma žmonių buvo tos nuomonės, kad, girdi, pilies kalno požemy gyvenančios piktos dvasios. Tada apie piliakalnį pradėta pasakoti visokių legendų. Kai kurios legendos išliko iki mūsų laikų. Štai kai kurios jų.
Atsiradusio požemio visi bijoję, bet vis dėlto vieną šventadienį, dienos metu atėjo keli vaikinai piliakalnio skylės pažiūrėti. Vienas drąsesnis įmetė į skylę savo draugo kepurę. Kepurės savininkas buvo samdinys, todėl netekęs kepurės, labai nusiminė ir net verkti pradėjo. Bijojo, kad šeimininkas už kepurę jam iš algos išskaičiuos. Vaikinams jo pagailo. Jie atsinešė virvę ir nukentėjusi įleido į požemį kepurės pasiimti.
Požemyje, jo gale, iškilmingame soste, berniukas pamatė nežemiško grožio karalaitę. Ties jos kojomis gulėjo du baisūs liūtai. Tolėliau — stovėjo dėžės aukso pinigų. Karalaitė berniukui įsakė pasiimti kepurę ir net leido pasisemti aukso į kišenes. Kai berniuką ištraukė į viršų ir jo draugai pamatė jį turint tiek aukso, juos apėmė pavydas. Jie nutarė tokiu pat būdu pasipelnyti. Kitą dieną atėję tyčia įmetė kepurę, bet kai vieną jų įleido į požemį, atgal iš ten neištraukė: jis žuvo.
Kita legenda pasakoja, kad piliakalny užkasta sidabrinė kiaulė su auksiniais paršeliais.
Trečia legenda sako, kad piliakalnis yra tvano užpilta bažnyčia. Tos bažnyčios viduj viskas esą tebesą — altoriai ir kita. Viena moterėlė net esą mačiusi piliakalny degančias žvakes, taip sustatytas, kaip ant altoriaus… Slinko dešimtmečiai. Požemio skylė griuvo, platinosi, o kai prieš 60 metų piliakalniuose ir jų apylinkėse buvo kertamas miškas, tai matę pasakoja, jog toje vietoje, kur buvo požemis, kertant medžius buvusi tik gili duobė, užversta visokiomis šiukšlėmis ir lapais.
Iškirtus miškus ir kelmams išpuvus, abu piliakalniai, kaip ir apylinkės, buvo ariami. Duobė tapo užversta. Liko tik įdubimas, kuris vis ėjo mažyn.
Dar prieš karą kažkoks rusas mokytojas buvo pradėjęs šią pilį kasinėti, bet valdžia uždraudė.
Kai prieš 25 metus didžiajame Utenos piliakalny vaikščiojau, įdubimas buvo dar žymus. Dabar to įdubimo beveik visai nesimato.
Piliakalnį reikėtų patyrinėti juk galėjo kas nors jame užsilikti nuo senovės laikų!