Nuotrauka: Gedimino kapas Veliuonoje. Nespalvotas, horizontalios kompozicijos atvirukas, spausdintas iš fotografijos. Jame nufotografuotas Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu. Viršuje, kairėje pusėje, išspausdinta antraštė: „Gedimino kapas Veliuonoje“. Spaudos būdas: atviruko – giliaspaudis, teksto – iškiliaspaudis. ~ 1911 m. © Kretingos muziejus
Veliuona ir Gedimino kalnas – tai viena iš tų Lietuvos vietų, kur kraštovaizdis ir praeitis kalba ne tik apie mūšius ar didžiavyrių likimus, bet ir apie senąją baltų pasaulėvoką, prigimtinę šventumo pajautą, gyvenimo ir mirties ciklų svarbą. Čia, Nemuno dešiniajame krante, tarp gilių griovių ir aukštai iškilusių kalnų, šimtmečiais skambėjo ne tik kardų žvangesys, bet ir giesmės dievams, aukų dūmai kilo aukštyn, o žyniai skaitė ženklus iš žvaigždžių, vėjo ir ugnies.
Veliuonos vietovė minima jau ankstyvuosiuose šaltiniuose kaip šventykla ar maldykla, o Gedimino kalnas – ne vien kalnas, bet šventas aukštumos taškas, kur, anot padavimo, amžinam poilsiui atgulė pats kunigaikštis Gediminas. Tai – tarsi lietuviškasis Panteonas, kur protėvių dvasia tvyro ore, o žemė saugo senųjų pilių, šventyklų ir aukurų atminimą. Kiekvienas čia išlikęs žemės vingis mena Vytenio ir Vytauto žygius, pasitarimus su Jogaila, kovas su kryžiuočiais, taikos ir karo sandoras.
Šis straipsnis kviečia panirti į Veliuonos istoriją ne vien per datas ir faktus, bet per gyvą atmintį – pajusti, kaip kalnai ir grioviai byloja apie garbę, ištikimybę ir pasiaukojimą. Apie vietą, kur Lietuva buvo ne tik ginama, bet ir kuriama – mintimis, aukomis, žodžiais ir krauju. Tai kvietimas prisiminti ir pagerbti – ne atminimo lentelėmis, bet širdimi.
Veliuona ir Gedimino kalnas
Nemuno dešiniajame krante, tarp gilių griovių, aukštai iškilę du kalnai. Čia ir Veliuonos upelis, begrauždamas molinius akmenuotus krantus, įnirtęs pila Nemunan savo sudrumstus vandenis. Kaip Veliuona išrodo iš Nemuno, apie tai pasakys skaitytojui žinomasis Ladislovas Sirokomlia (Kondrotovičius):
„Kas per gražumas reginio! Du kalnu, iškilę virš Nemuno – gilus griovys juos skiria. Miestelis (Veliuona) dalijasi į viršutinį ir apatinį, bet tiktai pastarasis, tikriau jo viena gatvė, teregima iš Nemuno. Ant vieno kalno gražiai stiebiasi bažnyčia, ant kito dvaro trobos ir sodas. Ant šio pastarojo kalno pilna griuvėsių, skeveldrų, senosios pilies liekanų vienatinių senovės pėdsakų nes kitų nėra. Kiek čia visokiais laikais išlieta lietuvių ir kryžuočių kraujo! – bet atmintiniausiu atsitikimu yra Gedimino mirtis„.
Veliuonoje jau labai senai – bemaž nuo XI ar XII amžiaus – būta plačiai žinomos vietos, greičiau šventyklos ir maldyklos. Kryžiuočiams susiradus ir pradėjus iš Prūsų krašto žemaičius užpuldinėti, laivais Nemunu leidžiant su sieliais maistą ir karo pabūuklus, kunigaikštis Vytenis XIV šimtm. pradžioje įkūręs tvirtovę medinę, spėjama, dabar vadinamajame Gedimino kalne, kur nuolat buvusi kariuomenė, atmušinėjusi ir vaikiusi užpuolikus.
1328 m. kryžuočių vadas Todaras Altenburgietis du kart be pasekmės puolė tvirtovę. Tačiau 1333 m. kryžuočiai, Bavariečio Henriko vedami, paėmę pilį, ją suardę ir jos vietoje pastatę didesnę ir tvirtesnę, kurią pavadinę Friedenburgu. Kiek toliau, už 2 km., kitą pilį – Bayerburg (Bavarų pilis).

Neilgam užtekta vokiečių darbo, kadangi 1338 – 1339 m. Gediminas, paėmęs Friedenburgą ir beimdamas Bayerburgą, buvęs iš nugaros peršautas, miręs vietoje ir nuo laužo palydėtas „Gedimino kalne” t. y. šventyklos kalne. 1339 m., Gediminui mirus, tvirtovę be pasekmės ėmę kryžuočiai ir, daug galvų paguldę, buvę išvyti. Dar daug kartų Veliuona matė ir kryžuočius ir lietuvius.
Vytautas 1409 m. galutinai išvijęs vokiečius ir apėmęs visą Žemaitiją su Mažaja Lietuva. Ties Veliuona 1416 m. spalių m. 15 d ant Nemuno salos buvo suvažiavę susitarti Vytautas su Jogaila, kryžuočių vadas, Igaunijos vadas, Rygos ir Dorpato vyskupai ir kiti didžiūnai. Tokie suvažiavimai buvo čia dar 1418, 1420 ir 1423 m.
Iš tų trumpučių žinelių aišku, kiek vertės turi Veliuona lietuvio jausmams ir protui. Be to aišku, kad Veliuonos būta didelio miesto, kur Vytautas ir jo padėjėjai ilgus metus gyvendavę, kviesdavę iš tolimų kraštų viešpačius ir spręsdavę tarptautinius klausimus.

Dabartinėje Veliuonoje pažymėtini du kalnai – Gedimino kalnas, kurio viršugaly naujai pastatytas aukštas ažuolinis kryžius Gedimino atminčiai; į vakarus nuo jo, anapus gražaus kelio – pilies kalnas (Friedenburgo). Jo lygus paviršius užimtas sodnu. Vakarų kalno gale – mūrinė bažnyčia su senobine zakristija. Pasakojama, kad dabartinės bažnyčios zakristija pasilikusi nuo senosios kryžiuočių, pastatytos aukuro vietoje ir iš aukuro liekanų.
Veliuona mūsų vasaros metu ekskursijoms Nemunu tiksliausia ir atmintiniausia vieta.
P. Matulionis „Veliuona ir Gedimino kalnas” // Krivulė. – 1924 m., Nr. 11, p. 19-20.