Plečiantis prekybiniams ryšiams tarp Europos valstybių ir užjūrio šalių, reikėjo vis daugiau miestų planų ir valstybių bei kraštų žemėlapių. Vokiečių geografas, kilęs iš senos rašytojų šeimos, Georgas Braunas, bendradarbiaudamas su piešėjų ir raižytoju Pranciškum Hogenbergu, parengė stambų net 6 knygų didžiųjų pasaulio miestų atlasą (Civitates Orbis Terrarum) su panoraminiais miestų planais, vaizdais ir aprašymo tekstais. Tokių dalykų atlase yra 350. Pirmoji atlaso knyga išspausdinta Kelne 1572 m. Trečioje knygoje, išėjusioje taip pat Kelne 1576 m., yra Vilniaus miesto (Vilna Lityaniae Metropolis) planas. Jis iš didelio, per vidurį sulenkiamo, prie knygos nugarėlės priklijuoto lapo. Jo priekiniame puslapyje, pažymėtame 59 numeriu, išspausdintas lotyniškas miesto aprašymas. Iki 1618 m. Brauno atlasas pakartotinai išėjo lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbomis ir Europoje labai paplito. Neabejotina, kad Vilniaus miesto panoraminis planas su gatvių tinklu ir žymesnių pastatų siluetais padarytas pačiame Vilniuje, nors nėra žinių, kad Braunas ar Hogenbergas būtų čia lankęsi. Greičiausiai buvo atvykęs koks nors kvalifikuotas jų bendradarbis. Į atlasą įdėtas planas yra seniausias, nes dar senesnio neaptikta. Kas parašė tekstą, nežinoma, tačiau reikia manyti, kad tas pats žmogus, kuris rinko duomenis planui, nes tekste yra žinių, gautų iš pačių miestiečių, kurie, pasakodami įdomybes, nelabai rūpinosi jų patikimumu.
Tekstas paimtas iš leidinio Janson J. Iliustriorum principumąue urbium septentrionalium Europae tabulae Amsterodami, apie 1660, p. 52. Vertė Eugenija Ulčinaitė.
Vilnius
Vilnius yra gausiai gyvenamas, didelis miestas, Lietuvos vyskupystės ir šios kunigaikštystės centras. Vietinių gyventojų vadinamas Vilenszki, o vokiečių — die Wilde nuo to paties pavadinimo pro šalį tekančios upės, kuri, prasidėjusi Lietuvoje, susijungia su Nemunu ir įsilieja į Mare Prutenicum [Prūsų jūrą]. Miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausia mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių (netgi be tvartų, nors daugelis laiko galvijų ir šiaip gyvulių), išsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais. Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais, matomi ant kalno. Jo papėdėje įrengtas ginklų sandėlis, kuriame yra nemažai visokių kariškų ginklų, nors visoje Lietuvoje nėra jokio metalo kasyklų nei telkinių.
Bažnyčios daugiausia mūrinės, nors yra ir medinių. Jose atliekamos apeigos įvairių religijų tikintiesiems. Gražus yra Bernardinų vienuolynas, pastatytas iš degtų plytų, garsus savo nuostabia architektūra. Taip pat garsi Rutenorum aula [Rutenų[1] salė], kurioje pirkliai išdėsto savo prekes, atvežtas iš Maskvos, kaip antai: vilkų, lapių (daugiausia baltųjų), kiaunių, sabalų, šermuonėlių, leopardų ir kitokių žvėrių puikiausius kailius.
Įvairiose gatvėse yra šaltinių, skirtų naudotis miestiečiams. Visi jie atvesti iš to paties pagrindinio šaltinio, įrengto šalia Vokiečių vartų.
Priemiesčių nėra daug ir įvairių kaip gerai išplanuotuose miestuose, kur jie vadinasi skirtingais vardais, bet yra tik vienas, išsistatęs prie jį juosiančios Vilnios. Jame daugybė mažų lūšnelių, pastatytų be jokios tvarkos, be gatvių, vien pagal nemokytų barbarų norą, kaip lėmė burtas ar atsitiktinumas, ir tarsi prisėtų. Mat tas savo lūšnas, iš pušinių rąstų labai primityviai kur nors kitur suręstas, čia atveža ir kur nori stato.
Už vartų, kurie yra prie karaliaus pilies, už pusės mylios nuo Vilnios karalius Žygimantas Augustas pastatė karaliaus rūmus, medinius, skirtus tam, kad galėtų pabėgti nuo miesto rūpesčių ir pailsėti. Rūmų teritorijoje yra maža giraitė ir vivariumas, kuriame laikomi visokie žvėrys, įsigyti už didžiulius pinigus; jis paprastai vadinamas Viršupiu, t. y. esančiu šalia vandens, greta kurio iš tiesų stovi.
Vilniaus žmonės, ypač gyvenantys priemiesčio lūšnose, yra nemokyti, vergiškos prigimties, nematę jokių laisvųjų menų ar mokslų ir į juos nelinkę, neveiklūs, tinginiai ir dykūnai, neturintys jokios laisvės, tikri vergai, laikomi kilmingųjų nuosavybe. Tačiau jie patys, kaip atrodo (nuostabu girdėti!), džiaugiasi tokiu gyvenimu. Savo šeimininkus tuo karščiau myli ir rodo jiems tuo didesnį paklusnumą ir ištikimybę, kuo žiauriau ir negailestingiau šie juos bara ir muša. Tuo tarpu tuos šeimininkus, kurių nėra kaip reikiant mušami, taip pat tuos, kurie neišmoko gerų papročių arba yra jų atžvilgiu nelabai palankiai nusiteikę, pameta.
Vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną, svogūnus ir česnakus. Namuose amžinai skendi dūmuose (mat visai neturi kaminų) ir todėl apanka; niekur nėra tiek daug aklų žmonių kaip tame mieste.
Jų namuose nėra jokių papuošimų ar brangių namų apyvokos daiktų. Tėvai kartu su vaikais, galvijais ir žvėrimis gyvena kartu nešvariame hipokauste[2]; čia pat ant kieto suolo guli gimdanti šeimininko žmona, kuri jau trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo dirba visus sunkius darbus viduje ir lauke. Visame mieste niekas neturi lovų. To negana, minkštai miegoti laikoma nuodėme. Daug yra netgi turtingesnių, kurie miega ant suolo, pasikloję tiktai meškos kailį. Ne ką geresnis ar pranašesnis yra kilmingųjų gyvenimo būdas, tik tiek, kad jie dėvi prabangesnius rūbus, papuoštus ir išsiuvinėtus auksu bei sidabru, ir taip rodo savo kilmingumą.
Miestiečiai džiaugiasi galėdami gražiau papuošti savo žmonas, o visi kaimiečiai dėvi pačius pigiausius, tos pačios spalvos ir išvaizdos rūbus.
Šiame dideliame mieste nėra nė vienos ligoninės ir jokios prieglaudos neturtingiesiems, kur jie galėtų atgauti jėgas, gailestingųjų šelpiami.
Prisigėrę midaus, šildyto vyno arba stipraus alaus ir girti, ginčijasi, pešasi, sužeidžia vieni kitus, žiauriai mušasi. Jei sumuša svetimšalį, nelaikoma tai mirtinu nusikaltimu, tik reikia išpirkti savo gyvybę šešiolika talerių. O jeigu kas užmuša lietuvį, tada, jei žmogžudžiui pasiseka pabėgti, nužudytojo artimieji ir giminaičiai lavoną balzamuoja ir laiko nepalaidotą, kad pagautam žmogžudžiui galėtų parodyti negyvą kūną; kitu atveju negalima jo bausti mirties bausme. Jeigu nužudytasis palaidojamas pirmiau, negu pagaunamas žmogžudys, nusikaltimas nelaikomas mirtinu ir nebaudžiamas pinigine bauda, tada pagautą žmogžudį tegalima išplakti rykštėmis.
Priemiesčiuose gyvena daugiausia totoriai, kurie verčiasi žemdirbyste arba dirba vežikais bei nešikais; jų pagalba žiemą reikalinga pirkliams, kurie prašosi nuvežami dviračiais vežimais į apylinkės kaimus. Apskritai, ateiti į šį miestą ir išeiti iš jo galima tik žiemą, nes visa Lietuva yra apsupta pelkių ir didelių miškų, o žiemą, užšalus pelkėms bei ežerams ir pasnigus, keliai pasidaro tinkami, ne išmalti ir išvažinėti, bet tokie, kokius padaro minėtas metų laikas.
Kinkomieji gyvuliai yra tokie pat kaip ir vežikai, t. y. stiprūs ir žiaurūs. Jie [vežikai] valgo prastą duoną, česnakus, gyvena vargingai, vietoj pagalvės pasideda lentą ar akmenį. Kinkomiesiems gyvuliams nekloja šiaudų, o pavargusius apdengtus arba apsnigtus nuveda į girią, kur šie ėdesio išsikasa kojomis iš po sniego, kartu pasidarydami sau kelią ir praėjimą. Vežikai totoriai visiems pirkliams, net ir svetimšaliams, labai ištikimi. Tačiau jeigu iš tų, kuriuos nuvežė, negautų raštiško ištikimybės, stropumo ir sąžiningumo paliudijimo ir nenuneštų jo savo šeimininkams, kurių vergai yra, tuojau būtų pakarti.
Šiame mieste išpažįstamas keistas tikėjimas. Žmonės labai pamaldžiai klauso bažnyčiose mišių: tiesiog stebiesi, kai, žiūrėdami į kunigą, atidengiantį kieliką ir aukojantį, jie pamaldžiausiai mušasi ne tik į krūtinę, bet ir į veidą. Kas praėjusią naktį neleistinai sanguliavo ar paleistuvavo, tie, tikėjimo sujaudinti, tą dieną neina į bažnyčią, bet stovi lauke už durų ir pro sienos plyšį žiūri į apeigas atliekantį kunigą. Taip stropiai laikosi šio papročio, kad galima lengvai atpažinti paleistuvavusius jaunuolius ir nusidėjusias merginas. Dažnai nustatytu laiku švenčia šventųjų šventes, tarp jų vieningai gerbia ir garbina šv. Povilą ir Mikalojų, o jų atvaizdus neša aplink bažnyčią; šiose procesijose dalyvauja gausiai, nešdami ant galvų apavą ir tuo parodydami savo paklusnumą kilmingiesiems. Neturtingi avi prastesnius batus, o turtingesni — auksu ir šilku išsiuvinėtus. Kai mirtis išvaduoja juos nuo šios baisios vergijos, kurios jie patys, vargšai, nesupranta, gražiai aprengti ir pinigais kelionei aprūpinti, yra laidojami; kartu įdedami laiškai artimųjų ir tų, kurie gyvenime buvo brangūs, parašyti ir skirti šv. Petrui, kad šis, būdamas dangaus vartininku, lengviau įsileistų mirusiuosius į dangų. Tokių ir daugelio kitokių prietarų laikosi net ir tie, kurie yra priėmę krikščionių tikėjimą,— juk senais laikais jie garbino kaip dievus žalčius, saulę, kūjus ir ugnį.
[1] Rutenais vadinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baltarusiai ir ukrainiečiai.
[2] Taip buvo vadinamos patalpos su židiniu aslos viduryje.