Velykos Kaune 1362 m. – tai viena dramatiškiausių akimirkų Lietuvos istorijoje, kai šventinis pavasario metas virto krauju ir ugnimi paženklinta kova už valstybės likimą. Ankstyvas pavasaris, tušti panemunės kaimai ir budrios sargybos piliakalniuose liudijo artėjančią audrą – kryžiuočių žygį prieš Kauno pilį, vartus į Lietuvos gilumą. Čia susikirto ne tik ginklai, bet ir valios: laisvę ginantys lietuviai bei ją palaužti siekę ordino riteriai. Ši istorija – apie narsą, pasiaukojimą ir pažadą, kuris po daugelio metų išsipildė Žalgirio mūšio lauke.
Velykos Kaune 1362 m.
Ankstyvas buvo 1362 m. pavasaris. Dar kovo pradžioje sutirpo sniegas ir greitai pradžiūvo keliai ir laukai. Saulėtos ir šiltos pavasario dienos šaukte šaukė ūkininkus į laukus. Visoje Lietuvoje jau pradėti buvo laukų darbai, bet nebuvo matyti artojų plačiam Nemuno slėny; čia ir kaimuose, kurie vienas po kito tęsiasi abipusiai sraunios Nemuno vagos, jokio žmogaus judesio nebuvo matyti. Visi panemunės kaimai buvo tušti. Dar pirmomis pavasario dienomis visi kaimų vyrai buvo pašaukti į Kauną, o likę kaimuose seniai, moterys ir vaikai, jausdami pavojų, su širdgėla, paėmę kiek mantos, apleido savo namus ir pasislėpė miškų tankumynuose. Tik ant aukštų piliakalnių – sargybų kalnų, kurie vienas po kito tęsėsi aukštais Nemuno krantais, buvo matyti šarvuoti sargybiniai, budriai sekantieji platų Nemuną ir jo slėnį. Visas sargybinių dėmesys buvo nukreiptas į vakarus, iš kur laukiama buvo baisios audros.
Dar žiemą pasienio žvalgai pranešė, kad kryžiuočiai dideliais būriais renkasi Ragainėje ir, nors paslaptyje laiko savo susirinkimo tikslą, bet sužinota, kad kryžiuočiai didelėmis jėgomis rengiasi pulti Kauno pilį, kad ją paėmę galėtų valdyti visą Lietuvos kraštą.
Žinodami klastingus kryžiuočių kariavimo būdus, Kauno pilies įgula su savo viršininku kunigaikščiu Vaidotu, D. L. K. Kęstučio sūnumi, seniai jau rengėsi kryžiuočius sutikti ir dabar visomis išgalėmis stengėsi sutvirtinti ir be to jau tvirtą Kauno pilį.
Tvirta buvo Kauno pilis: iš visų pusių apsupta aukšta mūrine siena ir, be to, dar nuo sausumos gynė ją miesto siena, už kurios buvo iškastas gilus perkasas.
Pilyje buvo surinkta nemaža įgula, kuri buvo pasiryžusi geriau mirti, negu atiduoti savo kraštą ir pilį kryžiuočiams. Daug įvairios kariškos medžiagos buvo surinkta pilyje, bet vis dar visi gabeno kariškus reikmenis, darė įvairius sustiprinimus.
Kaip kryžiuočiai, taip ir lietuviai rengėsi baisiai, žūtbūtinei kovai. O buvo dėl ko ir kovoti. Būdamas Nemuno ir Neries santakoje, Kaunas buvo vartai į Vilnių, Trakus, Ukmergę. Jo patogi padėtis padarė jį reikšmingą prekyboje, ir jau tais laikais Kaunas buvo turtingas ir gražus miestas. Aišku, kad Kaunas seniai jau viliojo kryžiuočius, ir todėl, jausdami, kad nepigiai atiduos jį lietuviai, kryžiuočiai labai stropiai rengėsi šitam žygiui.
Be pačių kryžiuočių į šitą žygį atvyko su jais ir daug kitos Europos kraštų diduomenės su savo kariuomenės būriais. Vieni tik lietuviai tuomet dar laikėsi savo senoviškos religijos ir todėl buvo laikomi pagonimis, stabmeldžiais, ir visos Europos riteriai laikė už garbę dalyvauti kryžiuočių žygiuose prieš Lietuvą, kurioje neva turėjo tikslą platinti krikščionybę. Bet ne sielos išganymo troško kryžiuočiai puldami lietuvius, ne krikščionišką meilę nešė jie su savimi; kryžiuočiams svarbu buvo pavergti laisvą lietuvių tautą, užvaldyti Lietuvos žemes, pasipelnyti lietuvių turtais. Kaip jie jau buvo padarę su prūsais.
Gerai pasiruošusi kelių dešimčių tūkstančių kryžiuočių kariuomenė kovo 13 d. išėjo iš Ragainės. Maistas ir įvairi kariška medžiaga buvo vežama Nemunu laivais, o pati kariuomenė ilga vora žygiavo kairiuoju Nemuno krantu, kur buvo laisvesnis kelias, nes dešiniajame Nemuno krante kelią į Lietuvą gynė stiprios Jurbarko, Veliuonos ir Bisenos (Seredžiaus) pilys, kurių įgulos irgi buvo pasiruošusios sutikti priešą.
Vos iš aukštų sargybų kalnų pastebėjo ilgą, judančią tolumoje vorą, kaip suliepsnojo jų viršūnės ir tamsūs dūmų stulpai aukštai pasikėlė į mėlyną dangų visoje panemunėje. Tuo ženklu sargybiniai pranešė apie pavojų. Netrukus šita žinia pasiekė ir Kauną, kur ne tik kad nenugąsdino pilies įgulos, bet dar daugiau pakėlė jų drąsą ir pasiryžimą ginti savo kraštą.
Sekdami priešo judesį ir kaskart pranešdami apie tai, traukė į Kauną negausingi lietuvių sargybų ir žvalgų būreliai. Pagaliau atvyko kryžiuočiai ir prie Kauno. Sustoję aukštame Aleksoto krante, kur vasaros laiku linksmindavosi Kauno jaunuomenė, žvalgėsi kryžiuočiai, kaip geriau pulti pilį. Pastatę iš laivų du tiltus, kryžiuočiai perėjo į dešinį Nemuno krantą ir čia, kad geriau save apsaugotų, prieš miesto sieną įrengė savo stovyklą, o dalį kariuomenės perkėlė į dešinį Nerio krantą, kur irgi įrengė kitą stovyklą. Neturėdami tiek jėgų Kauno pilies gynėjai, kad sulaikytų kryžiuočių persikėlimą, lietuviai sekė kryžiuočių ruošiamuosius darbus ir laukė atvykstančio į Kauną su savo kariuomene kunigaikščio Kęstučio.
Sužinojęs apie kryžiuočių puolimą, kunigaikštis Kęstutis surinko kiek galėjo kariuomenės ir iš Trakų skubėjo prie Kauno, o iš Vilniaus Kęstučiui į pagalbą ėjo su kariuomene ir kunigaikštis Algirdas. Pasiekę Kauną, abudu kunigaikščiai sustojo ant Žaliojo kalno aukštumų ir, susitarę, puolė kryžiuočių stovyklą. „Geriau žūsime, negu paliksime nesuardę stabmeldžių lizdą“, – šaukė kryžiuočiai ir, būdami kelis sykius gausingesni, atmušė lietuvių puolimus. Pasitraukę atgal į aukštumas, kunigaikščiai išsiuntė kvieslius rinkti daugiau kariuomenės, o patys pasiliko vietoje ir sekė Kauno pilies puolimą.
Maršalui Sindekopfui tvarkant, kryžiuočiai pradėjo pulti Kauną. Dalis jų puolė miesto sienas, o dalis, persikėlę per Nerį, užėmė nesutvirtintą šventyklą upių santakoje ir puolė pilies sienas. Pristūmė prie sienų didelius medinius skydus, o po jų priedanga pastatė taranus griauti pilies sienas, degančioms vilyčioms ir akmenims svaidyti, nedideles patrankas, kurios tuomet dar buvo tokios paprastos, kad iš jų galima buvo tik sykį iššauti per šešias valandas laiko.
Pilies sienos pradėjo drebėti nuo taranų smūgių, akmenys krito į pilį, degančios vilyčios padegdavo medinius pilies trobesius. Dienas ir naktis ėjo kryžiuočių puolimas, bet narsiai gynėsi pilies įgula, užtaisydavo suardytas vietas ir atmušdavo kryžiuočius. Kryžiuočiai pristūmė prie miesto sienų aukštesnius už sieną bokštus ir nuo jų pradėjo šaudyti akmenimis ir degančiomis vilyčiomis į miestą ir kartu ardė sienas iš apačios. Bet ir tas negelbėjo.
Tuomet kryžiuočiai sumanė pulti miestą dar tokiu būdu: žemėmis užpylė griovį prieš miesto sienas ir čia pastatė aukštus žėglius, ir taip pritaikino, kad nuo jų galima buvo nuleisti ant miesto sienų tiltus, kuriais iš karto galėjo pulti šimtas žmonių. Supratę kryžiuočių norą, lietuviai iškišo iš sienų rąstus, prie kurių galų buvo pririštos sunkios kaladės, ir virvių pagalba suardė tuos žėglius.
Tuo tarpu kryžiuočiai taranais suardė ties Neriu esantį bokštą ir puolė į pasidariusią spragą. Lietuviai puolė juos mušti, o tuo laiku griuvo pakasta iš apačios siena, užmušdama apie 400 žmonių. Puolė per griuvėsius kryžiuočiai, įėjo į degantį miestą, o lietuviai, atkakliai kovodami, pasitraukė į pilį.
Verbų sekmadienį, balandžio 10 dieną, kryžiuočiai puolė pilį, bet buvo atmušti, ir todėl vėl dienas ir naktis pradėjo daužyti pilies sienas, kad paruoštų galutinai atakai.
Matė tas visas baisias kovas kunigaikštis Kęstutis: virė jo širdis, degė akys kerštu, bet dar mažai turėjo kariuomenės, ir todėl, kad padėtų pilies įgulai ir ją padrąsintų, nuvyko pats į ją, dėl ko pasiuntė pas kryžiuočius parlamenterius. Kryžiuočiai sutiko įleisti į pilį vieną Kęstutį, bet atvykę tuo laiku pasiuntiniai iš pilies pradėjo jį prašyti pasilikti, rūpintis viso krašto gerove, o pilį ir jie vieni neatiduos. Nors su skauduliu širdy, bet sutiko su tuo Kęstutis ir liko toliau laukti naujų kariuomenės dalių.
Vėl su įniršimu puolė kryžiuočiai pilies sienas: pristūmė prie jų aukštus bokštus, apmėtydavo įgulą akmenimis ir degančiomis vilyčiomis, ir verdančia derva; suardė daugelyje vietų pilies sienas ir padegė pilį, pagaliau įsiveržė į ją. „Baisus buvo vaizdas“, – rašo apie tos valandos kovą patys kryžiuočiai: „ūžė ugnies jūra, griuvo sienos; vienoj vietoj puolė kryžiuočiai, kiton – lietuviai; visur girdėti buvo šauksmai bei pergalės džiaugsmas!“
Supratę lietuviai, kad neišsilaikys, bandė prasimušti per kryžiuočius, bet tas jiems nepavyko. 1100 lietuvių buvo nukautų, dar daugiau jų sudegė ir griuvančios sienos užmušė, ir tik 36 žmonės kartu su narsiuoju kunigaikščiu Vaidotu buvo paimti į nelaisvę.
Nelengva kaina sumokėjo kryžiuočiai už Kauną. Daugiau kaip 6000 kryžiuočių buvo nukautų, o dar daugiau buvo sužeistų.
Pilis buvo paimta Didįjį šeštadienį, o Velykų sekmadienį, balandžio 17 d., Kauno griuvėsiuose kryžiuočiai laikė iškilmingas pergalėjimo pamaldas.
Skaudu buvo Kęstučiui, ir negalėdamas dar čia pat pulti, prisiekė nedovanoti kryžiuočiams už tai, bet, būdamas jau pasenęs ir bijodamas, kad mirtis neleis jam atkeršyti, pašaukė čia buvusį jauną savo sūnų Vytautą ir pareikalavo iš jo, kad ir jis prisiektų nedovanoti Kauno kančių kryžiuočiams.
Daug metų praslinko nuo tos baisios Velykų dienos. Daug kraujo buvo pralieta ir vėliau ties Kaunu, bet dar nesibaigė lietuvių ir kryžiuočių kovos. Išaugo ir sustiprėjo kunigaikštis Vytautas, valdė visą kraštą, daug kartų jau nugalėdavo ir kryžiuočius, bet galutinai jų dar nenuveikdavo ir todėl dar nepamiršdavo duoto tėvui žodžio. Pagaliau Žalgirio kovoje 1410 m. liepos 15 d., atlikdamas savo pasižadėjimą, kurio visą savo gyvenimą nepamiršdavo, kunigaikštis Vytautas sudavė kryžiuočiams tokį smūgį, po kurio jie jau neatsigavo ir nustojo pulti Lietuvą.
Majoras P. Tarasenka „Velykos Kaune 1362 m.” // Kardas 1972 m., nr. 10-11, p. 136-139