Mačiukiškis „Pūkštos kalno paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 17, p. 277-278;
Senų žmonių padavimai
Pūkšto kalnas didelis ir aukštas, yra Krokių kaimo lauke, Sedos valsčiuj. Senieji žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo metu (1794 m.) Pūkštos kalne buvo Lenkų Lietuvių kariuomenės stovykla. Kad kariuomenę rusai vogčiomis neapsuptų, buvusi pastatyta ant kalno aukšta pukštis, į kurios viršūnę įlipęs sargybinis sekė rusų kariuomenės judėjimą ir atstumą, nes kiekvienas tada kariuomenės pralaimėjimas daug reiškė sukilimą laimėti ar pralaimėti. Ta pūkštis buvusi tokia aukšta, kad į vakarus galėjo matyti. Palangą, o į žiemius Mažeikius. Pūkštis buvusi geležimis suvaržyta, o pačioje viršūnėj įtaisyta kėdė.
Rusai negalėjo iš tolo pukšties pastebėti, nes visai netoli stovėjusi šakota ir aukšta pušis. Ta šimtametė pušis stovėjo viduryje savo jaunų pušelių, lyg motina tarp savo mylimųjų dukrelių.
Pušis buvusi vakarinėj Pūkštos kalno dalyje ir vakarinėje pūkšties pusėje. Lietuvių lenkų kariuomenė, apleisdama stovyklą paliko įkeltą į pušį pištalietą, kuri buvo atkreipta vamzdžiu į vakarus.
Paliktoji pistolieta, rusams nematoma pušyje reiškusi tą, kad ji ir išmušta toje valandoje iš kareivio rankos viena stovi krašto sargyboje ir laukia valandos, kuomet tėvynė pašauks savo ištikimus sūnus ginti ir vaduoti visą kraštą iš po svetimo jungo. Tada įlipęs į šitą pušį šauklys užtaisys pistolietą ir paleis tokį didelį šūvį, kad išgirstų vakarų Europa, kad suvirpėtų žemė ir pradėtų griūti, virpėti Rusijos pamatai, kad visos pavergtosios tautos pabustų iš snaudulio ir kas gyvas, kas galįs padetų savo tautos vadams organizuoti gynėjų eiles, ir išgirs vakarų Europos laisvę mylinčios tautos, kurios paduos vargstančioms tautoms savo rankas.
Sukilimas ilgai netruko, nes Lenkų Lietuvių kariuomenės jėgos nebuvo tiek didelės, kiek rusų, o antras, dalykas, kad krašte nebuvo vienybės. Mūsiškiai matydami, kad rusams kelio nebegalės užkirsti Žemaitijoj ir kad jie atskiras dalis nesumuštų nutarė trauktis ir jungtis su didžiosiomis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės jėgomis. Bet susijungimas buvo sunkus ir pavojingas, nes rusai ir prūsai norėjo atskirti pusiau lenkų ir lietuvių karo jėgas.
Todėl karo vadas visus karui skirtuosius pinigus, kuriuos pas save turėjo su keliais savo padėjėjais, naktį, visiems kareiviams miegant ir sargybiniams nuėjus į šalį, įkasęs žemėn. Buvo devynios „bačkelės“ auksinių pinigų. Degamąją ugnyje karo medžiagą ir maistą, kurią nebegalėjo su savim taip greitai pasiimti, sudegino, nė ant piršto vynioti tvarsto nebepaliko.
Praėjus kiek laiko apylinkės gyventojai subruzdo ieškoti užkastų pinigų. Jie įvairius sau klausimus statė, galvas suko, į burtininkus ėjo klaustis patarimo, kaip užburtųjų pinigų paslaptį atspėti ir juos iškasti. Burtininkai išbūrę, kad tenai labai daug pinigų esą užsilikę net iš gilios senovės. Kadangi kalnas labai didelis (apie 4 hektarus ploto), tai niekas negalėjo tos vietos užeiti kur pinigai buvo įkasti.
Seniau visi manė, kad dieną pinigus negalima iškasti. Nakties metu ant to kalno įvairios šmėklos rodėsi, kurios gainiojo, gąsdino atėjusius pinigų ieškoti. Vieną naktį turtų ieškotojai išgirsdavo atlekiant iš netolimų krūmų lyg milžiną paukštį, švilpiant didžiu balsu, kitą naktį bėgdavę medžių viršūnėmis žvėrys, lyg vilkai, staugdami. Po kiek laiko turtų ieškotojų ūpas atslūgo.
Apie 1866 m. „esesorius“ pinigų „tykojo, kaip šuo prie mėsininko“, klausinėjo apylinkės gyventojų kalne vietos, kur buvusi pušis, kurioje kabėjo pistolieta. Be to, klausinėjęs žmonių ir ėjęs Mikytuose į Alkos kalną, Pilę ir t.t. Turbūt, raštuose yra užtikę, kad senovėje kažko senai būta, bet jam niekas apie tas vietas naujo nepapasakojo.
Lobio ieškotojų niekad netrūko, bet laikui bėgant jų skaičius mažėjo ir mažėjo. Mat nuolatinis nepasisekimas ir aršiausius pramuštgalvius atšaldo. Daug dešimčių praslinko, kelios naujos kartos išaugo, keitėsi žmonės ir žemės veidas, tik Pūkštos kalnas pasiliko toks pats su savo paslaptimi.
