Veliuonos II piliakalnis

Veliuonos II piliakalnis

Veliuonos II piliakalnis (arba Pilaitės, Pilies kalnas, Bajerburgas) – piliakalnis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Veliuonos vakarinėje dalyje, Veliuonos seniūnija. Pasiekiamas plentu 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , už Veliuonos, neprivažiavus Gystaus upelio, ir pasukus į kairę pietų kryptimi, 400 m lauko keliuku iki Nemuno kranto.

Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnyje, į rytus nuo Gystaus žiočių esančioje nežymioje aukštumėlėje, 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos pirmojo piliakalnio. Veliuonos II piliakalnis įrengtas Nemuno slėnyje, į rytus nuo Gystaus žiočių esančioje nežymioje aukštumėlėje, 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos pirmojo piliakalnio. Tai moto tipo piliakalnis, sudarytas iš greta vienas kito esančių kalnelių: moto rytinėje dalyje ir papilio vakaruose. Abu kalneliai viršuje turėjo keturkampes aikšteles, kurių didžiąsias dalis iš pietų pusės nuplovė Nemunas. Rytinė kalvelė buvo 16×18 m dydžio. Už 16 m pločio, 4,5 m gylio griovio yra papilys – vakarinė kalvelė. Ji didesnė, 24×10 m dydžio (dabar realiai likusi 7 m pločio), nuplauta įkypai šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Abi kalveles iš rytų, šiaurės ir vakarų juosė 5 m gylio, 10-11 m pločio dugne griovys ir už jo supiltas 160 m ilgio, 1,5 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 9 m pločio, 0,5 m gylio griovys. Už griovio supiltas antras 1 m aukščio, 11 m pločio pylimas. XIX a. pabaigoje minima, kad buvo dar trečias griovys ir pylimas. Kalvelės yra 7-8 m aukščio nuo Nemuno, stačiais šlaitais.

Veliuonos II piliakalnis labai apardytas potvynių (nuplauta didžioji kalvelių dalis, į griovius nuplauti pylimai), įvairios žmonių veiklos XX a. ir net archeologinių tyrinėjimų, po kurių liko neužverstos perkasos, dabar apaugusios pavieniais krūmais ir aukšta žole. Paminklo plotas: 270 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 120 m pločio.

Veliuonos II piliakalnio istorija

Piliakalnyje stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta nežinomo pavadinimo dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta.

Veliuonos II piliakalnio tyrinėjimai

1965 m. Adolfas Tautavičius ištyrė aikšteles kalvelių viršuje ir padarė 2 griovio pjūvius – iš viso 370 m². Vakarinės kalvelės aikštelėje rastas 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis su degėsiais, akmenimis, plytgaliais, įvairiais geležiniais dirbiniais. Pastebėta iš plytų mūrytos 2,6×09 m dydžio krosnies dalis ir aikštelės pakraščiu buvęs pylimas.

Rytinėje aikštelėje aptiktas sudegusio 13 m ilgio, 11-11,5 m pločio pastato šiaurinis galas. Pastato sienos buvo 1,5 m storio. Jų vidinė pusė – iš rąstų rentinio, išorinė – iš vertikalių 25-40 cm storio stulpų, įkastų kas 25-50 cm vienas nuo kito. Išorėje stulpai buvo sujungti prikaltais skersiniais rąstais ir užglaistyti moliu, apačioje iki 1,8 m aukščio sienos užpiltos žvyru. 0,9 m pločio jų tarpas užpildytas rąstais ir plūktu moliu. Pastatas buvo mažiausiai dviejų aukštų. Pirmajame aukšte (pusrūsyje) buvo dvi patalpos. Antrame aukšte stovėta krosnies. Tarp sudegusio pastato liekanų aptikta apie 900 strėlių antgalių, 4 arkbalistos strėlių antgaliai, daugiau kaip 900 10-30 cm ilgio vinių, keli akmeniniai sviediniai (tarp jų 4 sveiki, 23-25 cm skersmens), du 78 cm skersmens, 13 cm storio girnų akmenys iš Švarcvaldo kalnų uolienos, geležinės kilpvinės, vyriai, apkalai, kirvis, 2 maži kirveliai, cilindrinės spynos, raktai, skiltuvas, peiliai, trikojis, žiestos keramikos, stiklo taurių fragmentų, kaulinės šachmatų figūrėlės fragmentas. Kalveles juosė 9-11 m pločio ir apie 10 m gylio, matuojant nuo kalvelių viršaus, ir 33,5 m gylio matuojant nuo gretimo lauko paviršiaus, griovys. Tarp griovių buvęs pylimo paviršius sustiprintas moliu.

Piliakalnis datuojamas XIV a.

Informacija apie Veliuonos II piliakalnį iš kitų šaltinių:

Veliuonos kalno kasinėjimas

Žinias suteikė T. Daugirdas

Iš mūsų pilių tarpo savo forma skiriasi Veliuonos ir Džiuginėnų (netoli Telšių) pilis. Jos panašios viena kitai. Kiekvienoj pilyj yra supiltas kapčius (tumolius). Taip ir šiose, bet be to čia rasi da po gilią duobę. Ir abejose vietose pilies kalnas atskirtas nuo kito kalno gilia grabe. Ačiū tam šie kalnai gana indomus. Lig šių metų nevienas iš tų dviejų kalnų nebuvo kasinėjamas, ir tik šią vasara, Daugirdui padedant, Krzivickis pradėjo darbą Veliuonos kalne. Abu jie dirbo dešimtį dienų, bet da neužbaigė. Krzivickis turėjo išvažiuoti Varšuvon ir tolymesnį darbą užbaigs jau vienas Daugirdas. Nauji kasinėjimai prasidės ne anksčiau savaitės.

Iš ligšiol atkasto jau galima tikrai sakyti, kuomet jis tapo supiltas paskutinį kartą. Iškastieji daiktai rodo, kad tai buvo Gedimino viešpatavimo ir jo su kryžuočiais karo laikais. Kas ant kalno buvo pastatyta tikrai negalima pasakyti.

Lig šiol peržiurėta dalis kalno lygumos (platforma) ir įsikasta vieną sieksnį į duobę. Šiemet užbaigs kasimą platformos duobės, o jei liks laiko, imsis ir už turmolio, bet galutinas turmolio tyrinėjimas atidedamas kitiems metams. Daiktų daugiausia atkasta iš platformos, o iš duobės suvis mažai. Svarbesnieji iškasiniai tai kelių tipų geležinės vylyčios; jų surasta arti 150, iš jų 60 su viršum buvo rasta kartu vienoje vietoje; 3 akmeninės girnos (visos ne čielos) iš laiko tarp dabartinio ir girnų be skylių. Be to da rasta apie 4 pūdus gyvulių, truputį žmonių kaulų ir tris su viršum pūdai puodų šakių. Gyvulių kaulų daugiausia tu, kuriuos valgydavo: šernų, rodos tauro, didelio jaučio, stirnos, meškos, visokių paukščių ir žuvų. Šukių tarpe pasitaiko su labai gražiais ornamentais. Yra išdirbinių iš ragų ir kaulų, bet vis tai pradėtas ir neužbaigtas darbas. Vietomis dažnai pasitaiko po nedaugelį grudų: rugių, kviečių ir kitų.

Kuomet iškasė kelis žmonių kaulus ir pelenų, tai kai-kurie paleido kalbas, kad atkasė pati Gediminą, bet tai tvirtinti nėra jokio pamato. Daugirdas kaulų atradimą aiškina šiaip: pastatytieji ant kalno tvirtumai užsidegę (mat čia buvo mūšis su kryžuočiais) ir buvusieji kalne bėgę, palikdami kelis sužeistuosius, o gal negyvus, ir jų kūnai sudegę, palikdami dar kelius nespėjusius sudegti kaulus.

Dalis iškasimų jau yra Kauno muziejuje, o kitą dalį paėmė Krzivickis, kad juos aprašius. Reikia pažymėti, kad Krzivickis pasižadėjo visus daiktus, kuriuos tik iškas Lietuvos pilyse, grąžint Kauno muziejui.

V. Steponaitis „Veliuonos kalno kasinėjimai ” // Lietuvos žinios. – 1912, rugpj. 30 (12), p. 1-2.