Z. K. „Vorpilis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 15, p. 498-503;
Gražus yra Vorpilis, kada ryto aušrinė uždega jo gauruotą viršūnę, kada milžinas stiebiasi dangopi ir senutės pušies šaka gesina paskutinę dangaus žvaigždę. Nešlama medžiai, tyli krūmai, tik lakštingala rožynuos bando pravirkdyti senelį beržą, kur visas pražilęs slepiasi žaliuose lapuose.
Suplasnojo sparnai ir nučiaužė oru — tai kuodys išskrido lenktynių su debesiais. Pakirdo ir kiti sparnuočiai — pakirdę lekia aušrinės sveikinti…
Gražus yra Vorpilis…
Gražus jis ir tada, kai saulė žiūri jam tiesiog į raukšlėtą kaktą, kai dangaus mėlynė maudo savo gelmėse ir gėlę, ir vėją, ir medį, ir akmenį — ir visa, kas tik yra senio Vorpilio viršūnėje.
O kai vakarai, užsidegę ugnim, ima pamažėl niauktis, kai lakštingala, sugrįžus į rožyną, ima vėl savo vamzdį vamzdžiuoti — susimąsto tada Vorpilis, pasidaro juodas kaip mirtis.
Bet ir tada gražus jis, paslaptingas….
Kas nori geriau pažinti Vorpilį, tas eina pas jį naktį; kada jo viršūnė šnekasi su žvaigždėmis, kada smalsus mėnulis, susirietęs ragan, bando įžiūrėti senio Vorpilio slėpinius.
Neįžiūrės — per giliai yra tie slėpiniai, nėr ten kelio niekam! Nelakštuoja Vorpily naktį lakštingala, nešlama medžiai, nejuda žolė. Bet jei nueisi į Vorpilį naktį, turėsi ko klausytis. Pačiam vidurnakty išgirsi nuostabius muzikos garsus, kurie kuždės tau kažką graudu, kažką gailinga, kažką slėpinga. Išgirsi tą muziką senio Vorpilio krūtinėje, į kurią nėra kelio, nėra angos.
Subarškės kas staiga, sujudės, sužvangės lyg kardai, lyg skydai. Išbalęs klausysies to žvangėjimo, to barškėjimo: kūnas eis pagaugais, norėsi bėgti ir negalėsi. O jei dar pasiliksi prie Vorpilio, pamatysi jo viršūnėje baltai apsitaisiusią mergaitę. Ji graži kaip lelija vasaros rytą; jos plaukai, kaip ilgiausi linų pluoštai kris jai ant pečių; akys jai spindės deimantais. Mergaitė grąžys rankas, gailiai verks ir skųsis drebančiu balseliu. Ir gaila jums rasis mergaitės, gaila dėl jos vargų vargelių, dėl jos nelaimių, kurias ji raudos savo raudoje.
Mergaitė raudos… bet nepasakysiu aš jums, ką raudos mergaitė: nueikite patys pasiklausyti.
Gražus yra senis Vorpilis…
Laužų laužai dega Lietuvos kelmuose kelmeliuose, dūmų dūmai neša raudonus liežuvius — sakytum užsidegė visa žemė motulė, pavirto liepsna ir juodais debesimis.
Trimitas žadina trimitą, skardena visus kampus. Žemė dunda šimtais kanopų, geležis žvanga, balsai šaukia.
Kas atsitiko? Kas sukėlė tą triukšmą?
Štai priešakyje kitų lekia šyvu žirgu augalotas, tankia šviesia barzda apžėlęs, visas geležinis apsikaustęs karžygys: tai kunigas Voras. Jis patsai renka vyriją, kad greičiau atremtų baisiuosius priešus, įsiveržusius į jo žemes. Putoja šyvas žirgas, prunkščia šnervėmis, lekia kiek tik kojos neša — vos spėja paskui jį būrys palydovų.
Į žirgą kas gyvas!
Nesenas dar Voras, plaukuose nėr dar sidabro, krūtinėje daug dar tebėr jėgų, tačiau nebėr Vorui žmonos — jis jau našlys. Bet yr Vorui kažkas pilyje, kas jam labai labai rūpi, ką jis įmanytų ginti iki paskutinės jėgos kibirkštės, iki paskutinio širdies plakimo… Tai ilgakasė mergelė lelijėlė, tai jo mylima visa širdžia, jo išliūliuota, brangioji jo dukra Vorilė…
Ir Voras lekia — lekia, kad išvaduotų, kraštą nuo baisiųjų nedraugų, kad apgintų pilį nuo priešų kardo, kad Vorilę mylimąją nuo kryžiuočių apsaugotų…
Į žirgą kas gyvas!
Sumišo dūmai su debesimis ir tirštai apklojo visą dangų — sakytum audra didžiausi užėjo; susipynė trimitų garsai su arklių žvengimais, su traškančiais medžiais, su moterų verksmais, su vyrų šauksmais — negali atskirti nė kanopų nuo ugnies.
O Voras tik lekia, tik lekia. Jo būrys vis didėja, vis daugyn eina žirgų, tankyn iečių, garsyn dundėjimo. Sučiauptos Voro lūpos, sutraukti antakiai, sugniaužti kumščiai.
Į žirgą kas gyvas!
— Neverk, Vorile! Kunigas apgins pilį nuo kryžiuočių, grįš sveikas ir linksmas namo, dar parveš tau dovanų iš Prūsų…
— Oi jaučia, jaučia mano širdelė: negeran išeis šis karas. Žus gal mano tėvelis, pargrįš tik žirgas vienas, mėtydamas aukso kilpomis, gailiai žvengdamas savo valdovo. Vai blogai bus, blogai mums pily čia pasilikus… Gal ir mane jauną kryžiuočiai kur išsiveš…
— Ne, brangioji kunigaištyte: Voro kalavijas stiprus ir aštrus — užteks jo kryžiuočių sprandams, apgins jis mūsų pilį ir visą Lietuvėlę.
— Nekalbėk man, Girda, tuos žodžius, negraudink man širdelės: žinau, kad tik paguosti nori mane, kad pati bijai piktųjų kryžiuočių. Vai, pamiršo jau mus dievai… — Nepamiršo, Vorilėle, ir nepamirš. Galingieji dievai myli mūsų kunigą — jis jiems dažnai aukas aukoja gausingas. Žiūrėk ir dabar senis Laimeika aukurą degina Perkūnui.
Pilies apačioje lygiame lauke, tarp trijų didžiulių ąžuolų degė laužas, kažko prikrautas. Šalia jo senis žynys, aukštyn rankas iškėlęs, kažką kuždėjo drebančiom lūpom.
Staiga prie žynio prijojo ginkluotas karys.
— Kurk didžiausią laužą, Laimeika! Kunigas liepė geriausias aukas sunešti į aukurą. Dar šiandien jis žada atvykti su kariuomene pilies ginti. Kryžiuočiai nebetoli! Eina jų didžiausi būriai geležimis apkaustyti. Melsk, Laimeika, dievus: kitaip žūsime! Su maža jėga kunigas nenori pasitikti kryžiuočius: jis renka jėgas, o tuo tarpu pilį gali užimti kryžiuočiai.
— Didieji dievai neleis kryžiuočiams niekint aukurų. Grįžk pas kunigą ir pasakyk, kad tuoj jotų atgal į pilį.
Ir vėl išnyko karys. Ir vėl sujudėjo senio žynio lūpos; dar juodesni dūmai pakilo aukštyn, iki pat Perkūno skliautų.
Vorilė verkdama žiūrėjo iš aukšto pilies lango į ugnių kalnus, į dūmų debesis; senį žynį, kur pilies apačioje aukurą kūrė. Senė Girda šluostė savo auklėtinei ašaras, guodė ją ir liepė tikėti dievais.
Kažkur toli girdėt buvo trimitų garsai, žmonių šauksmai, kanopų dundėjimas. Rodėsi, kad dundėjimas eina vis garsyn, kad į pilį kažkas artėja. Girda tikino Vorilę, kad tai kunigas parjojąs.
O apačioj žynys vis kažką šnabždėjo savo pabalusiom lūpom, akis įsmeigęs į dangų. Jau nebetoli buvo girdėti dundančios kanopos, jau arti buvo pagalba…
Dar kažką įmetė Laimeika į aukurą, dar juodesni iškilo aukštyn dūmai.
Pilies sienose pasigirdo trimitas.
Laimeika žvilgterėjo į pilį ir… pabalo. Akys jam pasidarė didelės ir žibančios. Krūtinė išsipūtė ir smarkiai alsavo. Rankos, aukštyn pakeltos, nusviro ir sugniaužė kumščius. Lūpos susičiaupė, susikando. Veidas pasidarė kaip mirtis tamsią naktį.
Pilyje buvo kryžiuočiai!..
Valandėlę Laimeika paskendo užmiręs mintyse — sakytum stabas jį ištiko godas godojantį giliausias, tarytum senis mąstančiu akmeniu pavirto.
Paskui, lyg norėdamas trečią kartą patikrinti, kas yrą pilyje, užlipo senis ant degančio aukuro. Visas dūmuose ir ugnyje paskendęs, dar išpūtė akis į pilies pusę, tarytum stebuklo laukdamas. Ir vėl pasigirdo šiurpulingas trimitas ir nunešė šimtą aidų po visą kraštą iš kunigo Voro pilies.
Pilyje buvo kryžiuočiai!.. Staiga… lyg atsakydamas į baisųjį trimitą, sušuko Laimeika galingu balsu, kad net kryžiuočio trimitas nustojo trimitavęs:
— Prakeiktą būk pilie, įsileidusi baisiausiuosius priešus!.. Prakeikti būkit jūs, bjauriausieji žudytojai!.. Prakeikta būk visa, kas tik yra pilyje, pakliuvus nevidonams į rankas!.. Prasmek, pilie, kiaurai kalną kartu su visais savo tūkstančiais kryžiuočių su tūkstančiais iečių, skydų ir kalavijų!.. Prakeikiu jus vardan dievų, kurie šiandieną nubaudė Vorą!.. Prakeikiu jus vardan savo pelenų, kuriais užbarstysiu šventąjį aukurą! Prakeikta būk…
Dar kartą sutrimitavo šiurpulingas trimitas, dar kartą sušuko senis Laimeika, bet balsai ėmė skęsti. Pargriuvo Laimeika į aukurą, visas liepsnomis pavirtęs, o pilis… prasmego kiaurai kalną kartu su visais savo tūkstančiais karių, su tūkstančiais iečių, skydų ir kalavijų.
Dar saulė nebuvo raudona, kai Voras šuoliais atlėkė ristuoju savo šyviu į pilį. Paskui jį lėkė tūkstančiai ginkluotų lietuvių — lėkė, kad apsaugotų pilį nuo grobuonių, kad išvarytų nedraugus iš Lietuvėlės.
Bet jau nebereikėjo lietuviško kardo. Stiprus ir aštrus Voro kalavijas negavo apkabinti kryžiuočio sprando.
Kryžiuočius buvo išvaręs vienas Laimeika.
Krūva pelenų dar teberūko skystais dūmais — nešė paskutinę auką… galingajam Perkūnui.
Nelakštuoja Vorpily naktį lakštingala, nešlama medžiai, nejuda žolė. Bet jei nueisi į Vorpilį naktį, turėsi ko klausytis. Pačiam vidurnakty išgirsi nuostabius muzikos garsus, kurie kuždės tau kažką graudu, kažką galinga, kažką slėpininga. Išgirsi tą muziką senio Vorpilio krūtinėje, į kurią nėra kelio, nėra angos.
Subarškės kas staiga, sujudės, sužvangės lyg kardai, lyg skydai. Išbalęs klausysies to žvangėjimo, to barškėjimo: kūnas eis pagaugais, norėsi bėgti ir negalėsi. O jei dar pasiliksi prie Vorpilio, pamatysi jo viršūnėje baltai apsitaisiusą mergaitę. Ji graži kaip lelija vasaros rytą; jos plaukai kaip ilgiausi linų pluoštai kris jai ant pečių; akys jai spindės deimantais. Mergaitė grąžys rankas, gailiai verks ir skųsis drebančiu balseliu. Ir gaila jums rasis mergaitės, gaila dėl jos vargų vargelių, dėl jos nelaimių, kurias ji raudos savo raudoje.
Mergaitė raudos… bet jūs žinote patys, ką raudos mergaitė…
